Ar dar gyva Garliavos mergaitė?

Kas iš Jūsų tiki, kad Vytautas Pociūnas žuvo dėl savo neatsargumo? Kas manot, kad nelaimingo atsitikimo auka buvo Andrius Ūsas? O gal manot, kad Drąsius Kedys iš tikrųjų mirė paspringęs nendrės lapeliu? Ir dar – ar manot, kad VIP-inės pedofilijos Lietuvoje nebuvo, kad Garliavos mergaitė nepatyrė seksualinės prievartos ir kad visa tai, ką ji pradžioje liudijo, tėra tėvo – D. Kedžio įtakoje atsiradusios fantazijos?

Pagaliau, ar manote, kad mūsų teisėsauga ir politinė nomenklatūra su prezidente priešakyje elgėsi taip, kaip reikalauja jų duota priesaika – siekė teisingumo vietoj to, kad  dangstytų kažkieno tamsius darbus? Drįstu priminti: „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“ – skamba iš jų lūpų šventinėmis progomis...

Priklausau tiems – ir jų yra daug,-  kurie į šiuos klausimus turi savus atsakymus. Jie susiformavo stebint mūsų teisėsaugos darbą ir politines reakcijas į jas. Mano asmeniniai atsakymai būtų tokie – yra pagrindo manyti, jog visi aukščiau išvardinti žmonės mirė ne sava, natūralia mirtimi, bet buvo paslaptingos jėgos nužudyti. 

Šiomis dienomis visoje šioje kompleksinėje, daugiapakopėje istorijoje įvyko dar vienas lemtingas posūkis. Kaip ir numatė nemaža visuomenės dalis, Garliavos mergaitė ir jos motina dingo iš lietuviškos erdvės. Kaip kažkada  be pėdsako dingo L.Stankūnaitės sesers  dukra. Tai buvo galima numatyti stebint kaip nuosekliai ir organizuotai mūsų teisinė sistema, vietoj to, kad objektyviai, neutraliai tirtų pedofilijos ir kelių žmogžudysčių bylas, metų metais stengėsi žmonėms įteigti nuomonę, kad pedofilijos nebuvo ir kad  D.Kedys pirmųjų žmogžudysčių istorijoje yra įtariamasis. Bet jis, mano, kaip ir daugelio mano pažįstamų, nuomone, yra žiauriai nužudyta auka. Jei teisėsauga turi įrodymų, kad buvo kitaip, tegu patikimai tai įrodo, bet  nepalaiko juodų gandų negalinčio apsiginti velionio atžvilgiu. Šiame kontekste ypač ryškiai fantasmagoriškai atrodo vienas iš paskutiniųjų teisėsaugos veiksmų- A.Ūso „triusikų“ byla. Tai dar vienas į teisės vadovėlius įeisiantis teisinės ekvilibristikos „perlas“.

Taigi, per privačią, visos šios epopėjos metu akivaizdų šališkumą demonstravusią, dar V.Pociūno byloje pagarsėjusią žiniasklaidą, mus pasiekia žinia, kad Kedžių mergaitės ir L.Stankūnaitės Lietuvoje nėra, kad jos bus saugomos kažkokios šalies tarnybų pagal specialią apsaugos programą. Mums privačiai buvo pasakyta, kad bus pakeista jų tapatybė, daromos plastinės operacijos, kad jos nebent po kelių dešimtmečių galės pasimatyti su artimaisiais, atvykti į savo šalį ir pan. Susipažinus su šia privačiai pateikta informacija iš karto kyla daugybė klausimų. Paminėsiu tik keletą.

Pirma, kodėl privati žiniasklaida ir konkrečiai jos atstovė Laima Lavaste turi monopolį labai jautriai ir, kaip mums bandoma įteigti, slaptai informacijai apie valstybės saugomus asmenis? Kodėl tyli viešąjį interesą turintys  ginti mūsų teisėsaugos vedliai D.Valys, S.Skvernelis ir kiti? Kodėl jie ir mūsų politiniai lyderiai dedasi esą „ne prie ko“ tokiu jautriu, didelį rezonansą visuomenėje sukėlusiu klausimu? Juk iš jų, kaip viešųjų asmenų, visuomenė turi sužinoti tikrąją padėtį? Jie turi stengtis atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus šia tema, bet  neužimti stručio pozos.

Antra, ar tikrai visuomenė gali būti tikra, jog tie L.Lavastės ir Co pasakojimai nėra dūmų uždanga dar vienam galimam nusikaltimui, kurio tikslas – atsikratyti paskutiniais gyvais pedofilijos bylos liudytojais. Kas gali patikrinti, kas iš tiesų vyksta ar vyko su mergaite ir L.Stankūnaite. Tai, kad oficialūs asmenys – teisėsaugininkai ir politikai – vengia viešai komentuoti paskutinius įvykius, dar labiau sustiprina įtarimus, kad vykdomas pats juodžiausias scenarijus. Prezidentė, premjeras ir kiti gali bandyti išsklaidyti šiuos juodus įtarimus. Tačiau turiu nedaug vilties, kad tai įvyks, nes  jie kažko bijo. Kaip prieš keletą mėnesių bijojo Neringą Venckienę iš Lietuvos privertę  pasitraukti 80 Seimo narių iš Juodojo Lietuvos  sąrašo.

Trečia, kodėl norint išsklaidyti įtarimus, krintančius ant mūsų teisėsaugos institucijų ir valstybės apskritai, prieš išvykimą nebuvo leista L.Stankūnaitei pabendrauti su tikrai laisvais žurnalistais, pasitikėjimą turinčiais visuomenės atstovais, pagaliau ir politikais. Neutralioje aplinkoje vykęs susitikimas, nebūtų pakenkęs, nes L.Stankūnaitė savo identitetą vis vien, kai sako L.Lavastė, turi keisti. Niekam nežinoma, žurnalistės žodžiais, turi būti ir  būsima gyvenamoji vieta. Taigi, atsisveikinimui, išvykdama „į niekur“ ji galėjo atvirai papasakoti moraliniams autoritetams, politikams apie savo motyvus, įtikinti juos, kad ji nėra išvežama prievarta ir t.t.

Ketvirta, ką galėtų reikšti L.Lavastės žodžiai, kad L.Stankūnaitė jau paliko šioje šalyje esantį dukters kapą ir liko vienintelė garsios pedofilijos bylos liudininkė (kai kas jos vaidmenį įvardina kitu žodžiu – įtariamoji). O juk tokių liudininkų turėtų  būti bent  trys – L.Stankūnaitė, D.Kedytė ir V.Naruševičiūtė.

Ir, pagaliau, nuo ko už nemažus pinigus buvo saugoma mergaitė ir L.Stankūnaitė ir kokių grėsmių ji verčiama trauktis į kitą šalį. D.Valys, S.Skvernelis ir kiti atsakingi asmenys turi visuomenei paaiškinti tas grėsmes ir įvardinti grėsmes keliančius subjektus.

Lauksime atsakymų ir laisvos diskusijos šiais klausimais. Tačiau bent kol kas mano asmeninis įspūdis toks – kažkokia galinga jėga bando „sumerkti“ šios purvinos ar net kruvinos istorijos galus. Ir žmonių likimai, ir net gyvybė jiems nėra kliūtis. Jeigu kuris nors aukštas teisėsaugos pareigūnas ar politikas gali tai paneigti, tegu bando. Taip mes bent per žingsnelį būsime arčiau tiesos.

Ir visgi – o ką Jūs manote apie paskutinį posūkį šioje istorijoje, ponia Prezidente?