Apie konservatizmą

1790 m. Edmundas Burke`as išleido savo klasišką poleminį traktatą „Prancūzijos revoliucijos apmąstymai“. Nuo tol jo teiginiai tarnavo, ypač konservatoriams, kaip kriterijai bet kokioms naujoms politinėms apraiškoms įvertinti. Natūralus klausimas čia ir būtų toks: o ką apie tai pasakytų E. Burke`as?

Tai klausimas, kurį galima kelti ir poslinkių Lenkijoje atžvilgiu. Ši sena ir daug prisikentėjusi šalis dabar stovi prieš užduotį susitvarkyti su Europos Sąjunga – tokiu metu, kai jai netrūksta ir kitų iššūkių, įskaitant visada čia pat esantį raumeningą kaimyną Rusiją ir gresiančią masinę imigraciją iš musulmoniškų kraštų, palaikomą ir skatinamą kitų Europos Sąjungos valstybių, ypač Vokietijos.

Nuo pat savo įstojimo Europos Sąjungon 2004 m. Lenkija palaikė taikius santykius su Briuseliu, ta galinga Europos Sąjungos ir jos postnacionalistinės ideologijos citadele. Bet tuo pačiu santykiuose tarp Europos Sąjungos ir Lenkijos jautėsi ir įtampa.

Žiūrint į Lenkiją pro E. Burke`o prizmę, reiktų pasakyti, kad lenkai visuomet buvo konservatyvūs. O vis dėlto „Teisės ir teisingumo“ partija, į valdžią išrinkta 2015 m., tą konservatyvumą dar sustiprino.

Tačiau Lenkijai būdinga konservatizmo rūšis gali daugelį amerikiečių nustebinti – ypač tuos, kurie automatiškai konservatizmą sutapatina su nereguliuojamomis rinkomis.

Tuo metu lenkai yra konservatyvūs tik ta prasme, kad jie nori viską konservuoti, išlaikyti. Jie nepritaria tai nesibaigiančiai „kūrybinio naikinimo“ vėtrai, kurią prognozavo ekonomistas Josephas Schumpeteris ir kuri „be paliovos kelia revoliuciją prieš ekonominę struktūrą iš vidaus, be paliovos ją, senąją, griauna, o jos vietoje be paliovos kuria naują“.

Todėl, jei „Teisė ir teisingumas“ save suvokia kaip nuosekliai konservatyvią partiją, ji amerikiečių akimis būtų ir kairioji, ir dešinioji. Ūkio politikoje ji labiau kairioji, nes pasisako ne tik už visuotinį sveikatos draudimą ir dosnias biudžeto išlaidas žmonių būstams bei socialinei gerovei finansuoti, bet ir už valstybės paramą „nacionalinio pasididžiavimo“ vertoms įmonėms išlaikyti.

Tačiau visuomeniniais klausimais „Teisė ir teisingumas“ labiau laikosi dešinės, nes priešinasi lytiniam švietimui, abortams, eutanazijai. Neseniai „Teisės ir teisingumo“ partija pradėjo judėti dar ir prekybos draudimo sekmadieniais link.

Šią idėją, kad šventadieniais nedirbtų apsipirkimo centrai, seniai palaikė Lenkijos Katalikų Bažnyčia ir darbininkų profsąjungos – du galingi stabilumo stulpai, ryžtingai pasisakantys prieš Schumpeterio „kūrybinę destrukciją“.

Jų argumentas tas, kad darbo žmonėms reikia duoti daugiau laiko eiti į bažnyčią ir pabūti su savo šeimomis.

Ne pro šalį prisiminti ir tai, jog uždarytos parduotuvės  kadaise būdavo  norma ir Amerikoje – dėl tų pačių tradiciją saugančių priežasčių. Tačiau šiomis dienomis vos kelios Jungtinių Amerikos Valstijų bendrovės palaiko šį krikščionišką bendruomenės gyvenimo idealą.

Tai kągi E. Burke`as pasakytų apie šių dienų Lenkiją? Jis, be abejo, sveikintų jos  pasiryžimą apginti savo senąsias vertybes, kartu priimant ir protingą pažangą. Kaip savo apmąstymuose rašė E. Burke`as: „Valstybė be priemonių šį bei tą pakeisti yra valstybė neturinti priemonių išlaikyti save pačią.“

Juk Lenkija siekia ekonominės plėtros, įskaitant kapitalo įplaukų iš Europos Sąjungos. Bet ir čia, E. Burke`o požiūriu, pirmenybę reiktų teikti laiko išbandytoms, o ne naujoviškoms ir viskam atviroms tiesoms, nepaisant, kokios iš karto pelningos pastarosios būtų.

Kaip E. Burke`as rašė 1791 m., vienintelė tikra laisvė susijusi su tvarka. „Tai laisvė, kuri ne tik egzistuoja kartu su tvarka ir dorybe, bet be jų tiesiog negali egzistuoti“, – rašė Jamesas P. Pinkertonas žurnale „American Conservative“.

Trumpai meskime žvilgsnį ir į svetainėje „American Enterprise Institute“ paskelbtą Etikos ir viešosios politikos centro Vašingtone politologo Yuvalio Levino rašinį, pavadintą „Edmundo Burke`o klestėjimo ekonomika“. Jame jis rašo, kad „gilieji ryšiai tarp žmogaus klestėjimo ir ūkio laisvės yra ir gyvybiškai svarbūs, ir per mažai įvertinti.

Moderniosios ekonomikos veikiami, mes dabar per dažnai darome klaidą, į ekonomiką žiūrėdami tik kaip į mašiną, kurią turėtų tvarkyti ir prižiūrėti technikai.

To išdava tokia, kad imame ignoruoti centrinę ekonomikos vietą žmonių patirtyje, pradedame nekreipti dėmesio į ekonomikos moralinį, socialinį ir politinį pobūdį ir todėl nebematome jos filosofinių šaknų.

Tada pamirštame ir moralines sąlygas, kutrias rinkos ekonomika turi patenkinti, taip pat nesprendžiame ir kai kurių pagrindinių moralinių ir praktinių  problemų, kurias laisvoji rinka mums kelia.

Toliau ilgame straipsnyje Yuvalis Levinas tas problemas ir aprašo.

O kitame savo straipsnyje jis teigia, jog konservatizmas visuomenę suvokia ne tik kaip individus ir valdžią, o kaip viską, kas yra tarp jų.

„Milžiniška erdvė tarp individo ir valstybės yra ta didžiulė terpė, kurioje iš tiesų veikia ir gyvena visuomenė. Ten yra šeimos, ten yra bendrijos ir bendruomenės, ten yra rinkos ekonomika“, – rašo Y. Levinas. Daugiau apie tai – kitą kartą.

Mykolo Drungos užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.