Ar norime priešų Lietuvoje?

Keistoka situacija. Seime po pateikimo dauguma balsų priimti du tos pačios temos įstatymų pataisų projektai tolesniam svarstymui. Kai kam pasirodė, kad susikirto alternatyvos. Kaipgi, jei vienas sako viena, kitas priešingai. Kažkas Seimo posėdyje tai pavadino iečių laužymu.

Tačiau ne, jokių alternatyvų ir jokių laužymų čia nėra. Tiesiog skirtingi mąstymai, kaip erdvėje prasilenkiančios tiesės. Nėra sąlyčio taškų ir niekas nei lūžta, nei kertasi.

Bandysiu paaiškinti. Problema - pabėgėliai. Pasaulyje apie 40 milijonų. Naivu buvo tikėtis, kad mūsų nepalies. Į Europą jie pratrūko lyg ilgai kaupęsis ugnikalnis. Visi puikiai žinojo, kad Turkijoje pabėgėlių stovyklose apie du milijonus žmonių, Jordanijoje, Libane, Irake dar apie tris milijonus. Kad stovyklose gyvenimo sąlygos daugiau nei blogos, taip pat nebuvo paslaptis. Todėl sunkiai suvokiama, kad Europos vadovai taip stebėtinai buvo nepasirengę. Net racionalioji Angela Merkel akivaizdžiai sutrikusi padarė tikriausiai ją pačią nustebinusių klaidų.

Pagrindinė pabėgėlių masė iš Sirijos, kurioje buvo apie 22 mln gyventojų. Kad krikščionims, kurių apie 3,5 mln., tarp penkių kariaujančių musulmoniškų grupuočių gyvenimo nebėra, suprantame. Kas gali paneigti, kad jų nesulauksime Europoje? Nepamirškime, pabėgėliai plūsta ir iš kitų šalių.

Taigi, visiškai tikėtina, kad tie keli šimtai tūkstančių tik pradžia. Labai išraiškingas Kroatijos premjero Zorano Milanovičiaus, deklaravusio netrukdymą srautui, pareiškimas: „Mes turim širdį, bet taip pat turim ir proto". Nes Kroatija užduso, neatlaikė. Sienas uždarinėja ne tik Vengrija, dabar ir Slovėnija, Kroatija, Austrija, Danija, netgi Vokietija. Iškilo reali grėsmė Šengeno sugriuvimui.

Iškilo pavojus ir europietiškai tolerancijai. Sočioji ir vargo nematanti Vakarų Europa su savo laisvėmis ir teisėmis, panašu, prisižaidė. Gal net išsigimė - mes dideli, turtingi ir galingi. Briuselis pernai bravūriškai pademonstravo eilinę „toleranciją", atsisakydamas tradicinės Kalėdų eglutės. Ir staiga netikėta realybė iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų smogė į europietiškąją meilę ir užuojautą. Smogė viduje, pačioje Europos širdyje. Gali nutikti, kad kitais metais Briuselis ir norėdamas eglės nebepastatys, nes kojų neapšilę pabėgėliai jau pareiškė pretenzijas garsiajai vokiečių Octoberfest šventei.

Vyksmai Europoje, kaip susisiekiančiuose induose, teliūškuoja ir Lietuvoje. Pašiurpome, matydami skęstančias valtis ir laivelius, regėdami žmonėmis nugultus pakrančių akmenis. Tačiau tai buvo „kažkur", dar nesuvokėme reiškinio turinio. Pradžioje nesusiorientavo ir patys italai, prancūzai, britai. Kometos greičiu paplito siro berniuko nuotrauka ir Europą vėl užliejo eilinė „dvasingumo" banga „Je suis ..." (aš esu...). Vilnius neatsiliko, lankstė popierinius laivelius, naiviu atvirumu kvietė pabėgėlius į savus namus, sodybas.

Tačiau kasdien dešimtimis tūkstančių didėjanti lavina galų gale suveikė lediniu dušu. Pasirodo, pabėgėliams nereikia minimumo, jiems reikia maksimumo teisių, laisvių ir gero gyvenimo. O kai kurios arabų šalys, pačios pabėgėlių nepriimančios, pažadėjo pristatyti mečečių tiek, kiek reikės. Vokietijoje, Švedijoje, Danijoje, Britanijoje... galime neabejoti, ir Lietuvoje. Atsikvošėjanti Europa suprato, kad situacija nebevaldoma ir ėmėsi jėgos elementų. Spręsti problemas jau kelintą kartą renkasi vidaus reikalų ministrai, susitinka valstybių vadovai. Senosios ES šalys bene pirmą kartą iš naujokių pareikalavo solidarumo, ėmė nustatinėti prievartines kvotas.