Apie rudeninius sambarius

Prasidėjus antrai spalio mėnesio savaitei – jau ir spalvų šėlsmas Lietuvos gamtoje! Ypač kai saulutė pro miglas šypteli… Auksinis ruduo, pats gražiausias metas laisvalaikiu keliauti į gamtos prieglobstį. Arba lankytis parkuose, skveruose, šiurenant kojomis margaspalvių lapų pusnis.

Senovėje šis laikas ir vadintas lapkrisčiu – pagal tai, kas darosi aplinkui. Juk kitą mėnesį, lapkritį, medžių šakos liks nuogos, lietaus ir vėjo nublokštais lapais žemė bus nuklota. O žemės ūkio darbų užbaigą kitados įprasmindavo šio mėnesio pavadinimas visagavis, nes jau visas derlius būdavo užbaigiamas nuimti nuo laukų, iš daržų ir sodų: ir linai, ir ropės, ir obuoliai. Dar įdomu, kad senuose kalendoriuose einamasis mėnuo įrašytas septintinio vardu. Tai andainykščio laiko skaičiavimo aidas, įrodantis, kad žemdirbiui metai išties prasidėdavo tada, kai laukus užlieja pavasarinė žaluma. O daugelis kitų  Europos tautų mėnesį vadina oktebriu, oktaubriu. Tai romėniškojo kalendoriaus paveldas, lotyniškas žodis „okto“ reiškia aštuntąjį; mat Italijoje pavasaris anksčiau prasideda nei mūsų krašte. O kaip senovėje būdavo pažymimos žemės darbų pabaigtuvės? Ar būta derliaus šventės?

Kaipgi nepasidžiaugti išaugintomis gėrybėmis, sukauptomis atsargomis žiemai... Garsus lenkų istorikas, metraštininkas Janas Dlugoszas XV amžiaus antroje pusėje savo raštuose pateikė žiupsnį žinių apie lietuvių rudens rūpesčių užbaigą. Jo žodžiais: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius – sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“. Tikslumo dėlei reikia pastebėti, kad laikas – spalio pradžia – istoriko raštuose nurodytas pagal senąjį kalendorių, dabar tai atitiktų antrąją mėnesio savaitę.

Žemaitijoje žmonės irgi panašiai atsidėkodavo dievams už rudens gėrybes. Pasak to paties  J. Dlugoszo: „Tuose miškeliuose šeimos ir kiekvienas namas turėjo jiems skirtą ugniavietę, kurioje degindavo visų mirusių namiškių ir artimųjų kūnus kartu su žirgais, balnais ir puošnesniais drabužiais. Prie tokių ugniaviečių sustatę iš ąžuolo padarytus suolus, ant jų padėję iš varškės pagamintą panašų į sūrį valgį, o ant ugniakuro užpylę midaus, tie lengvatikiai manė, kad ten sudegintų jų mirusių artimųjų dvasios naktį ateisiančios ir pasisotinančios tuo maistu bei numalšinsiančios troškulį midumi, nulietu į ugniakurą ir įsigėrusiu į pelenus; žinoma, ne dvasios, o varnos, juodvarniai ir kiti miško paukščiai bei žvėrys paprastai visada surydavo padėtą maistą.“ Taip Lietuvos pagonis pašiepė lenkų istorikas. O mitologijos tyrinėtojams paliko žinių, kad      baltiškoje derliaus šventėje būdavo prisimenami ir pagerbiami giminės protėviai. Mat tikėta, kad kartu su derliumi į namus iš laukų sugrįžta ir jų vėlės, ten globojusios pasėlius.

1582 m. garsiąją „Kroniką“ Karaliaučiuje išspausdinęs karys ir kunigas Maciejus Stryjkowskis joje rašo, kad sudėtinė puota derlių nuvalius būdavusi svarbiausia anuometinė šventė. Nors po Lietuvos krikšto jau buvo praėję 200 metų, kai kuriose apygardose apeigomis tebegarbintas pagonių dievas Žemininkas. Pasak autoriaus žodžių: „į puotą susimesdavo visi, kartais iš trijų ar net keturių kaimų. Sueina, būdavo, į vienus namus su pačiomis, vaikais, tarnais, stalą apkreikia šienu arba kitur apdengia staltiese, ant jos padeda kelis kepalus duonos, ant kampų stato keturis didelius ąsočius alaus, tada atveda veršį ir telyčią, aviną ir avį, ... ir paukščių naminių, vis po porą. Visus juos pagal savo apeigas kaip auką savajam dievui Žemininkui užmuša. (...) Šitai padarę, mėsas ir paukščius verda, kepa ir troškina, paskui susėdę prie stalo valgo, bet pirmiausia kiekvieno patiekalo ir paukščio gabaliuką atplėšęs jų žynys, arba burtininkas, meta po stalu, ant krosnies, po suolais ir į kiekvieną trobos kertę sakydamas: „Čia tau, o Žemininke, dieve mūsų. Teikis aukas priimti...“ Be to, puotos metu jie trimitus ilgus pučia, griausmingai trimituoja, ... taip pat ir dainuoja“.

Vėlesni šaltiniai pažymi, kad derliaus šventės vadintos rudens sambariais. Šis senoviškas žodis reiškia bendras, sudėtines vaišes, jis pabrėžia bendruomeniškumą.

Labai ilgai vėlių vaišinimo paprotys buvo išlikęs Latvijos kaimuose; jį smulkiai aprašė naujųjų laikų etnografai. Maistas vėlėms būdavo sudedamas į dubenį ir nunešamas į klėtį, prie aruodų. Po kurio laiko jau galima buvo dubenį su maistu parsinešti atgal ir visiems valgyti. Tai padaryti privalėjo pats šeimininkas – ir ne bet kaip, o eidamas atbulomis, ir dar turi apnešti aplink trobą. Pro pravertą langą šeimininkė klausia: „Kas ten eina?”. Šeimininkas atsako: „Dievulis su gailesčio kupina ranka“. Pavaišinus vėles joms sakoma: „Pavalgėte, vėlelės, ir išeikite”, ir dar su lazda brazdinama po visas keturias trobos kertes. Ypač atkakliai vėlės genamos lauk, jeigu namuose ar giminėje tais metais kas nors mirė.

Paminėti senovės rašytojų pasakojimai bei etnografiniai aprašai itin svarbūs baltų mitologijos ir prigimtinės religijos pažinimui. Laiko atžvilgiu skirtingi, jie parodo kaip religiniai ritualai palaipsniui virto liaudiškais papročiais bei tikėjimais. Sambariai – toks gražus ir skambus lietuviškas žodis...


Šiame straipsnyje: spalisruduogamta

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Gėris pagal kišenės turinį
    Gėris pagal kišenės turinį

    Skirtumas tarp turtingiausiųjų ir "biedniokų" tampa toks didelis, kad gyvenimas netrukus bus kaip Pietų Amerikoje. Kai įsivyrauja segregacija pagal kišenės turinį, tikėtis atjautos ir nuoširdumo nebėra reikalo. Kaip sakoma, nie...

    3
  • Labai gėdingas tekstas
    Labai gėdingas tekstas

    Žinote tuos Holivudo režisierių ir rusų humoristų pamėgtus scenarijus, kuriuose herojus per keistokai susidėliojusias aplinkybes atsiduria visai ne ten, kur planavo? Na, čia tie variantai, kai eilinį pilietį vyrai iš FTB palaiko dvigubu agentu...

    8
  • Mums reikia pasakų
    Mums reikia pasakų

    Toji diena išaušo! Tik ar galite įsivaizduoti, kad patys britai pernai gruodį, paskelbus princo Harry ir jo išrinktosios Meghan Markle vestuvių datą, tą dieną pavadino "nacionaliniu košmaru"... Mat princas savo mylim...

    1
  • Profesionalumas be vertybių
    Profesionalumas be vertybių

    Paviešinus pažymą apie „MG Baltic“ televizijos veikimą koncerno interesais, atsirado keli siūlymai dėl žiniasklaidos veiklos. ...

    4
  • Streikai amžino įšalo žemėje
    Streikai amžino įšalo žemėje

    Amžino įšalo žemė – savitas simbolis, kuris leidžia pajausti ne tik ryšį su ledynmečio epocha, bet ir padeda suprasti, kad mūsų gyvenime esama dalykų, kurie lėtai keičiasi arba nesikeičia visiškai dėl objektyvių prie...

  • Ragana „Sodra“
    Ragana „Sodra“

    2007-ieji. "Sodra" už 50 tūkst. litų (beveik 11,5 tūkst. eurų) išleidžia knygelę "Sodros skėtis", joje pasakojama apie "gerąją tetulę Sodrą". Popierinis tiražas – 3 tūkst. egzempliorių, o kiek žmonių ...

    4
  • Plunksnos vilko braižas
    Plunksnos vilko braižas

    Šios savaitės pradžioje pasiekė žinia, jog mirė žurnalistas ir rašytojas Thomasas Kennerly Wolfe‘as Jaunesnysis (1930–2018), plačiau žinomas tiesiog Tomo Wolfe‘o vardu. Kadangi jo asmenybė nėra labai žinoma mūsų kra...

    4
  • Nuo vilko bėgo ant meškos pataikė...
    Nuo vilko bėgo ant meškos pataikė...

    Arba atviras laiškas buvusiems kolegoms, Liberalų sąjūdžio lyderiams, kurie naiviai bando pasiteisinti prieš visą Lietuvą, kodėl tapo "MG Baltic" koncerno politiniu projektu. Esą taip bandė pasipriešinti tuometiniam part...

    4
  • Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo
    Nekaltinkime rinkėjų dėl populizmo iškilimo

    Vidurio Europa žengia atgalios, o populizmas ir nacionalizmas stiprėja. Tokią išvadą daro daugelis nuomonės formuotojų Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Jie mato, kaip Vengrijai vadovauja Victoras Orbanas, 2014-ųjų liepą nedviprasm...

    3
  • Apie laimę ir kaimyno tvartą
    Apie laimę ir kaimyno tvartą

    Kai tokia šilta ir žydinti gegužė, taip ir norisi pakalbėti apie laimę. Ne apie asmenišką, žmogišką, materialiai apčiuopiamą laimę. Tokios laimės formulę bandė išvesti daugybė filosofų, pradedant senovės graikų i&s...

    3
Daugiau straipsnių