Apie žodžio „ne“ svarbą

Yra toks senokas filmas su Jimu Carrey „Yes Man“ („Jis sako taip“, iš anglų k.). Nors komedija populiari ir matė ją turbūt kas antras, vis dėlto trumpai priminsiu siužetą.

Pagrindinis herojus, gan nihilistiškas vyrukas Karlas Alenas, gyvena liūdnai, gal net apgailėtinai. Kol vieną dieną papuolęs į asmeninio tobulėjimo seminarą meta sau iššūkį: nuo šiol kiekvienai pasitaikiusiai avantiūrai sakyti „taip“. Kaip ir reikėtų tikėtis, greitai jo kasdienybė pradeda keistis. Geryn.

Paradoksalu, bet gyvenimas nuo Holivudo filmų gan smarkiai skiriasi. Net panašu, kad realybėje problemos dažnai ir prasideda tada, kai mums nemieliems dalykams niekaip nemokame ištarti „ne“.

Kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas.

Kai prisimenu, kaip buvo ugdoma didžioji dalis mano kartos, ar matau, kaip auga nemažai dabartinių vaikų, viskas pro truputį darosi aiškiau. Kalbu apie visus tuos „padeklamuok eilėraštį svečiams“, „dalykis nauju žaislu su kiemo draugais“ ar „atsisveikindamas duok tetai bučkį“. Visai nesvarbu, kad eiliuodami priešais menkai pažįstamus suaugusiuosius jaučiamės žiauriai nejaukiai, žaislu iš pradžių norėtume atsidžiaugti patys, o nuo tetos nemaloniai trenkia svogūnais ir apskritai jos šiek tiek prisibijome. Nevykdančius tų prašymų mus gėdina ir įkalbinėja, kol galų gale vis vien nusileidžiame. O tada jau paskatinami ar pagiriami. Ir, matyt, tokiu būdu iš vaikystės į suaugusiojo suvokimą persimeta pasąmoningas įsitikinimas, kad geras esi tik tuo atveju, jei kartu ir patogus aplinkiniams.

Sakydama, kad kartais „ne“ ištarti yra tiesiog gyvybiškai svarbu, jokiu būdu neturiu galvoje rimtų pareigų ar jau duotų pažadų nevykdymo, nes štai ėmė ir pasikeitė nuotaika. Darantiems pastaruosius fokusus turbūt verda atskiras katilas pragare.

Kalbu apie kitus dalykus, tuos, kurių daryti tikrai neprivalome. Su kuriais taikstomės ar sutinkame iš mandagumo ar noro būti visiems ir visada geri, o paskui patys kenčiame. Apie įprotį, psichologų dar kartais priskiriamą vidurinio vaiko sindromui, kai taip smarkiai norime būti pastebėti, jog atiduodame nenormaliai daug savęs. Pavyzdžiui, valandomis nedrįstame mandagiai užsiminti užsisėdėjusiems svečiams, kad jau pavargome ir norime miego. Sutinkame sėdėti darbe iki išnaktų, nors už viršvalandžius niekas nemoka. Puoselėdami asmeninius santykius darome dalykus (tiek fiziškai, tiek dvasiškai), kurie mums nei malonūs, nei priimtini – iš baimės prarasti. Nieko nesakydami klausomės apkalbinėti mėgstančių bičiulių pletkų, nors girdėti juos bjauru. Organizuojame pompastiškas vestuves su visomis tetulėmis ir prieš dešimtmetį paskutinįkart matytais klasiokais, kai mieliau jaukiai pabūtume tik su pačiais artimiausiais. Paskoliname pinigų pažįstamui, iš kurio juos paskui reikia išsimušinėti dalimis mėnesių mėnesiais. Vardyti galima būtų dar ilgai.

Ir turbūt kiekvienas pažįstame tokį žmogų gelbėjimo ratą, kuris padarys viską, ko jo paprašysi. O jei neturime, reikėtų susimąstyti, ar tik patys nesame tas samarietiškasis pažįstamas. Mažai išimčių turinti taisyklė, kad tokie žmonės, nors ir degantys empatija bei įpročiu padėti, retai būna laimingi. Nes norintys pasinaudoti tuo gerumu aplimpa it musės. Ir tuomet tie nuolatiniai „taip“ sakytojai pasijunta kaip Zobovo meškutės ankštame narve, iš visų pusių pro grotas badomos prisiimtų įsipareigojimų lazdomis, atsakomybėms skaudžiai spaudžiant šonus. O žongliruodami troškimu įtikti visiems ir visada, jie nuvilia bei apleidžia svarbiausią žmogų – save pačius.

Nes nors smagu, kai aplinkiniai tau šypsosi, pagiriamai plekšnoja per petį ir vadina šaunuoliu, kuris išgelbės pasaulį, tai neturėtų būti pasiekiama aukojant asmeninę gerovę. Kad ir kaip aplinka gali imti įtikinėti atvirkščiai, nėra nieko savanaudiško ar amoralaus kartais tiesiog atsisakyti daryti tai, ko nenori. Tai absoliučiai pakankama priežastis savęs neprievartauti. Gal ėmus taip elgtis ir kyla rizika iš aplinkos iškratyti vieną kitą mėgėją užsiropšti ant kupros. Užtat imi geriau pažinti save. Ir tuos, kuriems rūpi iš tikrųjų. Nes tam pagaliau atsiranda ir laiko, ir jėgų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Kam "dantimis isikabinti straipsnio autoriui I gerklia?" Nepatinka---neskaitykime ...Bet drabstytis asmeniskumais ,zemo lygio ==zema,, Norim pakomentuoti apie straipsni tai apie ji ir rasykime

NE

NE   portretas
Eilinis bandymas suvaidinti protingą. Ir vėl nesekmė. Pasakyk sau NE ir nerašyk daugiau, net jei tėtukas pramušė tau skiltį ir už tai gauni babkes. Tu neprivalai, gražuolę, atlikinėti vaidmens, kuris tau nepasiekiamas. NE ir eik daryti ką nors kito. Nesielk kaip reali blondinė. Tu gali pasakyti NE

Anonimui Pydarui

Anonimui Pydarui portretas
čia ką,žydriesiems
VISI KOMENTARAI 10

Galerijos

  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
Daugiau straipsnių