Apie neklystančiųjų visuomenę

2015-ųjų rudenį Marco Rubio, Jungtinių Valstijų senatorius respublikonas, atstovaujantis Floridai, rinkiminėje kampanijoje dėl respublikonų kandidato į JAV prezidentus nominacijos, kalbėjo: „Niekaip nesuprantu, kodėl niekiname profesinį mokymą. Suvirintojai uždirba daugiau nei filosofai. Mums reikia daugiau suvirintojų, mažiau filosofų“.

O štai šį pavasarį tas pats senatorius Rubio socialiniame tinkle Twitter bylojo taip: „Prieš trejetą metų šaipiausi iš filosofijos, bet tuomet man pasiūlė ja pasidomėti, todėl ėmiau skaityti stoikus. Mano požiūris į filosofiją pasikeitė. Bet požiūris į suvirintojus nepakito. Mums reikia abiejų! Tiek profesinio ugdymo darbininkams, tiek filosofų, kad suprastume pasaulį.“

Pasakoju šį nutikimą ne todėl, kad savaime labai žavėčiausi senatoriumi Rubio ar norėčiau parekomenduoti pasidomėti stoikų filosofija. Nors, beje, ši antikinė mąstymo tradicija mūsų permainingam ir krizių krečiamam pasauliui atrodo ypač tinkama, o jos atstovų spektras itin platus, jame yra tiek buvęs vergas Epiktetas, tiek Romos imperatorius Markas Aurelijus, tiek, sakoma, turtingiausias tos imperijos žmogus Seneka. Žodžiu, stoikų filosofija byloja tiek studentams, tiek prezidentams. Tas, kas pasiūlė ja pasidomėti senatoriui Rubio, žinojo ką daro.

Bet ne apie tai aš čia. Mane gerokai labiau sudomino atvirumas, kuriuo amerikiečių politikas prisipažino, kad dar taip nesenai jis klydo. Ne tik klydo, bet paprasčiausiai nieko neišmanė apie dalyką, kurį pašiepė!

Na ir kas, sakysite? Ogi tai, kad man atrodo, jog aplink mane žmonės neklysta. Ir ne tik mano artimoje aplinkoje. Visoje Lietuvoje žmonės neklysta. Jums taip neatrodo?

Štai buvusių nomenklatūrininkų memuarai, pasakojantys apie tai, kaip „ir tada dirbome Lietuvai“ yra bene ryškiausias to stabilumo pavyzdys. Skeptikai šaiposi iš pačios idėjos, įtardami, kad šitie pasakojimai yra pats tikriausias pramanas, sąmoningai siekiantis praeitį nušviesti taip, kad ji gražiai žiūrėtųsi dabartyje. Skeptikai šypsosi, o visuomenės veikėjai vis tiek tvirtina: „penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai, iš jų penkiolika – nepriklausomai“.

Iš buvusių nomenklatūrininkų galima juoktis kiek tik nori, bet juk netrūksta ir tų, kas dabar norėtų būti laikomi disidentais ar bent sistemos priešais. Omenyje turiu ne apokaliptikus, kurie sunkiai ištveria Tarybų Sąjungos žlugimą ir ieško naujų priešų naujose sąjungose, o tuos, kurie atgaline data dabar pasakoja, kaip jie smulkiomis niekšybėmis kenkė nekenčiamai tarybinei sistemai. Nes jie tai visada buvo sąmoningi, visuomet tiksliai žinojo, kieno pusėje tiesa ir ta jų nuostata niekuomet nesikeitė.

Visa tai krenta į akis susidūrus su gausybe autobiografinių memuarų ir dar labiau su amžininkų atsiminimais apie kokį nors asmenį. Pats šis žanras didžiule dalimi virto pasakojimu apie tai, koks geras, doras, gražus ir protingas aš / ji / jis buvo nuo pat mažumės. Apie mirusius gerai arba nieko? Bet kam, po galais, reikėjo gyventi tuos memuarų vertus gyvenimus, jei jų herojams nenutiko nieko ypatingo?! Tiksliau, jei viskas, kas jiems nutiko, tebuvo išorinių aplinkybių žaismas, na, toks dramatiškas fonas, niekaip nepaveikęs vidaus, nepakeitęs asmenybės, nesukėlęs nė vieno vidinio nuotykio, nė vienos klaidos ir jos atitaisymo?!

Jei jau taip vystėsi žymių žmonių gyvenimai, tai ko norėti iš tų, kurie vengia politinių-istorinių aštrybių ir manosi visuomet buvę paprastais ir nuoširdžiai žmonėmis, atsakingai dirbusiais savo darbus ir gyvenusiais pavyzdingą šeimyninį gyvenimą. Ar jie per savo amžių patyrė kokių nors transformacijų, atsivertimų, kokios nors gyvenimiškų nuostatų kaitos? Ne! Nes visi stoiškai viską atlaikė ir nesuklupo?! Abejoju.

Bet tiek jau to, nuo viso gyvenimo ir požiūrio į save grįžkime prie senatoriaus Rubio ir požiūrio į smulkesnius dalykus bei trumpesnius laiko tarpus. Tačiau vargu, ar ir čia ko nors pešime. Ar daug pažįstate žmonių, kurie sakytų: štai, kažkada nuoširdžiai maniau taip, bet paskui supratau, kad klydau? Kažin. Paprastai sakoma, ne aš buvau žioplas ir patiklus, bet sukčiai mane apgavo, ne man viskas buvo vienodai, todėl ir stojau studijuoti ten, kur visi, bet tėvai, nepaisydami mano kilnių norų, privertė mane daryti tai, ko norėjo jie. Net kalbant apie skyrybas, jau senai iš tabu srities perkeltas į gyvenimo normas, vis vien maga sakyti apie tai, kad skirtumai ir nesutarimai tarp mūsų buvo ryškūs jau nuo pat pradžių. O gal ir apskritai, mes niekuomet nebuvome vienas kitam skirti. Kažkaip taip netyčia susiėjom...

Nesakau, kad visiškai nebūna kitaip, bet jei kam nors tiesiai šviesiai sakote: klausyk, ogi dar vakar tu ne taip čiulbėjai, jis juk dažniausiai nesako, kad klydo ar bent persigalvojo, bet ima muistytis ir mykti, esą jūs jį ne taip supratote, o ir apskritai, nėra čia ko prie žmogaus kabinėtis!

Taip yra ten, kur nesiekia kameros, mikrofonai ir įvairiausi ekranai, nenuostabu, kad taip yra ir viešojoje erdvėje. Neilgai pagalvojęs, prisiminiau tik kelis nelabai senus ryškesnius ir blyškesnius pavyzdžius, kai žmonės viešai prisipažįsta klydę ir dėsto santykį su savo dar ne taip senai išpažintomis pažiūromis. Jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Ir jei pagalvočiau ilgiau, kažkodėl nemanau, kad rasčiau gerokai daugiau pavyzdžių. Nes mūsuose niekas neklysta, klaidų netaiso ir mes gyvename nuoseklios raidos visuomenėje. Visa, kas mano gyvenime atrodo pakitę yra logiška ir nuosekli mano ankstesnio buvimo tąsa - nauja politinė partija, naujas darbas, naujas gyvenimo būdas, naujas gyvenimo partneris, naujas drabužis iš esmės nėra visai nauji. Nors senąjį drabužį, beje, galima išmesti kaip nebetinkamą dėvėti. Bet pažiūrų tai ne. O ir kam, jos gi geros!

Kažin, ar čia reiktų kaltinti selektyvią atmintį, visa, kas nemalonu, pašluojančią po kilimu. Problema veikiausiai ne individualios (ar kolektyvinės) atminties spragos ir niuansai, bet bendrosios kultūrinės nuostatos, sakančios, kad klysti anaiptol ne žmogiška, o menka ir niekinga. O dar blogiau, prisipažinti apie tai kitiems. Tik apsikvailinsi ir tiek. Taip ir gyvename, neklystantys ir teisūs.

Gi paskui dairomės, kad aplink visi nelaimingi, kažko jiems trūksta, kažkas negerai. O kas, sakykite, jums nepatinka? Manote, kad norite gyventi kitaip? Kitaip nei dabar? Norite pasakyti, kad dabar gyvenate kažkaip ne taip, neteisingai? Na ką jūs, juk mes klaidų nedarome!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Vagystė su kvailyste susitiko „Lidl“
    Vagystė su kvailyste susitiko „Lidl“

    Girdėjau teiginį, esą pozityvus požiūris į pasaulį ilgina gyvenimo metus ir teikia daugiau džiaugsmingų akimirkų. Net jei nemanau, kad tai tiesa ir kad gyvenimo tikslas nėra jaustis laimingam, stengiuosi į vykstančius procesus žvelgti švie...

  • Valstybės malonė herojui
    Valstybės malonė herojui

    Dar vienos Černobylio apokalipsės metinės. Tačiau žvėris vis dar gyvas, grėsliai alsuoja savo betoniniame karste, o aplink jį 30 km zona tebėra viena pačių radioaktyviausių vietų visoje Žemėje. Ten pakaitomis lig šiol tebedirba apie 3 t...

    4
  • Kur gauti pinigų medikų algoms?
    Kur gauti pinigų medikų algoms?

    Ketvirtadienį prie Seimo rinksis Lietuvos medikai ir visi kiti, juos palaikantys. Susikaupė daugybę metų nespręstos problemos, todėl medikai reikalauja daug. ...

  • Naktiniai iššūkiai
    Naktiniai iššūkiai

    Nerizikuosi – nelaimėsi. Matyt, tokia logika kliovėsi didžiausios Baltijos šalyse – "Žalgirio" arenos valdytojai, nutarę Kaune surengti pasaulio ledo ritulio čempionato 1B diviziono varžybas. ...

    1
  • Karališka palaikymo komanda
    Karališka palaikymo komanda

    Beįsibėgėjantį pirmadienį sutrikdė žinia iš Londono: prasidėjus sąrėmiams, į ligoninę paguldyta Kembridžo kunigaikštienė Kate. Jungtinės Karalystės sosto įpėdinio trečiosios atžalos gimimas pas mus nesulaukė tokio ažiotažo ...

  • Ministro galva už kito ministro kėdę?
    Ministro galva už kito ministro kėdę?

    „Valstiečių“ skelbta išganinga Lietuvai mintis, kad dirbs profesionalų vyriausybė, pražydo politinėje padangėje visu gražumu. Karšta dėl dviejų kėdžių, kurių viena tuščia ir į ją nori profesionalas teisininkas,...

    4
  • Kam šįsyk įjungs skaitiklį?
    Kam šįsyk įjungs skaitiklį?

    Jei gatvėje pamatote V.Šustauską, turbūt nesitikite, kad jis jums pagros arfa? ...

    12
  • Pažadukai, arba Mano žodis: noriu – duodu, noriu – atsiimu
    Pažadukai, arba Mano žodis: noriu – duodu, noriu – atsiimu

    Pastaruoju metu žmogus, besilaikantis duoto žodžio, tapo tokia pat retenybe, kaip naminių uogienių virti netinginti 20-metė. Frazė "kaip tarė, taip ir padarė" iškart asocijuojasi su pasakomis ne tik dėl atgyvenusio skambesio, bet ir ...

    6
  • Apie ministrą, mamą ir žemę
    Apie ministrą, mamą ir žemę

    Žemės ūkio ministras kažin ar beatsirinktų, kaip ten buvo su ta svetima, arta ir įmokas atnešusia žeme. Vieną kartą jis sako, kad nežinojo, kieno žemė, ir sužinoti negalėjo. Kitą, kad žinojo, dar kitą kalba, kad turi įrodymų, jog žem...

    17
  • Sankcijų Rusijai spragos
    Sankcijų Rusijai spragos

    Reikia smogti Rusijos elito aktyvams užsienyje. Tai didina spaudimą Vladimirui Putinui – tuomet jis liausis grasinti Rusijos kaimynėms ir pažeidinėti savo valdinių žmogaus teises. ...

    4
Daugiau straipsnių