Ar esame laisvi?

Regis, niekam nekelia abejonių teiginys, kad prieš beveik tris dešimtmečius kovojome dėl laisvės. Šiandien populiaru ir beveik nuvalkiota sakyti, kad "ne dėl tokios laisvės kovojome".

Pati laisvės samprata ir anuomet, ir dabar, ir turbūt nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios yra viena iš pamatinių filosofinių problemų, kurios lemia ne tik mąstymą, bet ir praktinį gyvenimą. Kalbant apie Atgimimo laikų laisvę, nusistebėjimo vertas anuometis mūsų gebėjimas paprastą geresnio buitinio gyvenimo siekį įvilkti į romantines ir net sentimentalias formas. Aišku, tada dėl laisvės geriau ir daugiau vartoti kovojo dauguma, tačiau ne visi. Saujelė intelektualų laisvės nuo Maskvos troško kaip mūsų visų vidinės laisvės pamato. Sovietinė ideologija, įgrisusi per okupacijos laiką, pakeista tautine ideologija. Kad ir kardinaliai, beveik absoliučiai kitokia, tačiau vis tiek kreipiančia žmogų į tapsmą subjektu. Bet kuri ideologija (ar ji būtų fašistinė, ar sovietinė, ar nacionalistinė) atskirą pilietį verčia siekti bendro tikslo, paklūstant tam, kieno rankose valdžia. Galioja rimbo ir meduolio principas. Būtina pasakyti, kad nei prosovietiškai nusiteikęs žmogus, nei rėksmingai lietuvių tautos išskirtinumą deklaruojantis pilietis nėra laisvas.

Ar daugumai iš mūsų pavyko tapti geresniais ir uolesniais vartotojais? Tikslas buvo būtent toks. Atsakymas į šį klausimą turbūt teigiamas. Vartojame daugiau, masiškiau ir net linksmiau. Dauguma iš mūsų yra individai (lot. individus – nedalomas), nepažįstantys savo vidinių konfliktų, gyvenimo sudėtingumo ir prieštaringumo. Kaip vartotojai esame nedalomi – gauname algas ir jas išleidžiame laukdami kito mėnesio darbo užmokesčio. Taip ir sukasi individų ratas, už kurio ribų kažkur toli plyti mums nepažįstama laisvė.

Liberalių pažiūrų tradicijos besilaikantys filosofai ir visuomenės veikėjai kalba apie kitokį "individualumo" sąvokos turinį. Individas yra tas, kuris orientuojasi į kitą žmogų, niekada neveikia vien dėl savęs, jam savo valia, neprimestai rūpi bendrasis gėris. Bėda tik ta, kad mūsų ir apskritai Vakarų visuomenėse tų tradicinių, klasikinių liberalų liko vos saujelės. Tikėdami, kad mažuose mąstytojų ir veikiančiųjų būreliuose gimsta didelės permainos, jie nuolat kritikuoja, rašo, kalba ir diskutuoja. Plačiajai visuomenei tokius veikėjus tereikia atpažinti, tačiau dauguma žaidžia linksmesnius žaidimus nei rimtas kritinis mąstymas ar refleksija.

Klasikinis liberalizmas, kaip ir kairysis jautrumas socialinėms problemoms, išteka iš vieno ir to paties europietiško šaltinio – labai stiprios krikščionybės įtakos tai tikrovei, kurioje gyventa kelis tūkstantmečius ir kuri dabar, gal kiek perdėtai dramatizuojant, atrodo susvyravusi. Krikščioniška tradicija, pirmiausia, judaizmas, mūsų civilizacijoje teigė ne ideologijos užvaldytą subjektą, ne nuo apsirijimo springstantį individą, o asmenį, kurio pagrindinis interesas yra filosofo Martino Buberio aprašytas kreipinys į kitą žmogų ir kitonišką patirtį. Ši mąstymo ir veikimo kryptis yra antonimiška egoizmui ir privatizmui. Tai ir būtų klasikinė liberaliai dešinioji, socialiai jautri kairioji ir šias dvi pažiūrų sistemas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodančias konfliktiškai, apimanti krikščioniška laisvė, paliekanti laisvą valią tikėti arba ne, laikytis papročių ir tradicijų arba ne, tačiau visuomet pagrindžiama ne dėmesiu sau, o globojančiu ir rūpestingu santykiu su kitu. Paskutiniai laisvės bastionai prarasti: tradicinis liberalizmas virto neoliberalizmu (korporacijų, verslo intereso, laisvos rinkos įsigalėjimu), o Bažnyčia atrodo beviltiškai ir bejėgiškai prarandanti įtaką mūsų dabarčiai. Tad kurgi mūsų laisvė, dėl kurios kovota? Klausimas skamba kaip šauksmas tyruose. Šiandien, regis, pats laisviausias žmogus yra senamadiškas ir kritiškai vertinantis rėksmingą naujumo ir šviežumo kultą.

Tačiau grėsmės mūsų laisvei, kad ir iliuzinei, nesibaigia šia diena, nes vis dar nesame laisvi patys nuo savęs, ir tai, paradoksalu, dar yra mūsų laisvės galimybė. Tai reiškia, kad jau nesame laisvi socialiai, viešai, bendruomenėje, tačiau savo asmeninius sprendimus dar turime bent ribotą galimybę formuluoti patys. Ateityje tikriausiai būsime išvaduoti ir nuo šios egoistinės laisvės – užsimausime virtualios realybės šalmą, kurį kaip naujausią išradimą LRT laidoje "Septynios Kauno dienos" džiūgaudami demonstravo Kauno mokslininkai (visiškai nesvarstydami, kokią įtaką žmogaus mąstymui ir sambūviui su kitais daro šis išradimas), pamiršime asmeninius apsisprendimus, atsakomybę ir visas kitas sunkiasvores asmens, individo ir subjekto naštas. Mūsų tiesiog beveik nebebus, ir ši būsena taps absoliučios laisvės pakaitalu. Jokių dramų, nes viskas tik virtualu. Kadaise žmonija išrado ratą, ir jis jau atstojo mūsų kojas; vėliau radosi radijas, ir mūsų ausys jau "pratęstos"; televizija padarė esminę įtaką mūsų regėjimo percepcijai ir vizualiajam mąstymui; feisbukas ir kiti tinklai virtualizavo mūsų socialumą, o virtualios realybės šalmas taps visos kiekvieno iš mūsų centrinės nervų sistemos pakaitalu. Tai bus laisvė ir nuo kito, ir nuo savęs, ir nuo pasaulio apskritai – maksimali laisvė, sutampanti su didžiausia nelaisve.



NAUJAUSI KOMENTARAI

VYTAUTAS

VYTAUTAS portretas
TOKIA LAISVĖ BUVO REIKALINGA VAGYMS PRIVOGUSIEMS VALDIŠKO TURTO IR NEGALINTIEMS JO REALIZUOTI.SOVIETMEČIU BUVO VISOS GEROS SPECIALYBĖS,KUR GALIMA DAUG VOGTI.TAI SANDĖLIAI,PARDUOTUVĖS,TAKSI,MILICIJA,NA PARTDARBUOTOJAI IR VALDŽIAGYVIAI.DARBININKAS BUVO DULKINAMAS IR TADA,IR DABAR.PASAK LENDZBIRKIO TAUTA RUNKELIAI IR ŠUNAUJA,O JIS DIEVAS,PAVOGĘS ARCHYVINIUS DUOMENIS.MANO NUOMONĖ.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Poezijos atmintis
    Poezijos atmintis

    Išeivijos lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas viename iš interviu yra sakęs, kad kultūra ir menas, kaip tradicija, yra lyg medis, kurio nereikia kirsti, nors ir esi avangardistas. Tik brandaus amžiaus kūrėjams įmanoma suprasti, kad,...

  • Likimo ironija be pirties
    Likimo ironija be pirties

    2019-aisiais mūsų Viešpaties metais nuo vėjaraupių nusigalavus Rusijos valdovui, Žmogui su botokso kauke, dar žinomam VVP inicialais, kadaise visam pasauliui grasinusi Azijos meška paniro į anarchiją. Pavergtos Sibiro platybių tautos suk...

    18
  • Viskas pagal ES reikalavimus
    Viskas pagal ES reikalavimus

    Lietuva skuba vykdyti europinius reikalavimus. Paknopstomis ir valdžia, ir įmonės įmonėlės stengiasi taikyti naująsias ES duomenų apsaugos taisykles. Na, valdžia nespės iki gegužės 25-osios pakeisti įstatymų, nes ši diena išau&scaro...

  • Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią
    Menant išlaisvinančią Sąjūdžio dvasią

    Birželio 3-iąją minėsime trisdešimtąsias Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metines. Prieš 30 metų 35 meno ir mokslo sričių atstovai, susibūrę į iniciatyvinę grupę, pradėjo vesti Lietuvą išlaisvinimo iš sovietų okupa...

  • Būti suaugusiam
    Būti suaugusiam

    Kiek kartų esame girdėję ar patys tarę frazę „pakalbėkime kaip suaugę“, „elkimės kaip suaugę“. ...

  •  Dvi krizės ir vienos vestuvės
    Dvi krizės ir vienos vestuvės

    Paskutinėmis keliomis dienomis vienos aiškiai dominuojančios temos pasaulio, o ypač Vakarų, spaudoje nebuvo, tad šioje apžvalgoje trumpai paliesime tik tris galbūt svarbiausias temas. Tai prezidento rinkimai Venesueloje, Ukrainos vieta Voki...

  • Aukso amžiaus ilgesys
    Aukso amžiaus ilgesys

    Rudabarzdžio britų princo – nūnai Sasekso kunigaikščio vestuvės kainavo nei daug, nei mažai – 36 mln. eurų. Labiausiai stebina, kad nuotakos suknelę už kone ketvirtį milijono naujai iškepta kunigaikštienė įsigijo u...

  • Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!
    Valstybinių verslų reinkarnacija. Konkurencija, sudie!

    Pamirškime tuo laikus, kai valstybė aktyviai vykdė privatizavimą. Kai už privatizavimą gaunamos lėšos reikšmingai papildydavo valstybės biudžetus ir fondus. Kai valstybė už gautas lėšas galėdavo finansuoti geresnius arba...

    2
  • Vakarų fronte nieko gera
    Vakarų fronte nieko gera

    Rimtą grėsmę Vakarų vertybes puoselėjančioms Europos partijoms prorusiški judėjimai kėlė kiekvienuose pastarųjų metų nacionaliniuose rinkimuose. Laimei, nors ir surinko pakankamai balsų, kad toliau drumstų vandenį, atvirai Maskvos remiama...

    1
  • Tikėjusiesiems – pagarba!
    Tikėjusiesiems – pagarba!

    Istorija lyg užsispyrusi ir įnoringa senutė vis suka savo ratus. Kartais pakeliui sustodama pamąstyti, kur dabar eina, bet niekada nepasikliaudama atsitiktinumais. Kai sekmadienį Belgrade žalgiriečiai tramdė lemiamam šturmui pakilusią Maskvos C...

Daugiau straipsnių