Apie tėčius, dukras ir everestus

Anglų kalboje netgi egzistuoja terminas daddy issues (liet. problemos dėl tėvo), iš esmės teigiantis, kad jei mergaitė su tėvu turėjo komplikuotus santykius, ar tokio jos gyvenime apskritai nebuvo, suaugusi dažniau rizikuos įsižiūrėti į netinkamus vyrus ir visomis, net ir su logika prasilenkiančiomis jėgomis, stengsis pelnyti neturėtą vyrišką dėmesį bei meilę. Bet, man atrodo, problema kur kas platesnė negu tėvo vaidmens bei vėlesnio asmeninio gyvenimo ryšys, ir galioja ne tik mergaitėms.

Kad ir kaip paauglystėje norisi maištauti ir viską, ką daro vyresni, kvestionuoti, šiandien jau galiu drąsiai pripažinti, jog iš savo tėčio, matydama pavyzdį, neišvengiamai perėmiau nemažai įpročių, kurie dabar tik padeda. Visų pirma visuomet žavėjo jo bruožas vienodai paprastai ir pagarbiai bendrauti su žmonėmis, nepriklausomai nuo jų statuso, pareigų ar amžiaus – prieš nieką nesilankstyti, nieko nebandyti sumenkinti. Kitas dalykas – gebėjimas laikytis žodžio, net jei pasikeitė aplinkybės.

Tėvo, to tikro, iš didžiosios raidės, turėjimas yra didžiulė dovana. Rečiau kyla noras beatodairiškai kabintis į kiekvieną netikėlį, kai žinai, kad svarbiausias ir stipriausiai tave mylintis vyras gyvenime visada bus šalia.

Žinoma, yra žmonių, kurie neturėjo ne tik tėčio, ir tėvų, bet užaugo dori, protingi ir puikūs žmonės. Išsiugdė patys save ar turėjo laimės sutikti tuos, kurie atstojo gimdytojus. Tačiau net ir turint galvoje atvejus, kai pirmas finišuoja ne tas, kuris turėjo geriausias sąlygas pradžioje, tėvas, kuriuo, švelniai tariant, nesididžiuoji, nėra pavydėtinas gyvenimo startas.

Vis dar gajus įsitikinimas, kad vyras myli vaikus tik tol, kol myli jų mamą. Mano galva, tai visiškas marazmas ir dar vienas pateisinimų ieškojimas. Mačiau pavyzdžių, kai po skyrybų vaikus augino tėčiai ir su užduotimi susidorojo tiesiog nuostabiai. Buvau liudininkė, kaip pažįstamos paauglės tėtis, išsikraustęs iš šeimos namų, kas rytą trenkdavosi iš kito miesto galo tik tam, kad dukrą nuvežtų į mokyklą, o ir taip stresuojantis vaikas patirtų kuo mažiau diskomforto bei pokyčių. Žinoma, yra tokių, kurie vos pamatę svetimą sijoną ir dėl jo pametę šeimą, net ir savaitgalių su atžalomis bando nusikratyti, tuos vaikus it teniso kamuoliukus svaidydami tai seneliams, tai mamai. Ir labai gaila, kad neretai vis dar stebimės girdėdami tokias istorijas, kaip pirmosios, o pastaroji nurašoma liūdnai, bet vis dar egzistuojančiai nūdienos realybei.

Man atrodo, kad tai, kaip žiūri į savo vaikus (net tuo atveju, jei su jų mama keliai išsiskyrė), puikiai parodo, ar esi vyras, ar viso labo vaikų darymo procesą mėgstantis berniukas, kuriam atsakomybė egzistuoja tik tada, kai su ja susijusios pareigos malonios ir paprastos. Ir neturiu galvoje vien pareigos mokėti už vaiko išlaikymą. Tėvas asocijuojasi su saugumu, ir, patikėkite, tas saugumas turi labai daug atspalvių, be tų, kuriais nudažyti eurų banknotai. Mama dažnai yra ta, kuri kasryt į mokyklą tepa sumuštinius arba tave patį tepalu, kai nusibalnoji alkūnes. Bet bent jau man tėtis visada buvo tas žmogus, kuris, žinau puikiai, iškilus tikrai, globaliai, "gyvenimo ir mirties" problemai, padarys viską, kad apsaugotų savo vaiką.

Tokio Tėvo, to tikro, iš didžiosios raidės, turėjimas yra didžiulė dovana. Rečiau kyla noras beatodairiškai kabintis į kiekvieną netikėlį, kai žinai, kad svarbiausias ir stipriausiai tave mylintis vyras gyvenime visada bus šalia. Apskritai, tu nebebijai kopti į gyvenimo viršukalnes. Nors ir yra tokių, kurie į everestus užkopia vienui vieni, vis dėlto labai praverčia turėti į ką atsiremti pakeliui. Ar bent jau žinoti, kad vienodai nuoširdžiai sutinkamas būsi ir triumfuojant viršūnėje, ir pabrukus uodegą papėdėje.