Ar esame laisvi?

Regis, niekam nekelia abejonių teiginys, kad prieš beveik tris dešimtmečius kovojome dėl laisvės. Šiandien populiaru ir beveik nuvalkiota sakyti, kad "ne dėl tokios laisvės kovojome".

Pati laisvės samprata ir anuomet, ir dabar, ir turbūt nuo pat žmonijos egzistavimo pradžios yra viena iš pamatinių filosofinių problemų, kurios lemia ne tik mąstymą, bet ir praktinį gyvenimą. Kalbant apie Atgimimo laikų laisvę, nusistebėjimo vertas anuometis mūsų gebėjimas paprastą geresnio buitinio gyvenimo siekį įvilkti į romantines ir net sentimentalias formas. Aišku, tada dėl laisvės geriau ir daugiau vartoti kovojo dauguma, tačiau ne visi. Saujelė intelektualų laisvės nuo Maskvos troško kaip mūsų visų vidinės laisvės pamato. Sovietinė ideologija, įgrisusi per okupacijos laiką, pakeista tautine ideologija. Kad ir kardinaliai, beveik absoliučiai kitokia, tačiau vis tiek kreipiančia žmogų į tapsmą subjektu. Bet kuri ideologija (ar ji būtų fašistinė, ar sovietinė, ar nacionalistinė) atskirą pilietį verčia siekti bendro tikslo, paklūstant tam, kieno rankose valdžia. Galioja rimbo ir meduolio principas. Būtina pasakyti, kad nei prosovietiškai nusiteikęs žmogus, nei rėksmingai lietuvių tautos išskirtinumą deklaruojantis pilietis nėra laisvas.

Ar daugumai iš mūsų pavyko tapti geresniais ir uolesniais vartotojais? Tikslas buvo būtent toks. Atsakymas į šį klausimą turbūt teigiamas. Vartojame daugiau, masiškiau ir net linksmiau. Dauguma iš mūsų yra individai (lot. individus – nedalomas), nepažįstantys savo vidinių konfliktų, gyvenimo sudėtingumo ir prieštaringumo. Kaip vartotojai esame nedalomi – gauname algas ir jas išleidžiame laukdami kito mėnesio darbo užmokesčio. Taip ir sukasi individų ratas, už kurio ribų kažkur toli plyti mums nepažįstama laisvė.

Liberalių pažiūrų tradicijos besilaikantys filosofai ir visuomenės veikėjai kalba apie kitokį "individualumo" sąvokos turinį. Individas yra tas, kuris orientuojasi į kitą žmogų, niekada neveikia vien dėl savęs, jam savo valia, neprimestai rūpi bendrasis gėris. Bėda tik ta, kad mūsų ir apskritai Vakarų visuomenėse tų tradicinių, klasikinių liberalų liko vos saujelės. Tikėdami, kad mažuose mąstytojų ir veikiančiųjų būreliuose gimsta didelės permainos, jie nuolat kritikuoja, rašo, kalba ir diskutuoja. Plačiajai visuomenei tokius veikėjus tereikia atpažinti, tačiau dauguma žaidžia linksmesnius žaidimus nei rimtas kritinis mąstymas ar refleksija.

Klasikinis liberalizmas, kaip ir kairysis jautrumas socialinėms problemoms, išteka iš vieno ir to paties europietiško šaltinio – labai stiprios krikščionybės įtakos tai tikrovei, kurioje gyventa kelis tūkstantmečius ir kuri dabar, gal kiek perdėtai dramatizuojant, atrodo susvyravusi. Krikščioniška tradicija, pirmiausia, judaizmas, mūsų civilizacijoje teigė ne ideologijos užvaldytą subjektą, ne nuo apsirijimo springstantį individą, o asmenį, kurio pagrindinis interesas yra filosofo Martino Buberio aprašytas kreipinys į kitą žmogų ir kitonišką patirtį. Ši mąstymo ir veikimo kryptis yra antonimiška egoizmui ir privatizmui. Tai ir būtų klasikinė liberaliai dešinioji, socialiai jautri kairioji ir šias dvi pažiūrų sistemas, tik iš pirmo žvilgsnio atrodančias konfliktiškai, apimanti krikščioniška laisvė, paliekanti laisvą valią tikėti arba ne, laikytis papročių ir tradicijų arba ne, tačiau visuomet pagrindžiama ne dėmesiu sau, o globojančiu ir rūpestingu santykiu su kitu. Paskutiniai laisvės bastionai prarasti: tradicinis liberalizmas virto neoliberalizmu (korporacijų, verslo intereso, laisvos rinkos įsigalėjimu), o Bažnyčia atrodo beviltiškai ir bejėgiškai prarandanti įtaką mūsų dabarčiai. Tad kurgi mūsų laisvė, dėl kurios kovota? Klausimas skamba kaip šauksmas tyruose. Šiandien, regis, pats laisviausias žmogus yra senamadiškas ir kritiškai vertinantis rėksmingą naujumo ir šviežumo kultą.

Tačiau grėsmės mūsų laisvei, kad ir iliuzinei, nesibaigia šia diena, nes vis dar nesame laisvi patys nuo savęs, ir tai, paradoksalu, dar yra mūsų laisvės galimybė. Tai reiškia, kad jau nesame laisvi socialiai, viešai, bendruomenėje, tačiau savo asmeninius sprendimus dar turime bent ribotą galimybę formuluoti patys. Ateityje tikriausiai būsime išvaduoti ir nuo šios egoistinės laisvės – užsimausime virtualios realybės šalmą, kurį kaip naujausią išradimą LRT laidoje "Septynios Kauno dienos" džiūgaudami demonstravo Kauno mokslininkai (visiškai nesvarstydami, kokią įtaką žmogaus mąstymui ir sambūviui su kitais daro šis išradimas), pamiršime asmeninius apsisprendimus, atsakomybę ir visas kitas sunkiasvores asmens, individo ir subjekto naštas. Mūsų tiesiog beveik nebebus, ir ši būsena taps absoliučios laisvės pakaitalu. Jokių dramų, nes viskas tik virtualu. Kadaise žmonija išrado ratą, ir jis jau atstojo mūsų kojas; vėliau radosi radijas, ir mūsų ausys jau "pratęstos"; televizija padarė esminę įtaką mūsų regėjimo percepcijai ir vizualiajam mąstymui; feisbukas ir kiti tinklai virtualizavo mūsų socialumą, o virtualios realybės šalmas taps visos kiekvieno iš mūsų centrinės nervų sistemos pakaitalu. Tai bus laisvė ir nuo kito, ir nuo savęs, ir nuo pasaulio apskritai – maksimali laisvė, sutampanti su didžiausia nelaisve.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Apie senovinius žvejybos burtus
    Apie senovinius žvejybos burtus

    Birželio 27-oji diena kalendoriaus lapelyje pažymėta kaip tarptautinė žvejų šventė. Tad apie ką gi kalbėti, jei ne apie tradicinius žvejybos papročius... ...

  • Kur pučiasi burbulai?
    Kur pučiasi burbulai?

    Burbulu dažniausiai vadinama neracionaliais lūkesčiais pagrįsta, nuo realybės atitrūkusi ir izoliuota situacija, kuri, anksčiau ar vėliau turi baigtis. Finansų rinkose ir ekonomikoje burbulas yra situacija, kuomet aktyvo kaina atitrūksta nuo tikrosio...

  • Rusijos protu nesuvoksi?
    Rusijos protu nesuvoksi?

    Rusijos kolektyvinė tapatybė – konfliktiška; joje sąveikauja krikščioniškasis ir mongoliškasis pradai, kas, viena vertus, suponuoja Rusijos siekį modernizuotis ir suartėti su Vakarais, kita vertus, įtvirtina dabartinį ...

    18
  • ES ir Britanijai reikia daugiau laiko „Brexit“ deryboms
    ES ir Britanijai reikia daugiau laiko „Brexit“ deryboms

    J.K.Rowling (Dž.K.Rouling) išgalvoto pasaulio burtininkų mokyklos mokiniai naudojosi laiko atsuktuvu, kad galėtų lankyti kelias pamokas vienu metu, o vėliau – kad nugalėtų valdovą Voldemortą. Bet Didžioji Britanija tokio prietaiso neturi...

  • Sporte – veltėdžių profiliai
    Sporte – veltėdžių profiliai

    Dažnai kartojama: sportas – sveikata. Na, kad šis užsiėmimas su fizine sveikata neturi nieko bendra, jau seniai aišku. ...

    17
  • Rusijoje kyla rimta opozicija V. Putinui
    Rusijoje kyla rimta opozicija V. Putinui

    „Dešimtys tūkstančių demonstrantų, kurie birželio 12-ąją išėjo į gatves net 150-yje Rusijos miestų, įskaitant Maskvą ir Sankt Peterburgą, sudarė didžiausią bet kada Putino eroje ligi šiol matytų protestų grandinę&l...

    14
  • Artėja nauja Europos integracijos banga?
    Artėja nauja Europos integracijos banga?

    Europos Sąjungos ir jos šalių vadovai susirinko į eilinį susitikimą Briuselyje. Tačiau jo atmosfera kiek kitokia, nei pastaraisiais metais. ...

    4
  • Jų pavardes mes žinome
    Jų pavardes mes žinome

    Ritantis žemyn žaliavalstiečių reitingams ir susilyginus su (o, siaube!) konservatorių, akys atsiveria net ištikimiausiems jų rinkėjams. Ar jos atsiveria patiems valdantiesiems – didelis klausimas. ...

    9
  • Tam davė, o...
    Tam davė, o...

    Ilgai lauktas mokesčių pertvarkymo planas – jau ant stalo. Kaip ir galima buvo tikėtis – iš valdžios gerų naujienų verčiau nelauk. Ir jei bus viena kita geresnė žinia, jas būtinai nusvers mokesčių kėlimo planai. Tai štai,...

    2
  • Baltų dėmių bumas
    Baltų dėmių bumas

    Žurnalistų etikos inspektorė (asmens duomenų neviešiname, kad nepažeistume jos privatumo) žiniasklaidos gildijai išplatino naujas rekomendacijas. ...

    4
Daugiau straipsnių