Apie politikos bei rinkimų analizę

 Visų šių skirtingų profesijų atstovų tikslas – padėti rinkėjams susigaudyti, kas yra kas rinkimų maratone ar sprinte (šiemet pagrindinė rinkimų kampanija, regis, gana trumpa, tad ji veikiau yra sprinteriška), ką vieni ar kiti kandidatai žada, ir ką jie galėtų realiai padaryti, galiausiai, kas laukia rinkimų dieną ir po jų. 

Pagal nutylėjimą iš minėtų profesionalų laukiama objektyvių ir argumentuotų komentarų. Bet būna visaip. Ne vieną kartą galima lengvai nuspėti, iš kurio politikos vertintojo viena ar kita partija gaus daugiau palankumo balų, o kuri ar kurios mažiau. Tos asmeninės politinės preferencijos matomos ir neblogai atpažįstamos, bet jei vertintojų argumentai logiški, nuoseklūs ir pagrįsti faktais, tai net tam tikras šališkumas nėra ypatinga problema. Ypač, jei vertintojų grupėje(se) yra skirtingiems politikams ir partijoms prijaučiančiųjų. Apskritai, rinkimų kampanijų ir pačių rinkimų analizė pastaraisiais metais yra objektyvesnė, gilesnė ir labiau argumentuota, nei būdavo prieš 15 ar daugiau metų. Trumpai tariant, ji yra profesionalesnė nei anksčiau. Tad eilinis rinkėjas ja gali (galėtų) pasitikėti labiau. Bet yra bet...

Tas šaukštas deguto vis tai ten, tai šen atsiranda. Ypač, kai rimtai analizei trūksta kompetencijos, o ir dar kokią nors „sensaciją“ norisi rasti.

Prieš kurį laiką per Lietuvos žiniasklaidą nukeliavo nuvilnijo žinia, kad Lietuvos jaunuomenė yra beveik totaliai apolitiška, politiškai pasyviausia mažiausiai bent Europos mastu ir dar kažkokia parapijinė. Tuos vieno Lietuvos universitetų politologų nepolitologų, ar sociologų nesociologų tekstus/ kalbas platino ne viena žiniasklaidos priemonė. Ir taip jau gavosi, kad ne savo noru kvailino visuomenę.

Kaip taip atsitinka? Atskaitos taškas yra savo nuomonę politikos „komentatoriui“ paremti garsiu tarptautiniu tyrimu. Beveik garantuota, kad bet kurį mažiau informuotą ir ne specialistą užburs vien tokio tyrimo autoritetas. Antras žingsnis, kad išgirstų, reikia paskelbti kokią nors beveik sensacingą naujieną.  Toji plačiai tiražuota „sensacija“ buvo, kad „Europos socialinio tyrimo duomenys rodo, kad daugiau nei 90 proc. Lietuvos jaunuolių (14–20 metų) visiškai nesidomi politika“.  Bet apie viską iš eilės.

Nuo 2002 metų kas dvejus metus vykdomas Europos socialinio tyrimas iš tiesų yra geriausias socialinis tyrimas Europoje, ir šį faktą patvirtino jam Europos Komisijos suteiktas Dekarto prizas. Lietuva jame yra nuo 2008 metų ir mūsų mokslininkai gali laisvai naudotis jo duomenis savo analizėje. Bet laisvai čia nereiškia neprofesionaliai ir neatsakingai.

Tame trumpame cituotame sakinyje yra kelios esminės klaidos. Pirmiausia visuose socialiniuose tyrimuose nurodomas jų laikas, nes tyrimo kontekstas laike yra svarbus jų rezultatų veiksnys. To „komentatoriai“ nepasakė, tad reikia pasakyti dabar. Ši Europos socialinio tyrimo banga daugiau nei 20-yje Europos šalių vykdyta 2014-2015 metais, o Lietuvoje jis atliktas 2015 metais. Dar įdomesnis atradimas, kad šiame tyrime respondentai apklausiami nuo 14 metų. Bet taip nėra. Jame respondentai yra tik nuo 15 metų. Bet vėl neinformuotam skaitytojui tie metai nieko nesako, bet mokslininkui tokia žioplystė reiškia, kad klastojami duomenys apie respondentus.

Korektiškas tyrėjas turėtų nurodyti ir klausimą, kuris buvo užduodamas respondentams. Jis, beje, buvo toks: kiek jūs domitės politika?