Apie neklystančiųjų visuomenę | KaunoDiena.lt

Apie neklystančiųjų visuomenę

2015-ųjų rudenį Marco Rubio, Jungtinių Valstijų senatorius respublikonas, atstovaujantis Floridai, rinkiminėje kampanijoje dėl respublikonų kandidato į JAV prezidentus nominacijos, kalbėjo: „Niekaip nesuprantu, kodėl niekiname profesinį mokymą. Suvirintojai uždirba daugiau nei filosofai. Mums reikia daugiau suvirintojų, mažiau filosofų“.

O štai šį pavasarį tas pats senatorius Rubio socialiniame tinkle Twitter bylojo taip: „Prieš trejetą metų šaipiausi iš filosofijos, bet tuomet man pasiūlė ja pasidomėti, todėl ėmiau skaityti stoikus. Mano požiūris į filosofiją pasikeitė. Bet požiūris į suvirintojus nepakito. Mums reikia abiejų! Tiek profesinio ugdymo darbininkams, tiek filosofų, kad suprastume pasaulį.“

Pasakoju šį nutikimą ne todėl, kad savaime labai žavėčiausi senatoriumi Rubio ar norėčiau parekomenduoti pasidomėti stoikų filosofija. Nors, beje, ši antikinė mąstymo tradicija mūsų permainingam ir krizių krečiamam pasauliui atrodo ypač tinkama, o jos atstovų spektras itin platus, jame yra tiek buvęs vergas Epiktetas, tiek Romos imperatorius Markas Aurelijus, tiek, sakoma, turtingiausias tos imperijos žmogus Seneka. Žodžiu, stoikų filosofija byloja tiek studentams, tiek prezidentams. Tas, kas pasiūlė ja pasidomėti senatoriui Rubio, žinojo ką daro.

Bet ne apie tai aš čia. Mane gerokai labiau sudomino atvirumas, kuriuo amerikiečių politikas prisipažino, kad dar taip nesenai jis klydo. Ne tik klydo, bet paprasčiausiai nieko neišmanė apie dalyką, kurį pašiepė!

Na ir kas, sakysite? Ogi tai, kad man atrodo, jog aplink mane žmonės neklysta. Ir ne tik mano artimoje aplinkoje. Visoje Lietuvoje žmonės neklysta. Jums taip neatrodo?

Štai buvusių nomenklatūrininkų memuarai, pasakojantys apie tai, kaip „ir tada dirbome Lietuvai“ yra bene ryškiausias to stabilumo pavyzdys. Skeptikai šaiposi iš pačios idėjos, įtardami, kad šitie pasakojimai yra pats tikriausias pramanas, sąmoningai siekiantis praeitį nušviesti taip, kad ji gražiai žiūrėtųsi dabartyje. Skeptikai šypsosi, o visuomenės veikėjai vis tiek tvirtina: „penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai, iš jų penkiolika – nepriklausomai“.

Iš buvusių nomenklatūrininkų galima juoktis kiek tik nori, bet juk netrūksta ir tų, kas dabar norėtų būti laikomi disidentais ar bent sistemos priešais. Omenyje turiu ne apokaliptikus, kurie sunkiai ištveria Tarybų Sąjungos žlugimą ir ieško naujų priešų naujose sąjungose, o tuos, kurie atgaline data dabar pasakoja, kaip jie smulkiomis niekšybėmis kenkė nekenčiamai tarybinei sistemai. Nes jie tai visada buvo sąmoningi, visuomet tiksliai žinojo, kieno pusėje tiesa ir ta jų nuostata niekuomet nesikeitė.

Visa tai krenta į akis susidūrus su gausybe autobiografinių memuarų ir dar labiau su amžininkų atsiminimais apie kokį nors asmenį. Pats šis žanras didžiule dalimi virto pasakojimu apie tai, koks geras, doras, gražus ir protingas aš / ji / jis buvo nuo pat mažumės. Apie mirusius gerai arba nieko? Bet kam, po galais, reikėjo gyventi tuos memuarų vertus gyvenimus, jei jų herojams nenutiko nieko ypatingo?! Tiksliau, jei viskas, kas jiems nutiko, tebuvo išorinių aplinkybių žaismas, na, toks dramatiškas fonas, niekaip nepaveikęs vidaus, nepakeitęs asmenybės, nesukėlęs nė vieno vidinio nuotykio, nė vienos klaidos ir jos atitaisymo?!

Jei jau taip vystėsi žymių žmonių gyvenimai, tai ko norėti iš tų, kurie vengia politinių-istorinių aštrybių ir manosi visuomet buvę paprastais ir nuoširdžiai žmonėmis, atsakingai dirbusiais savo darbus ir gyvenusiais pavyzdingą šeimyninį gyvenimą. Ar jie per savo amžių patyrė kokių nors transformacijų, atsivertimų, kokios nors gyvenimiškų nuostatų kaitos? Ne! Nes visi stoiškai viską atlaikė ir nesuklupo?! Abejoju.

Bet tiek jau to, nuo viso gyvenimo ir požiūrio į save grįžkime prie senatoriaus Rubio ir požiūrio į smulkesnius dalykus bei trumpesnius laiko tarpus. Tačiau vargu, ar ir čia ko nors pešime. Ar daug pažįstate žmonių, kurie sakytų: štai, kažkada nuoširdžiai maniau taip, bet paskui supratau, kad klydau? Kažin. Paprastai sakoma, ne aš buvau žioplas ir patiklus, bet sukčiai mane apgavo, ne man viskas buvo vienodai, todėl ir stojau studijuoti ten, kur visi, bet tėvai, nepaisydami mano kilnių norų, privertė mane daryti tai, ko norėjo jie. Net kalbant apie skyrybas, jau senai iš tabu srities perkeltas į gyvenimo normas, vis vien maga sakyti apie tai, kad skirtumai ir nesutarimai tarp mūsų buvo ryškūs jau nuo pat pradžių. O gal ir apskritai, mes niekuomet nebuvome vienas kitam skirti. Kažkaip taip netyčia susiėjom...

Nesakau, kad visiškai nebūna kitaip, bet jei kam nors tiesiai šviesiai sakote: klausyk, ogi dar vakar tu ne taip čiulbėjai, jis juk dažniausiai nesako, kad klydo ar bent persigalvojo, bet ima muistytis ir mykti, esą jūs jį ne taip supratote, o ir apskritai, nėra čia ko prie žmogaus kabinėtis!

Taip yra ten, kur nesiekia kameros, mikrofonai ir įvairiausi ekranai, nenuostabu, kad taip yra ir viešojoje erdvėje. Neilgai pagalvojęs, prisiminiau tik kelis nelabai senus ryškesnius ir blyškesnius pavyzdžius, kai žmonės viešai prisipažįsta klydę ir dėsto santykį su savo dar ne taip senai išpažintomis pažiūromis. Jiems suskaičiuoti pakaktų vienos rankos pirštų. Ir jei pagalvočiau ilgiau, kažkodėl nemanau, kad rasčiau gerokai daugiau pavyzdžių. Nes mūsuose niekas neklysta, klaidų netaiso ir mes gyvename nuoseklios raidos visuomenėje. Visa, kas mano gyvenime atrodo pakitę yra logiška ir nuosekli mano ankstesnio buvimo tąsa - nauja politinė partija, naujas darbas, naujas gyvenimo būdas, naujas gyvenimo partneris, naujas drabužis iš esmės nėra visai nauji. Nors senąjį drabužį, beje, galima išmesti kaip nebetinkamą dėvėti. Bet pažiūrų tai ne. O ir kam, jos gi geros!

Kažin, ar čia reiktų kaltinti selektyvią atmintį, visa, kas nemalonu, pašluojančią po kilimu. Problema veikiausiai ne individualios (ar kolektyvinės) atminties spragos ir niuansai, bet bendrosios kultūrinės nuostatos, sakančios, kad klysti anaiptol ne žmogiška, o menka ir niekinga. O dar blogiau, prisipažinti apie tai kitiems. Tik apsikvailinsi ir tiek. Taip ir gyvename, neklystantys ir teisūs.

Gi paskui dairomės, kad aplink visi nelaimingi, kažko jiems trūksta, kažkas negerai. O kas, sakykite, jums nepatinka? Manote, kad norite gyventi kitaip? Kitaip nei dabar? Norite pasakyti, kad dabar gyvenate kažkaip ne taip, neteisingai? Na ką jūs, juk mes klaidų nedarome!



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Gyvenimas be ribų
    Gyvenimas be ribų

    Gerbiamas teatro kritikas feisbuke mėgino atvėsinti aistras, užvirusias dėl režisieriaus Emilio Vėlyvio projekto "Zero Live Show" provokacijos Turgelių Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje: "Perspaustos reakcijos: T...

    4
  • Kūrėjas be tėvynės
    Kūrėjas be tėvynės

    Pastarąją savaitę kultūros pasaulį sukrėtė dvi pribloškiančios žinios. ...

    7
  • E. Lucasas: įdomūs Rusijos santykių su sąjungininkais vingiai
    E. Lucasas: įdomūs Rusijos santykių su sąjungininkais vingiai

    Turkija ieškos naujų draugų ir sąjungininkų, jeigu Trumpo administracija netinkamai su ja elgsis – tokia buvo rugpjūčio 10-ąją Niujorke pasiųsta Recepo Tayyipo Erdogano žinia. Turkijos prezidento žodžius reikėjo suprasti kaip grasinim...

    2
  • Turėti tiek, kiek pakanka
    Turėti tiek, kiek pakanka

    Šiemet prieš mūsų akis visuotiniame Lietuvos kultūros politikos pasaulyje – po lygiai padalyta kultūra didžiuosiuose miestuose ir regionuose. Skambios frazės žada, kad naujai sukurtas ir paleistas į gyvenimą modelis orientuosis b...

  • Beveik kaip Amerikoje
    Beveik kaip Amerikoje

    Visi tik skundžiasi ir skundžiasi, nors gyvename beveik kaip Jungtinėse Valstijose. Nepatinka įstatymai? Bet būtent mūsų įstatymai nenusileidžia amerikiečių. ...

    7
  • Šv. Rokas. Pjūties pabaiga
    Šv. Rokas. Pjūties pabaiga

    Gal norite nuvažiuoti į Naisius? Nemokamai. Jokios politikos, nuveš ir parveš autobusu, bus ekskursija, net gidas pasamdytas ir nieko nekainuos. Šituo gėriu neapsisprendusias sielas prieš pat Žolinę visuose "nevalstieti&sc...

    3
  • Vertingi mainai
    Vertingi mainai

    Ši vasara, vienus džiuginanti, kitus varginanti tropiniais karščiais, krepšinio gerbėjams šykšti kaip reta. Dar pernai visa Lietuva gniaužė kumščius už šalies vyrų rinktinės sėkmę Europos čempionate....

    1
  • Apie valdžią, gyventojus ir „Orhusą“
    Apie valdžią, gyventojus ir „Orhusą“

    Mūsų miestas sparčiai keičiasi ir žengia į priekį, tačiau susidaro įspūdis, kad nors ir pagal gerą, tačiau kažkieno parengtą ir visiems primestą scenarijų, mums, miestiečiams, tenka tik statisto, galinčio džiaugtis pozityviais rezultatais, v...

    11
  • „Brexit“ ir ES: kaip baigsis skyrybos?
    „Brexit“ ir ES: kaip baigsis skyrybos?

    Rugpjūčio mėnesį Europos Sąjungos (ES) institucijų veikla paprastai sulėtėja dėl vasaros atostogų, Jungtinės Karalystės (JK) ir ES derybininkai taip pat šiuo metu daro pertrauką. Tačiau diskusijos apie „Brexit“ derybų baigtį ...

  • Naudos pitbulių šėlsmas
    Naudos pitbulių šėlsmas

    Bankų ideologų fronte – nieko naujo. Vis dar toliau įkyriai ieškoma argumentų, kuo puikus yra automobilių mokestis. Nors premjeras S.Skvernelis aiškiai pasakė: šitos prievolės nebus, tačiau užkulisiuose ant laužų vis degin...

    3
Daugiau straipsnių