Ar reikia Berlyno sienos Amerikoje?

„Berlyno siena buvo gėdinga. Vis dėlto Donaldas Trumpas nori savo iniciatyva pastatydinti kaip tik tokią tarp Amerikos ir Meksikos.“ Taip dienraštyje „Boston Globe“ rašo jo apžvalgininkas, konservatorius Jeffas Jacoby.

Savo komentarą jis pradeda taip: „Dykumoje už San Diego miesto Jungtinių Amerikos Valstijų muitinės ir sienos apsaugos tarnybos taktinės brigados išbandė aštuonis prototipus, kaip galėtų atrodyti „ta didžiulė, didžiulė siena mūsų valstybės pietvakariuose“, kurią paversti tikrove D. Trumpas žadėjo nuo pat pirmosios savo rinkimų į prezidentus kampanijos dienos.

Tie sienos prototipai – truputį virš 9 metrų aukščio ir tiek pat pločio, jų  kiekvienas kainuoja vidutiniškai apie 450 tūkstančių dolerių.  Padaryti jie ištisai iš betono arba iš plieno ir betono derinio.

Pasak kanalo „Fox News“, darbo brigados tris savaites bandė milžiniškas šios sienos sekcijas arba pralaužti, arba perkopti, „naudojant kūjinius perforatorius, pjūklus, dujinius metalo pjoviklius, kitus trupinimo, taip pat  ir kopimo įrankius. Tačiau jokiais būdais kol kas nepavyko šių sienų įveikti“.

Todėl D. Trumpas aną savaitę dar kartą pakartojo savo reikalavimą Amerikos pusėje palei sieną su Meksika iškelti „didžiąją sieną“, kuri tęstųsi 3145 kilometrus ir susidėtų iš 344 tūkstančių tokių nepermušamų ir neperlipamų sekcijų.

Tačiau, rašo žurnalistas J. Jacoby, „toks barjeras būtų „didis“ tik savo brutaliu šlykštumu ir atgrąsiu simbolizmu. Tai būtų absurdiškos Berlyno sienos amerikietiškoji versija – ir aš šį palyginimą darau labai apgalvotai, teigia žurnalistas J. Jacoby.

Laimei, tęsia jis, tokia gėdos siena niekada nebus pastatyta čia, Amerikoje.

Kodėl ne? Ogi pirmiausia todėl, kad nuomonių apklausos be paliovos tvirtina, jog tokios sienos konstrukcijai stipriai priešinasi žmonės. Nuo 60 iki 65 procentų amerikiečių jos nenori, o pernai pavasarį, kaip pranešė dienraštis „Wall Street Journal“, netgi neatsirado nė vieno Kongreso nario iš pasienio valstijų Teksaso, Naujosios Meksikos, Arizonos ir Kalifornijos, kuris pareikštų pritarimą sienos statybai.

O kokia būtų jos kaina? Atlikti trys atskiri apskaičiavimai, pagal kuriuos sieną pastatyti kainuotų nuo 22 iki 70 milijardų dolerių. Tiek reiktų vien  jos statybai, o kur dar priežiūra ir išlaikymas?

Būtų ir daug teisinių kliūčių. Du trečdaliai žemės, ant kurios siena būtų statoma, priklauso privatiems savininkams arba valstijoms. Be to, ilgas pasienio ruožas sutampa su federalinės vyriausybės vienai indėnų genčiai patikėta teritorija. Todėl planuojamai sienai indėnai kategoriškai priešinasi.

Jeigu žemės savininkai atsisakytų ją parduoti savanoriškai, JAV federalinė valdžia turėtų imtis teisinių priemonių, kad nusavintų šimtus sklypų, o tai reikštų metų metus bylinėjimosi, per kuriuos tokios sienos statyba negalėtų nė prasidėti.

Bet net jeigu šias kliūtis būtų galima įveikti, D. Trumpo „didžiulė, didžiulė siena“ turi vieną patį rimčiausią minusą – ji jokios nelegalios imigracijos nesustabdytų.

Kodėl ne? Pirmiausia todėl, kad nelegalios imigracijos iš Meksikos sausumos keliu kaip ir nėra. Per paskutinį dešimtmetį migrantų, kertančių sieną į šiaurę, skaičius dramatiškai sumažėjo – už jį daug didesnis skaičius judančiųjų priešinga kryptimi – tai grįžtantieji namo iš JAV į Meksiką.

Antra, dauguma nelegalių migrantų visai ne iš tų, kurie slapta kirto sieną. Jie ją kirto atvirai su vizomis, tačiau Jungtinėse Valstijose užsibuvo ilgiau, nei jų vizose leista. Tokie žmonės nuo 2007 m. sudaro didžiausią dalį nelegaliai šalyje esančių migrantų.

Šiandien 42 procentai svetimšalių, neturinčių galiojančio leidimo gyventi Amerikoje, yra būtent tie, kurie į šalį pateko su laikinomis vizomis ir, pražiūrėję grįžimo terminą, Jungtinėse Valstijose pasiliko.

Tokių skaičius kasmet paauga keliais šimtais tūkstančių, bet dėl techninių priežasčių jų kiekį – neteisėtai pasilikusiųjų atvejus – sunku nustatyti.

Todėl milžiniška, keliasdešimt milijardų dolerių kainuojanti siena sausumoje neturės nė mažiausio poveikio stabdant migracijos srautus per oro ir jūrų uostus, o būtent taip dabar į Jungtines Valstijas patenka dauguma laikinas vizas turinčiųjų, bet išvykimo terminų nesilaikančių ar ir kitaip nelegalių migrantų.

O amerikietiškosios Berlyno sienos versijos realizavimas būtų bjaurus dalykas, kuris turėtų piktinti kiekvieną žmogų, gerbiantį Jungtines Valstijas kaip laisvės ir padorumo švyturį.

D. Trumpo sienos gynėjai greičiau piktinsis šiuo palyginimu. Jie sakys, jog komunistai pastatė Berlymo sieną tam, kad rytų vokiečius sulaikytų nuo išbėgimo, o D. Trumpo sienos paskirtis būtų neleisti svetimšaliams Amerikos užtvindyti.

Bet kodėl tai yra morališkai reikšmingas skirtumas?

Rytų Vokietijos valdžia absurdiškai tvirtino, jog statydama tai, ką pavadino „antifašistinės apsaugos siena“, ji neketino nieko įkalinti. Ji tik norėjo savo piliečius apsaugoti nuo korumpuotų Vakarų.

Tačiau įsivaizduokite, tęsia J. Jacoby, kad sieną būtų statę Vakarai tam, kad neįsileistų į vakarus bėgti norinčių rytų vokiečių ir kad taip „apsaugotų“ Vakarų Berlyną nuo komunizmo dvoko bei jo saugumo organų infiltravimo pavojaus.

Taigi ta pati siena toje pačioje vietoje taikoma tiems patiems žmonėms. Argi ji nebūtų lygiai nepakenčiama?

Berlyno siena turėjo sulaikyti žmones, kurie niekam nekėlė pavojaus ir norėjo tik pagerinti savo gyvenimą keldamiesi kitur. Argi to paties negalima pasakyti ir apie D. Trumpo planuojamą trijų tūkstančių kilometrų ilgio betono ir plieno užtvarą? Juk Meksika ir Jungtinės Amerikos Valstijos – ne priešai. Laisvos ir padorios valstybės neatsiriboja nuo draugiškų kaimynų kolosaliomis barikadomis.

Gerai, kad dauguma amerikiečių tai žino, net jeigu jų prezidentui tai visiškai neaišku, baigia savo straipsnį dienraštyje „Boston Globe“ publicistas J. Jacoby.

Nuo savęs pridursiu, jog ir Amerikoje buvo vienas kitas kairysis ekstremistas, kuris teigė, jog Berlyno siena buvo būtina tam, kad sulaikytų tada neva vykusį didžiulį šnipų, slaptų agentų, kapitalizmo ir NATO  diversantų brovimąsi į rytų Europą ir Tarybų Sąjungą.

Žodžiu, pasak tokio Lyndono LaRouche`o, ne iš Tarybų Sąjungos bėgo laisvės ištroškę žmonės, nes toje Sąjungoje jos niekada ir netrūko, o į ją iš Vakarų veržėsi visokie neaiškūs, piktybiški gaivalai, siekę savo melaginga propaganda sovietinę taikos ir gerovės tvirtovę sugriauti.

Taip buvo rašoma aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečius miljonieriaus, politinio aktyvisto, aštuonis sykius nesėkmingai kandidatavusio į JAV prezidentus L. LaRouche`o publikacijose, įskaitant žurnalą „Executive Intelligence Review“.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.



NAUJAUSI KOMENTARAI

nuomonė

nuomonė portretas
Tas Lyndonas buvo visiškai teisus. Bėgo visokios atmatos.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kai durniams ploja naudos gavėjai
    Kai durniams ploja naudos gavėjai

    Nejaugi Lietuvai visą laiką vadovavo vieni debilai? Tai jie, pardavę "Mažeikių naftą", dar ir patys lieka skolingi, tai alkanų pensininkų akivaizdoje stato stadionus už 80 mln., tai pagaliau išsinuomoja dujinį ferarį už bemaž 200 ...

    12
  • Prabanga nepolitikuoti
    Prabanga nepolitikuoti

    Pamenu, prieš ketverius metus, pirmąkart atėjusi į dienraštį, sulaukiau klausimo: "Apie ką norėtum ir galėtum rašyti?" "Beveik viską, išskyrus sportą ir politiką", – tada su jaunatvišku mak...

    6
  • Skolingi išauginusiesiems laisvės medį
    Skolingi išauginusiesiems laisvės medį

    Kankintas, niekintas, nužudytas ir galiausiai niekingai pakastas kapinių patvoryje okupantų ir jų tarnų rankomis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas liko ištikimas laisvei ir Tėvynei. Praėjusį savaitgalį pagaliau garbingai palaidojome šį did...

    8
  • Pramogų parkas „Seimas“
    Pramogų parkas „Seimas“

    Ko tik nenugirsi Seimo kabinetuose ir komitetuose, smagu klausytis, disneilende daug nuobodžiau. Štai užsuko žmogus į Seimo kultūros komitetą ir išgirdo labai rimtai svarstant visi skaitėme ką. ...

    10
  • Mistinių Adolfo ūsų paieškos
    Mistinių Adolfo ūsų paieškos

    1942-ųjų ruduo. Ašies valstybių pajėgos, vedamos Erwino Rommelio (1891–1944), pavojingai priartėja prie Sueco kanalo. Tai – vienas iš keleto momentų, kai sprendžiamas ne tik Antrojo pasaulinio (1939–1945) karo baigties kl...

    10
  • Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?
    Ar sulauksime Kalėdų įstatymo?

    Kai vienos Anglijoje esančios parduotuvės darbuotojai dar rugpjūčio mėnesį papuošė Kalėdų eglutę, socialiniuose tinkluose britai sukilo: "Ar jau gražiausioms žiemos šventėms ruošimės vasarą?", "Kodėl kasmet K...

    4
  • Vilniaus savivaldybė atsisako reaguoti į savo pažeidimus
    Vilniaus savivaldybė atsisako reaguoti į savo pažeidimus

    Vilniaus miesto savivaldybė atvertė naują puslapį neskaidrių visuotinių daugiabučių namų administratorių rinkimų epopėjoje. Savivaldybė apsimeta, kad paviešinti konkretūs faktai apie rinkimų pažeidimus neegzistuoja, ir nesiteikia jų kom...

  • Brexit: debesuota, be pragiedrulių?
    Brexit: debesuota, be pragiedrulių?

    Nenumaldomai artėja 2019 m. kovo 29 dienos vidurnaktis, kada Jungtinė Karalystė (JK) pasitrauks iš Europos sąjungos, ir laiko susitarti dėl kertinių būsimo bendradarbiavimo sričių vis mažėja. ...

  • Santykiai su Rusija turi būti blogesni, o ne geresni
    Santykiai su Rusija turi būti blogesni, o ne geresni

    Geri santykiai tarp šalių yra trokštami, o blogi – peiktini. Tokia yra standartinė Vakarų mąstysenos nuostata. Viena dažniausių priežasčių, kodėl diplomatai pasirenka savo karjerą – nes jie nori būti malonūs užsieniečia...

    6
  • Pasitikėjimo limitas
    Pasitikėjimo limitas

    Valstybės katilas taip perkaito, kad premjeras S.Skvernelis dėl savo paties šventos ramybės pačiu laiku dar savaitės pradžioje išsprūdo į Japoniją. Nors veikiausiai ir ne transatlantiniu reisu, kaip aną Seimo kadenciją į Tekančios Sa...

    4
Daugiau straipsnių