Apie švietimą dabarčiai ir ateičiai

Birželio mėnuo tradiciškai ragina kalbėti apie švietimą, o šiandienės visuomeninės aktualijos – apie koncernus ir užvaldymą. Nei daugiau, nei mažiau, apie valstybės užvaldymą, palenkiant savo verslo interesams politikus. Ir, pasirodo, kuo didesnis verslas, tuo didesni interesai!

Vieni šiurpsta ir baisisi, o kiti – juokiasi: o, tai naujieną rado! Jūs ką, rimtai nežinojote, kad verslas turi savo interesų ir siekia jų įgyvendinimo? Jūs ką, tikrai tikėjote, kad politika yra baltų pirštinaičių ir retorinių vingrybių sfera, atsiskyrusi nuo viso likusio pasaulio? Tai, ačiū Dievui, dar priduria pašaipūnai, kad tie koncernai bent ką nors darė, nes jei ne jie, patys politikai būtų balažin kokios košės privirę.

Tačiau politikai ateina ir išeina, koncernai galbūt pasilieka kiek ilgiau, jų sąjungos, pasirodo, taip pat ne ilgalaikės, o švietimo temai, ko blogo, esame pasmerkti amžinai. Juolab, kad verslo ir švietimo santykių tema yra tiek įdomi, tiek ir ne per daug apmąstyta.

Ne, aš ne apie tai, kad šiandienė aukštojo mokslo sistemos pertvarka ir šiuo metu MOSTA aktyviai vykdomas valstybės mokslo institucijų mokslo veiklos kokybės vertinimas yra kažin kokio koncerno užsakymas. Nors, kaip juokavo vienas kolega, kas dabar galėtų paneigti to galimybę. Ir ne apie tai, kad Europos Sąjungos pareigūnų manymu, mokslo ir verslo bendradarbiavimas Lietuvoje yra anaiptol nepakankamas ir čia trūks plyš reikia ką nors daryti.

Tai apie ką aš?

Pradėsiu kiek iš tolėliau. Kartais rugsėjį įėjęs į pirmakursių pilną auditoriją užsiduodu beveik egzistenciniu klausimu: kodėl jūs čia? Kodėl žmonės apskritai stoja į universitetus? Savo ruožtu semestro pabaigoje suvokiu, kad didele, nors, ačiū Dievui, vis mažėjančia dalimi vis dar dėl to, kad toks yra socialinis spaudimas. Ko tu vertas, jei nestudijuoji universitete? Tu gal per kvailas? Juk visi yra baigę kokį nors universitetą, o tu – ne? Kaip tai?

Paprastai šis socialinis spaudimas neatskiriamai susimaišo su praktiniu poreikiu: universitetas – tai diplomas, o diplomas – toks dokumentas, kurio paskui reikia darbo rinkai. O kam daugiau?

Kiekvieną birželį abitūros egzaminų ir priėmimo į aukštąsias mokyklas proga šį socialinį ir darbo rinkos spaudimą dar sustiprina visokio rango verslo konfederacijų vadovai, kartodami vis tą patį užkalbėjimą: kas stoja į humanitarinius ar socialinius mokslus, taip daro iš tingėjimo, nesuprasdamas, kad šitaip sau gadinasi gyvenimą, nes šitų mokslų niekam nereikia, o reikia visokiausių specialybių susijusių su technologijomis, nes tai – ateitis!

O aš gana skeptiškai vertinu, kad tai – dabartis, nes būtent šitų specialistų šiandien labiausiai reikia jų verslui. Nes jei direktorius, direktorių tarybos pirmininkas ar net kokio koncerno prezidentas tikrai tiki, kad ateitis priklauso technologijoms, jis negali nesuprasti, kad žmonės tokioje ateityje jų įmonėse tikrai pralaimės mašinoms. O tokiu atveju, tos reikalingosios specialybės, vargu, ar bus tokios reikalingos. Gi blogiausia, deja, tai, kad tie, kurie dabar garsiausiai šaukia apie tam tikrų specialybių poreikį, bus patys pirmieji, kurie technologinei ateičiai dar truputėlį priartėjus tuos geidžiamuosius specialistus nė nemirktelėję atleidinės. Masiškai. Nes kam samdyti žmones, kai technologijos veikia geriau. Ir išties, kam?

Tad visokiausi protinimai, kokių specialistų reikia, jų rengimo privatūs ir net valstybiniai užsakymai, pernelyg dažnai yra būtent asmeninių interesų tenkinimas. Visokeriopai ir visomis įmanomomis formomis. Ir niekam tai nė motais. Nors juk nereikia labai ilgai galvoti, kad suprastum, jog čia jaunuoliams kalbama apie studijas ir profesijas, kurias jie nešiosis beveik kaip kuprą. Tuomet, kai šiandienių koncernų, korporacijų ir jų konfederacijų vadovų likučius kažkuriose kapinėse ramiausiai doros sliekai.

Atsižvelgiant į laiko dvasią, būtų galima pagalvoti ir apie smulkiąsias įmones ir verslus, kurių drąsa ir pasirengimas rizikuoti galėtų kurti alternatyvą. Bet, panašu, ir jie persiėmę šituo dabartistiniu pasaulio matymu. Štai kelerius metus iš eilės sėdint bakalauro darbų gynimų komisijose, ne juokais pradeda atrodyti, kad mąstymą vienodina ir nuo intelektualinių iššūkių atgraso visai ne švietimo sistema, o darbo rinka. Ypač tai akis bado tuomet, kai studentas nutaria eiti paprastu, bet naudingu keliu – baigiamajame darbe spręsti kažkokią realią vadybinę, rinkodarinę ar komunikacinę savo esamos darbovietės problemą. Tuomet tai jau laikykis, nes to sprendimo klausytis bus taip pat nuobodu, kaip pasivaikščiojimas po tarybinės statybos daugiabučių rajonus. O juk retas kuris iš mano daliai tenkančių bakalaurantų dirba įstaigose, kuriose žmogus yra tik mažas didelės sistemos sraigtelis. Anaiptol, jie triūsia nedidelėse įmonėse, kurios išdidžiai laiko save vadinamojo kūrybinių industrijų sektoriaus atstovais.

Ko tu čia purkštauji, ramina mane kolegos, juk jie sprendžia realias problemas ir tie sprendimai funkcionalūs. Jų įmonės gi veikia normaliai!

Būtent! Net neabejoju, kad jos veikia normaliai. O paskui piktinamės ir šaipomės, kai idėjų Lietuvai konkurse laimėjusias idėjas iš esmės galima reziumuoti vienu sakiniu: norime, kad šalis veiktų normaliai. Veiktų dabar, o ne tolimoje ateityje, į kurią, jei gerai suprantu žanrą, ir turėtų būti nukreiptos idėjos ir vizijos.

Savaime norai, kad šalis ar įmonė veiktų normaliai, nėra niekuo blogi. Bet jiems realizuoti mokslo, juo labiau aukštojo, nereikia. Reikia, kad darbuotojai gerai ir motyvuotai atliktų savo darbus. O tam organizacijos kultūra, vidinis klimatas ir požiūris į darbuotojus padeda gerokai labiau nei įgyta paklausi specialybė.

Todėl kiekvieną birželį renkantis, o rudenį raškant savo pasirinkimų vaisius, reikėtų galvoti apie ateitį. Tą ateitį, kuri mums nepriklauso, kuri ne tik nepermatoma, bet ir nenuspėjama. Ji gali būti Marso kolonizavimo, bet gali būti ir iliuzijų griuvimo metas. Galvodami apie ateitį, turėtume galvoti ir apie specialybes, kurių nėra, ir kurių dar tikrai nereikia nei smulkiajam, nei stambiajam verslui, apie problemas, kurios dar nekilo, apie iššūkius, kurių dar net neįsivaizduojame, apie smalsumą, norą sužinoti, pamatyti iš pažiūros neįdomius dalykus kitaip, gebėjimą mąstyti, įžūlumą kurti ir drąsą, nepaisančią nei socialinių, nei praktinių spaudimų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ABC

ABC portretas
Universitetas reikalingas ne tam, kad ko nors išmokytų, o tam, kad išmokytų mokytis visą gyvenimą.

tos kurios reikalingos ateiciai -apie jas niekas

tos kurios  reikalingos  ateiciai -apie jas   niekas   portretas
nezino ir ju nemokina ,kurios reikalingos siandien jos nebus reikalingos ateiciai -kada baigsi mokslus ..;- reziume , rinkites reikalingas specialybes ....asile parasyk kokios bus tos reikalingos specialybes kurias reiketu rinktis ......manau vienintele riomerine profke ,bus reikalinga ruosianti debilus teisininkus ateiciai ,na dar nedekvatus fiflosofeliai pirscios -kliededami aukstom temom ...visi likusieji ir naxren niekam nereikalingi...-viska gamins masinos....
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politikų cirkuliacija
    Politikų cirkuliacija

    Socialinės akcijos, skatinančios empatiją, – ne naujiena. Viešojo transporto vairuotojų bandymą pabūti neįgaliųjų kailyje Lietuvos žmonių su negalia sąjungos vadovai pavadino istoriniu įvykiu, mažinančių socialiai pažeidžiamų ...

  • D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis
    D. Trumpas – patikimas Lietuvos laisvės saugiklis

    Toks pareiškimas turbūt išvers iš koto save demokratijos ir vakarietiškos orientacijos šalininkais laikančius, tačiau tarptautinės politikos situaciją naiviai ar paviršutiniškai vertinančius tautiečius. ...

    4
  • Finansinio raštingumo ugdymas
    Finansinio raštingumo ugdymas

    Tenka pastebėti, kad Lietuvos jaunoji karta dažnai pervertina savo finansines galimybes – finansiniai jos poreikiai ir norai dažnai neatitinka žinių ir tikrosios padėties. Mūsų banko specialistų vidurinėse mokyklose rengiamose finansinio ra&sca...

    2
  • Šventės – ne mums
    Šventės – ne mums

    Štai ir baigėsi visą mėnesį Rusijoje trukęs pasaulio futbolo čempionatas. Dar viena futbolo šventė be mūsų – lietuvių. Vis dėlto 21-osios planetos pirmenybės nenuvylė. Vieniems dovanojo triumfo džiugesį, kitiems – a&sca...

  • Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams?
    Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams?

    Vienas procentas transporto bendrovių Lietuvoje valdo 70 procentų viso mūsų šalies sunkvežimių parko ir paprastai dirba pelningiau negu mažosios transporto įmonės. Kaip pelningai dirbti mažiesiems vežėjams? Ar jiems būtina užaugti ir papil...

  • Du procentai moralės
    Du procentai moralės

    D.Trumpas. NATO. Du ar keturi procentai BVP? Grėsmės. Ir D.Grybauskaitė ant savo arkliuko – pakeliui į Briuselio olimpus. ...

    12
  • Atostogaujantys lavonai
    Atostogaujantys lavonai

    Šiaip jau pravirkdyti mane nelengva, bet žiūrėdama paskutines 30 filmo "Call Me by Your Name" ("Vadink mane savo vardu") minučių, ašarojau nevaikiškai. Visai nenoriu gadinti jums žiūrėjimo malonumo juostos, kuri...

    14
  • Ne maištas, ne reforma. Kas tai?
    Ne maištas, ne reforma. Kas tai?

    Tai etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Nuo rugsėjo 1-osios įsigalioja nauja pedagogų darbo apmokėjimo tvarka. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis, tai viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai. 32 tūkst. mokytojų ir 22 tūkst. etatų, kuriuos si...

    1
  • Lietuva per brangi
    Lietuva per brangi

    Šventas atostogų metas rugpjūtis. Na, Prezidentė Dalia Grybauskaitė kasmet šventvagiauja, neina atostogų, nors tu ką. Jau devynerius metus nepavargsta vargti. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis mažumėlę bus su šeima – ke...

    1
  • Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?
    Skęstančiųjų gelbėjimas: tik jų pačių reikalas?

    Medikų misija gelbėti žmogaus gyvybę. Ir tikrai mūsų, Lietuvos medikai, yra profesionalūs, vertinami pasaulyje. Jie vertesni ir daug didesnių atlyginimų, ir daug daugiau visuomenės pagarbos. Tačiau socialinio draudimo sistema Lietuvoje ne tik netobu...

    3
Daugiau straipsnių