Ar įsižiebs ekonominis konfliktas?

Finansų rinkos atidžiai stebi tarifų plieno importui klausimą, kuris dar JAV prezidento rinkimų kampanijos metu buvo akcentuojamas kaip vienas esminių ir prioritetinių. Tolesni sprendimai parodys ne tik tai, ar D. Trumpas laikosi savo pažadų, bet ir tai, kuri į dvi stovyklas pasidalinusios administracijos nuomonė jam yra priimtinesnė. Viena JAV prezidento administracijos dalis vadovaujasi pragmatiškais principais, kurių esmė yra ekonominis klestėjimas bet kokia kaina. Kita – nacionalistinė – pusė nori sukoncentruoti darbo jėgą šalies viduje nepaisant to, kad tai neapsimoka ekonominiu požiūriu.

Taigi ką reikštų aukštesni plieno tarifai? Jie leistų vidaus rinkos žaidėjams pakelti kainas ir taip įvestų daugiau įtampos rinkose, kuriose viena ar kita forma yra naudojamas plienas ar jo gaminiai. Pavyzdys – automobilių pramonė. Vidaus rinkos automobilių gamintojai dėl kylančių kainų turėtų dvi galimas išeitis: padidėjusius kaštus perkelti vartotojams arba sumažinti savo pelno maržas. Perkėlus kaštus vartotojui, produkcijos kaina išaugtų, o importuojama produkcija taptų pigesnė. Tada vidaus rinkoje būtų galima gaminti kiek tik nori, tik bėda – mažai kas pirktų. Išvada aiški: jei niekas nepirks automobilių ar produkcijos iš JAV pagaminto plieno, jo taip pat nebereikės.

Tie verslai, kurie negalės ar nenorės perkelti padidėjusių kaštų vartotojui, puoselėdami kilnią mintį neprarasti konkurencingumo, atsisakys savo pelno dalies. Taip, didvyriška, tik investuotojams tai gali nerūpėti – jie ieško didesnės grąžos, kurią ras užsienio kompanijose. Įmonės, norėdamos išlikti arba negalėdamos išlikti, turės mažinti savo kintamuosius kaštus – darbuotojų skaičių. Maža to, kiekvienam JAV plieno pramonės darbuotojui tenka apie 60 žmonių dirbančių skirtinguose sektoriuose, tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomuose nuo pastarojo sektoriaus.

Įvedus planuojamus tarifus importui, plieno kaina vidaus rinkoje pakiltų – toks ir yra šios priemonės tikslas. Tačiau automobilių pramonė nėra vienintelis galimų pasekmių pavyzdys. Panašu, kad JAV prezidentas birželio pradžioje viešoje kalboje pareiškęs, kad neleis užsienio kompanijoms užgožti vidaus rinkos konkurencinėje kovoje, tai padaryti gali pats.

Tiesa, tai, ką planuoja padaryti D. Trumpo administracija, nėra jau tokia nauja idėja. Buvęs JAV prezidentas George‘as Bushas 2002 m. buvo įvedęs didesnius tarifus importuojamam plienui – nuo mažiau nei 1 proc. iki 8 proc. ar 30 proc. skirtingiems sektoriams. Rezultatas buvo aiškus ir pamokantis: „Trade Partnership WorldWide LLC“ duomenimis, apie 200 tūkst. JAV darbuotojų, iš kurių apie 188 tūkst. tiesiogiai dirbo plieno pramonėje, neteko darbo dėl aukštos plieno kainos vidaus rinkoje, bankrutavo apie 30 plieno gamyklų. Tuometinė valdžia tarifus panaikino po 18 mėn. – tiek užtruko suprasti kaip veikia ekonomika.

Pagrindinis plieno tarifų taikinys yra Kinija, kuri pagamina pusę viso pasaulio plieno ir yra kaltinama dėl per didelės šios žaliavos pasiūlos bei ypatingai nukritusios kainos.

Pagrindinis plieno tarifų taikinys yra Kinija, kuri pagamina pusę viso pasaulio plieno ir yra kaltinama dėl per didelės šios žaliavos pasiūlos bei ypatingai nukritusios kainos. Plieno kainos indeksas savo žemiausią tašką per pastaruosius 15 metų buvo pasiekęs 2016 m. pabaigoje. Tuomet jis buvo nukritęs daugiau nei 65 proc. nuo aukščiausio taško, užfiksuoto 2008 m. pradžioje. Šiuo metu kaina yra kiek atsistačiusi, bet toli iki plieno pramonės pageidaujamo lygio.

Kalbant skaičiais, JAV iš Kinijos importuoja tik 2,6 proc. plieno. Atrodytų, kas čia tokio. Tačiau, pasak D. Trumpo kabineto narių, kiniškas plienas į JAV patenka per kitus prekybos partnerius. Daugiausia plieno JAV importuoja iš Kanados ir Europos Sąjungos – atitinkamai 17 proc. ir 14,3 proc. Dar 45 proc. importuojami iš įvairių kitų šalių, per kurias, manoma, ir yra reeksportuojamas kiniškas plienas.

JAV plieno rinka kaltina Kinijos perteklinę plieno gamybą ne tik dėl nukritusių pasaulinių plieno kainų, bet ir dėl uždaromų gamyklų, ir dėl darbo rasti negalinčių šio sektoriaus darbuotojų. Pasak Wilburo Louiso Rosso, JAV prekybos sekretoriaus, šalies plieno pramonės pajėgumų panaudojimas šiuo metu siekia tik 71 proc., ir sudaro apie 5 proc. pasaulyje pagaminamo plieno. Šiuo metu JAV jau yra pritaikiusios daugiau nei 190 skirtingų įsipareigojimų importuojamam metalui ir plienui iš Kinijos. Europos Sąjunga plieno pertekliaus rinkoje problemą tikisi išspręsti derybomis. Tačiau Kinija ir toliau didina eksportuojamo plieno kiekį.

Pagal tarptautinius susitarimus ir įstatymus, pagrindinis argumentas, kodėl JAV galėtų didinti tarifus – iškeltas nacionalinio saugumo klausimas. Ši korta yra vienas iš pagrindinių D. Trumpo kozirių, ir jis tikrai jį panaudos, jeigu tik galės. Tačiau planuojami veiksmai nelieka nepastebėti ir tarptautinių organizacijų: Pasaulio prekybos organizacija nerimauja dėl galimų pokyčių, susijusių su tarifų ir kvotų inicijavimu, ir planuoja imtis atsakomųjų veiksmų. Pabrėžiama, kad nacionalinio saugumo išimtis galima, tačiau tik kalbant apie karinius veiksmus. Tarptautinės organizacijos sieks, kad ši išimtis nebūtų naudojama siekiant apeiti esamus prekybos susitarimus ir taisykles.

JAV šiuo metu svarsto tarifo dydį ir sprendžia, ar jis turėtų būti susietas su plieno kvotomis kiekvienai valstybei. Susirūpinimą susidariusia situacija dar pavasarį išreiškė Christine Lagarde, Tarptautinio valiutos fondo vadovė. Pasak jos, protekcionistiniai veiksmai kelia didelę grėsmę ekonomikos vystymuisi ir augimui visame pasaulyje. Europos Prekybos komisarė Cecilia Malmstrom taip pat yra sakiusi, kad JAV sprendimas didinti tarifus atidarytų Pandoros skrynią – bet koks plieno importo apribojimas smarkiai paveiktų Bendriją ir nulemtų atsakomuosius veiksmus.

Taigi panašu, kad greitu metu pamatysime aukšto lygio politinę ir ekonominę kovą tiek pačioje D. Trumpo administracijoje, tiek ir tarp didžiųjų pasaulio ekonomikų. Vieninga Europos Sąjungos ir Pasaulio prekybos organizacijos nuomonė gali reikšti, kad jos iš tiesų gali imtis atsakomųjų veiksmų. Kinija taip pat planuoja ilgai nelaukti.