Ar ir Amerikai reikia laisvės nuo biurokratų?

Ką jis turi omenyje?  Teigęs, kad „britų balsavimas išstoti iš Europos Sąjungos turbūt bus stipriausias šokas, kurį anglų biurokratija patyrė nuo Amerikos revoliucijos 1765–1783 m. laikų“, D. Devine`as tęsia, mesdamas žvilgsnį į istoriją:

„Marui sunaikinus viduramžių santvarką, Europa savo XV a. konsolidaciją pradėjo su Anglijos karaliaus Henriko VII Rožių karais, Ferdinando ir Izabelės Ispanija, Ivano Rusija, Liudviko Prancūzija. Po to sekė dar didesnės Napoleono, kolonijinės, sovietinės ir reicho svajonės.

Taip per paskutinius 600 metų centralizacija žengė per Europą. Dabar ji patyrė didžiausią savo pralaimėjimą.

Tiesa, būta ir ankstesnių nepritarimų. Škotai 2014 m. vos nepasisakė už atsiskyrimą. Katalonai, baskai, flamandai, šiaurės italai ir visokios naujosios dešinės partijos reikalauja autonomijos arba atsiskyrimo. 1905 m. iš tiesų atsiskyrė Norvegija ir Švedija, o 1993 m. – Čekija ir Slovakija.

Tačiau sėkmingas „Brexitas“ penktoje pagal dydį pasaulio ekonomikoje viską pakeičia. Jį seks daugelis kitų atsiskyrimų – ir ne tik Europoje.

Problema visur ta pati – tai iš specialistų sudarytos centralizuotos biurokratijos nesugebėjimas aptarnauti platų spektrą civilizacinių  pageidavimų, kai šiems suteikiama laisvė įgyvendinti savo įvairovę.

Visų sričių – finansų, bankininkystės, akcijų rinkų, ekonomikos – ekspertai prognozavo katastrofą, jeigu Britanija iš ES išeis. O rinkėjai ėmė ir tarė: na, tai kas? Mes ištversime finansų krizę, tačiau jokiu būdu nepriimsime savo įprastinių vertybių praradimo.

Todėl per daug savimi pasitikintiems, nuo daugumos kitų save izoliavusiems biurokratiniams ekspertams Briuselyje ir liepta trauktis.

Palyginimas su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis neišvengiamas. Maždaug tą patį (kiekvienas savaip) apreiškė ir Donaldo Trumpo bei Bernie`io Sanderso atvejai. 

Žinoma, gali būti taip, kad galų gale vis tiek išsilaikys establišmento šulė Hillary Clinton, o jai vadovaujant Amerikos ekspertų biurokratija tikrai išliks ir tarps.

Vis dėlto iš JAV biurokratų ekspertų tikrai kyla briuseliškas kvapelis“, - teigė D. Devine`as ir tęsė:

„Oficalioji JAV Vyriausybės atskaitingumo tarnyba neseniai peržiūrėjo 1,2 mln. federalinės vyriausybės tarnautojų darbo kokybės įvertinimo dokumentus. Pagal juos, net 99,6 proc. tarnautojų darbas įvertintas kaip „visiškai sėkmingas“.

Tik 0,3 proc. tarnautojų darbas buvo įvertintas kaip „minimaliai sėkmingas“, o dar mažesnės dalies, 0,1 proc., darbas pasirodė „nesėkmingas“.

Taigi Amerikos biurokratai,  savo pačių įvertinimu, yra šauni grupė supermenų ir stebuklingų moterų.

Davidas Coxas, didžiausios federalinės valdžios tarnautojų profsąjungos vadovas, paaiškino, kaip prie šio puikaus įvertinimo prieita: „argi negali būti, kad atidus, kruopštus paraiškų išnagrinėjimas ir atvira konkurencija tarp siekiančiųjų darbo federalinėje valdžioje ir sukūrė tokį aukštai kvalifikuotą atsakingų, produktyvių tarnautojų darbo kolektyvą?“ – klausė jis „Washington Post“ ir pridūrė:

„Jeigu agentūros rūpinasi pasamdyti geriausius žmones, o šie beveik visi daro bent tai, kas iš jų reikalaujama, patenkinamu būdu, tai kur čia problema?“

O Williamas Douganas, Nacionalinės federalinių tarnautojų federacijos prezidentas, truputį kukliau teigė, kad, jo manymu, šie procentai (99,6 proc.)  „kiek aukšti“. Bet tai ne problema. Juk čia geriausi žmonės.

Kiekvienu atveju bent D. Coxas optimistiškiau vertino dabartinę tarnautojų atrankos praktiką nei pati juos samdanti įstaiga, JAV personalo valdymo biuras.

Jis nėra toks tikras dėl dabar samdant federalinius darbuotojus naudojamų savęs įvertinimo „testų“ naudingumo. Todėl dabar jis mėgina įvesti naują samdymo procedūrą, kuri iš tiesų pamatuotų, įvertintų pareiškėjų kompetencijas, bet profsąjungos tuo nelabai patenkintos.

Tačiau net ir turint pačius geriausius žmones atsiranda problemų. Tai  pripažįsta ir pačios agentūros. Biurokratinės taisyklės neatneša tų pagerėjusių rezultatų, kurių tikimasi. Piliečiai skundžiasi, o daugelis  taisyklių pažeidinėjamos, jų nėra plačiai laikomasi“.

Toliau D. Devine`as stebėdamasis išskaičiuoja, kiek daug su šalies gynyba nesusijusių federalinių pareigūnų turi teisę žmones areštuoti ir nešioti ginklą. Tai 200 tūkst. –­ šis skaičius netgi didesnis nei JAV jūrų pėstininkų.

„O dar taip neseniai, 1996 m., tik 75 tūkst. federalinių darbuotojų buvo ginkluoti.

Ir jei manai, kad šis pokytis susijęs su terorizmu, tai kodėl ir Mokesčių inspekcijoje net 2316 inspektorių naudai išleidžiami 11 mln. dolerių šaunamiesiems ginklams ir kitokiai karinei įrangai įsigyti, o Karo veteranų reikalų departamentas, įpareigotas rūpintis buvusių karių sveikata, socialinėmis lengvatomis, išmokslinimu, išleidžia 2,5 mln. dolerių šarvams ir naktinio regėjimo įrangai.

O kur dar Gyvūnų ir augalų inspekcijos tarnybai skirti 4,7 mln. dolerių karinei įrangai įsigyti, Maisto ir vaistų administracijai skirti 183 ginkluoti agentai ir dar Gamtosaugos agentūrai skirti šimtai milijonų dolerių ginkluotam vykdymui.

Taigi, – daro ironišką išvadą D. Devineąas, – augalai, maistas, tarša tikrai gali būti pavojingesni, negu iš pradžių atrodo.

Kadangi parlamento priežiūra minimali, tiesiog per mažai įstatymų leidėjų seka per daug biurokratų painioje įvairiausių agentūrų su persidengiančiais įgaliojimais gausybėje. Užtat Kongresas daugelį savo įstatymo kūrimo pareigų ir perdavė biurokratams.

Kongresas rašo neaiškius, dviprasmiškus įstatymus, kurie lyg ir turėtų problemas išspręsti, tačiau visas keblias smulkmenas palieka vykdomosios valdžios agentūrų nuožiūrai.

Kasmet priimama tik šimtai įstastymų, tačiau biurokratai išleidžia dešimtis tūkstančių vadinamųjų „poįstatyminių“, tai yra  įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų ir potvarkių“.

D. Devine`as toliau pacituoja apklausų duomenis, rodančius, jog dauguma amerikiečių nepatenkinti federacine valdžia ir labiau pasitiki valstijų ir savivaldybių  valdžiomis ir baigia savo straipsnį šiais žodžiais:

„Gal ir JAV reikia savos „decentralizacijos revoliucijos“ ir gal Amerikai jau ne taip toli nuo Europos, kaip dauguma žmonių mano“.