Apie Lietuvos Rytų kaimynę – gerai?

Straipsnyje, pavadintame „Baltarusija daro pažangą“, diplomatijos ir politikos mokslus Jungtinėse Amerikos Valstijose baigęs antikomunistinis veikėjas, žurnalistas, leidėjas, verslininkas Jonas Basilas Utley rašo, kad „Baltarusija yra įdomi ir patraukli šalis, bet tikrai į ją neveda dažnai minami keliai. Minskas – jos graži, naujai atstatyta sostinė (beveik visai sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą), su plačiais bulvarais, parkais ir švarut švarutėlė. Miestas visiškai neatitinka Baltarusijos, kaip paskutinės Europoje diktatūros, įvaizdžio“.

Jis taip pat prideda, kad nors Baltarusijos valdžia ir itin reguliuoja šalies ekonomiką, tačiau 30 procentų ūkio vis dėlto privatizuota, šalies informacinių technologijų sektorius yra pasaulinio lygio, o Pasaulio banko projekte „Doing Business“ jos reitingas kyla.

„Šalis turi sieną su Rusija, Ukraina, Lenkija, Latvija ir Lietuva. Jos kalba panaši į rusų, bet skirtinga. Baltarusija turi savo pačios seną istoriją. Kadaise tai buvo Lietuvos imperijos, nusidriekusios ligi pat Juodosios jūros, integrali dalis. Po to ją užvaldė augančios galios įsigijusi carinė Rusija ir dar vėliau ją inkorporavo Sovietų Sąjunga.

Baltarusija tapo industrijos ir technologijos centru, kuriame telkėsi daugelis Sovietų Sąjungos sunkiosios ir pažangiosios pramonės gamyklų. Jos darbo jėga turi daug įgūdžių, ji gerai išsilavinusi“, – teigia Jonas Basilas Utley.

Baltarusija – regiono centras?

Savo straipsnyje apie tai Jonas Basilas Utley ir pabrėžia, jog Baltarusija laiko save „neutraliu regioniniu centru tarptautinei Europos diplomatijai po Rusijos ir Ukrainos paliaubų plėtoti“.

Nors nuo Ukrainos konflikto laikų Baltarusija tapo labiau nepriklausoma nuo Rusijos, tačiau atmetė Maskvos planus įsteigti naują aviacijos bazę Baltarusijos teritorijoje bei atsisakė prisidėti prie Rusijos prekybos karo su Ukraina.

Anot Jamestowno fondo Baltarusijos reikalų eksperto Grigorijaus Joffės, ne tik tvirta pozicija lemia šios šalies valdžios populiarumą.

„Priespauda Baltarusijoje yra palyginus švelni, o vyriausybė išlaiko tam tikrą savo populiarumo lygį dėl to, kad sudaro sąlygas stabilumui ir nemažam ūkio augimui.

Palygink tai su chaosu kaimyninėje Ukrainoje – ir kaip rusiškų valstybinių pramonės įmonių „privatizacija“ pasibaigė jų atidavimu milijardieriams ir žmonių nuskurdinimu.

Žmonės ne taip jau išsiilgę galimai chaotiškos, neteisingos „demokratijos“ tol, kol jų valdžia suteikia jiems saugumo, tvarkos, ekonominio augimo“, – rašo Grigorijus Joffė.