Apie Lietuvos nepriklausomybės šauklį

Būta ir tų dviejų, trijų, keturių ar netgi dar daugiau kitų radijo darbuotojų, kurie taip pat stengėsi profesionaliai ir nepriekaištingai vykdyti LER misiją. O ta misija – Lietuvos klausytojams pateikti tokių užsienio žinių ir nuomonių, kokių sovietinės okupacijos laikais valdžia neleisdavo žmonėms klausytis ar viešai aptarinėti ir prie kokių, šiai okupacijai pasibaigus, pačios prieiti ar jas sukurti Lietuvos žiniasklaidos įmonės dar neturėjo pakankamai įgūdžių ar išteklių.

Todėl ir reikėjo tokių, kaip Kęstutis Jokubynas, kuris sužibėjo savo unikalumu. Jis 17 metų pragyveno gulage ir po to dar daugiau laiko atviromis ir smalsiomis akimis bei ausimis Vakarų demokratijose. Tvirtai į Lietuvos dirvožemį įaugęs poliglotas buvo ne tik gyvas žmogiškas tiltas tarp Rytų ir Vakarų, bet ir nepamainomas mokytojas, kaip taisyklinga lietuvių kalba perteikti iš užsienio kalbų išverstą informaciją, kurios reikia ilgai okupuotos ir nuo Vakarų izoliuotos valstybės piliečiams tam, kad išmoningai stiprintų savo šalies laisvę ir gerovę.

Pradėsiu nuo jo talkos man. Buvau jau dirbęs žurnalistu keliuose JAV lietuvių laikraščiuose, turėjau ir šiek tiek radijo patirties, tačiau atvykęs į Miuncheną ir gavęs stalą K. Jokubyno kabinete, supratau, ko man dar trūksta.

Jis iš karto pradėjo skaityti mano pirmuosius transliacijai paruoštus tekstus ir keisti „mandrus“ tarptautinius žodžius lietuviškais. Tada liepė skaityti man, bet greitai sustabdė ir ėmė ant daugelio žodžių dėti kirčio ženklus. Suvokiau, kad man dar reikia mokytis taisyklingos, gyvos bei šiandieninės lietuvių kalbos – tokios, kuri nejuokintų Lietuvos klausytojų ir savo keistumu nekliudytų jiems susitelkti į perduodamą turinį, reikalingą suprasti kartu su brėkštančia laisve ateinančias, ne visada vienareikšmes naujoves.

Tokią jokubynišką mokyklą (kurios vieniems reikėjo daugiau, kitiems – mažiau) perėjome visi iki vieno, atvykę dirbti į Miuncheną. Tiesa, gal išskyrus kelis iš seniau dirbusiųjų. Bet ir tie keli, pavyzdžiui, Aušra Marija Jurašienė ir Kajetonas Čeginskas (prabildavęs į klausytojus kaip Augustinas Liepa) taip pat buvo mūsų, naujesniųjų, gerbiami mokytojai, o kiti senbuviai (pvz., Aleksandras Kacas, Eglė Juodvalkė) – visų trijų mokiniai.

Tačiau Kęstutis Jokubynas iš jų visų buvo pats paslaugiausias (gal šiuo vieninteliu atžvilgiu jam prilygo tik K. Čeginskas) ir be abejo kruopščiausias, griežčiausias, reikliausias ir nuosekliausias pedagogas. Į lietuvių kalbą jis žiūrėjo kaip į beveik aritmetinio griežtumo sistemą – juk aritmetikoje sunku rasti atvejų, kai neaišku, ar teiginys teisingas, ar klaidingas. Taip pat ir lietuvių kalboje sakinys arba gramatiškai taisyklingas, arba netaisyklingas, čia jokių dvejonių negali būti, ir K. Jokubynas kiekvienu atveju tiksliai žinojo – ir mokėjo pagrįsti – kodėl yra taip, o ne kitaip.

Ginčijamais atvejais jis visuomet ištraukdavo žodyną ar gramatikos tomą ir taip ginčą išspręsdavo. Dviejuose giliuose stalčiuose jis turėjo daugybę žodynų ir kalbos vadovėlių, ne vien lietuvių. Kalbų jis mokėjo nemažai – anglų, vokiečių, prancūzų, italų, kelias slaviškas, netgi šiek tiek ugrofiniškų, taip pat arabų, gal net svahili ir dar kitų.