Ar esame laisvi?

Regis, niekam nekelia abejonių teiginys, kad prieš beveik tris dešimtmečius kovojome dėl laisvės. Šiandien populiaru ir beveik nuvalkiota sakyti, kad "ne dėl tokios laisvės kovojome".

Pati laisvės samprata ir anuomet, ir dabar, ir turbūt nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios yra viena iš pamatinių filosofinių problemų, kurios lemia ne tik mąstymą, bet ir praktinį gyvenimą. Kalbant apie Atgimimo laikų laisvę, nusistebėjimo vertas anuometis mūsų gebėjimas paprastą geresnio buitinio gyvenimo siekį įvilkti į romantines ir net sentimentalias formas. Aišku, tada dėl laisvės geriau ir daugiau vartoti kovojo dauguma, tačiau ne visi. Saujelė intelektualų laisvės nuo Maskvos troško kaip mūsų visų vidinės laisvės pamato. Sovietinė ideologija, įgrisusi per okupacijos laiką, pakeista tautine ideologija. Kad ir kardinaliai, beveik absoliučiai kitokia, tačiau vis tiek kreipiančia žmogų į tapsmą subjektu. Bet kuri ideologija (ar ji būtų fašistinė, ar sovietinė, ar nacionalistinė) atskirą pilietį verčia siekti bendro tikslo, paklūstant tam, kieno rankose valdžia. Galioja rimbo ir meduolio principas. Būtina pasakyti, kad nei prosovietiškai nusiteikęs žmogus, nei rėksmingai lietuvių tautos išskirtinumą deklaruojantis pilietis nėra laisvas.

Ar daugumai iš mūsų pavyko tapti geresniais ir uolesniais vartotojais? Tikslas buvo būtent toks. Atsakymas į šį klausimą turbūt teigiamas. Vartojame daugiau, masiškiau ir net linksmiau. Dauguma iš mūsų yra individai (lot. individus – nedalomas), nepažįstantys savo vidinių konfliktų, gyvenimo sudėtingumo ir prieštaringumo. Kaip vartotojai esame nedalomi – gauname algas ir jas išleidžiame laukdami kito mėnesio darbo užmokesčio. Taip ir sukasi individų ratas, už kurio ribų kažkur toli plyti mums nepažįstama laisvė.

Liberalių pažiūrų tradicijos besilaikantys filosofai ir visuomenės veikėjai kalba apie kitokį "individualumo" sąvokos turinį. Individas yra tas, kuris orientuojasi į kitą žmogų, niekada neveikia vien dėl savęs, jam savo valia, neprimestai rūpi bendrasis gėris. Bėda tik ta, kad mūsų ir apskritai Vakarų visuomenėse tų tradicinių, klasikinių liberalų liko vos saujelės. Tikėdami, kad mažuose mąstytojų ir veikiančiųjų būreliuose gimsta didelės permainos, jie nuolat kritikuoja, rašo, kalba ir diskutuoja. Plačiajai visuomenei tokius veikėjus tereikia atpažinti, tačiau dauguma žaidžia linksmesnius žaidimus nei rimtas kritinis mąstymas ar refleksija.

Klasikinis liberalizmas, kaip ir kairysis jautrumas socialinėms problemoms, išteka iš vieno ir to paties europietiško šaltinio – labai stiprios krikščionybės įtakos tai tikrovei, kurioje gyventa kelis tūkstantmečius ir kuri dabar, gal kiek perdėtai dramatizuojant, atrodo susvyravusi. Krikščioniška tradicija, pirmiausia, judaizmas, mūsų civilizacijoje teigė ne ideologijos užvaldytą subjektą, ne nuo apsirijimo springstantį individą, o asmenį, kurio pagrindinis interesas yra filosofo Martino Buberio aprašytas kreipinys į kitą žmogų ir kitonišką patirtį. Ši mąstymo ir veikimo kryptis yra antonimiška egoizmui ir privatizmui. Tai ir būtų klasikinė liberaliai dešinioji, socialiai jautri kairioji ir šias dvi pažiūrų sistemas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodančias konfliktiškai, apimanti krikščioniška laisvė, paliekanti laisvą valią tikėti arba ne, laikytis papročių ir tradicijų arba ne, tačiau visuomet pagrindžiama ne dėmesiu sau, o globojančiu ir rūpestingu santykiu su kitu. Paskutiniai laisvės bastionai prarasti: tradicinis liberalizmas virto neoliberalizmu (korporacijų, verslo intereso, laisvos rinkos įsigalėjimu), o Bažnyčia atrodo beviltiškai ir bejėgiškai prarandanti įtaką mūsų dabarčiai. Tad kurgi mūsų laisvė, dėl kurios kovota? Klausimas skamba kaip šauksmas tyruose. Šiandien, regis, pats laisviausias žmogus yra senamadiškas ir kritiškai vertinantis rėksmingą naujumo ir šviežumo kultą.

Tačiau grėsmės mūsų laisvei, kad ir iliuzinei, nesibaigia šia diena, nes vis dar nesame laisvi patys nuo savęs, ir tai, paradoksalu, dar yra mūsų laisvės galimybė. Tai reiškia, kad jau nesame laisvi socialiai, viešai, bendruomenėje, tačiau savo asmeninius sprendimus dar turime bent ribotą galimybę formuluoti patys. Ateityje tikriausiai būsime išvaduoti ir nuo šios egoistinės laisvės – užsimausime virtualios realybės šalmą, kurį kaip naujausią išradimą LRT laidoje "Septynios Kauno dienos" džiūgaudami demonstravo Kauno mokslininkai (visiškai nesvarstydami, kokią įtaką žmogaus mąstymui ir sambūviui su kitais daro šis išradimas), pamiršime asmeninius apsisprendimus, atsakomybę ir visas kitas sunkiasvores asmens, individo ir subjekto naštas. Mūsų tiesiog beveik nebebus, ir ši būsena taps absoliučios laisvės pakaitalu. Jokių dramų, nes viskas tik virtualu. Kadaise žmonija išrado ratą, ir jis jau atstojo mūsų kojas; vėliau radosi radijas, ir mūsų ausys jau "pratęstos"; televizija padarė esminę įtaką mūsų regėjimo percepcijai ir vizualiajam mąstymui; feisbukas ir kiti tinklai virtualizavo mūsų socialumą, o virtualios realybės šalmas taps visos kiekvieno iš mūsų centrinės nervų sistemos pakaitalu. Tai bus laisvė ir nuo kito, ir nuo savęs, ir nuo pasaulio apskritai – maksimali laisvė, sutampanti su didžiausia nelaisve.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko užsakymu atlikta būsto kainų lūkesčių apklausa rodo, kad kovą gyventojų, manančių, kad būstas brangs, dalis buvo didžiausia nuo 2014 metų pradžios. Jau 59 proc. apklaustųjų praėjusį mėnesį teigė, kad būsto kaina per artimiausius...

  • Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones
    Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones

    Netrukus gyvensime taip, kaip tikėjosi marksistai. Tačiau taip nutiks tik dėl to, kad tuo pasirūpino kapitalistai. Skamba neįtikėtinai? Bet tai tiesa. ...

  • Medinis premjeras
    Medinis premjeras

    Realių darbų nematyti, tačiau Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis šypsosi ir laido primityvius juokelius. Tautoje tai vadinama mediniais bajeriais. ...

    1
  • Pasitvirtino senolių išmintis
    Pasitvirtino senolių išmintis

    Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas gr...

  • Pavasarinis daltonizmas
    Pavasarinis daltonizmas

    Pavasaris spalvų šiemet mums kol kas šykštus. Jau nekalbant apie, kad šią ašarų pakalnę jis išvis pamiršo. ...

    1
  • Kuriuo keliu pasuks prancūzai?
    Kuriuo keliu pasuks prancūzai?

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai daug ką nustebino, ypač pačius prancūzus. „Tai istorinis poslinkis“, sušuko didžiausią prestižą turintis Paryžiaus dienraštis „Monde“. ...

  • Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?
    Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?

    Gamtoje mažiausiai miega žirafa – vos dvi valandas per parą. Negana to, ji miega labai neramiai. Žirafa saugosi įvairių plėšriųjų žvėrių ir miega su pertraukomis, naktimis, dažniausiai po 5 minutes. ...

    5
  • Visi prieš vieną!
    Visi prieš vieną!

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs Emanuelis Macronas – spalvinga asmenybė: jis ir kairysis, ir dešinysis, ir nacionalistas, ir globalistas. Žodžiu, visų galų meistras. ...

    10
  • Prancūziškasis deja vu
    Prancūziškasis deja vu

    Progresyvieji europiečiai gali trumpam atsikvėpti: Prancūzijos maištininkams pritrūko jėgų naujajai revoliucijai įvykdyti. Užsimoję per vieną mūšį užimti savąją bastiliją – Eliziejaus rūmus – ultranacionalistai patyr...

    2
  • E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?
    E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?

    Emmanuelis Macronas surinko daugiausia balsų pirmame Prancūzijos prezidento rinkimų ture ir toliau kovos su euroskeptike Marine Le Pen. Apklausų duomenimis antrame rinkimų ture Le Pen beveik neturi šansų laimėti – dauguma prancūzų, balsav...

    2
Daugiau straipsnių