Apie kino ribas

Šiandien filmų festivaliai dažniausiai atsiranda iš tam tikro kino industrijos poreikio (kino platinimo, kino gamybos) ir tam tikro stipraus santykio su kinu, pavadinkime jį meile kinui (kinui, kaip meno šakai, su visa jos istorija ir filosofija), derinio. Šios dvi jėgos yra varomosios, pagrindinės. Ilgainiui viena kuri šio derinio dalis ima vis labiau dominuoti.

XI tarptautinio Kauno kino festivalio (TKKF) programoje šiemet buvo daug kino istorijos, filosofijos ir meilės savam objektui – kinui. Be aktualių ir dominavusių politinių, ekologinių temų repertuare, festivalis šiemet surengė ir tarptautinį kino simpoziumą pavadinimu "Kino festivaliai ir viešoji erdvė". Prof. Gintautas Mažeikis savo pranešime "Kino viešumo gamyba ir alternatyvų kūrimas" kėlė klausimus, kaip, kokiu būdu kino įvykis, kino festivalis gali tapti vieša erdve ir viešu veiksmu? Pranešėjas pateikė ryškių kino ir kino festivalių istorijos pavyzdžių, kai dėl konfliktinių, normoms prieštaraujančių (ar net skandalingų) situacijų visuomenė tampa nebe pasyvi to, kas jai siūloma, stebėtoja, o aktyviu, reaguojančiu dalyviu.

Lankydamasis festivalio filmuose mąsčiau, kaip įprastines stebėjimo ir suvokimo pozicijas pajudina savita forma ir menine kalba pasižymintys, įvairias ribas peržengiantys kino darbai. Kino ribomis vadinu ne vien ir ne tik naujausias technologijas, pvz., iškeliančias kiną anapus ekrano į kokias nors virtualybes ir naujas dimensijas, bet kur kas platesnį – kino savirefleksijos pobūdį, kai autoriai per inovatyvias raiškas akcentuoja kino egzistavimo sąlygas, jo prasmingumą, reikšmes ar beprasmybę. Pateiksiu kelis pavyzdžius iš šiemetės programos.

Festivalį atidaręs režisierės Josephine Decker filmas "Madlenos Madlena" atskleidė netikėtas subjektyvaus pasakojimo galimybes. Pagrindinės herojės – depresiją išgyvenančios paauglės – santykiai su mama, potyriai įstojus į eksperimentinio teatro trupę vaizduojami neįprastais kameros rakursais ir staigiu montažu, kurie yra lyg filme minima Carlo Gustavo Jungo "proto švytuoklė", švytuojanti ne tarp tiesos ir netiesos (filme tai būtų tikrovės ir fantazijų, sapnų priešprieša), o tarp prasmės ir beprasmybės.

Festivalis pristatė keletą eksperimentinių trumpametražių filmų programų, kurie stebino režisierių sprendimais. Įprastą kino pasakojimo modelį sugriauna "Praeities šmėklos" režisierius Gürcanas Keltekas. Aiškiaregės istorija jo filme lyg šmėkla vedasi į įvairiausias apleistas vietas (sodybą, kalnus, jūrą) ir laikus, o mintims krypstant į vidinius, kone ezoterinius išgyvenimus vaizdai tampa visiškai abstraktūs. Intymus, bet neišplėtotas aiškiaregės pasakojimas susilieja ne tik Turkijos, bet ir, ko gero, su visų Artimųjų Rytų istorija, kupina tamsios poezijos, kančios ir keršto, besivejančio net iš anapusinio pasaulio.

Bet net ir tokio uždarymo metu mintys sukosi ne tik apie pabaigą ar netektį, bet ir apie įvairių ribų peržengimą: kūryboje, gyvenime, po mirties.

Kito trumpametražio filmo – "Pakeliui namo" režisierius Ericas Baudelaire'as užfiksavo patruliuojančių kareivių vaizdus iš savo gyvenamų vietų Europos didmiesčiuose. Kadrai sumontuoti ir ekstremaliai sulėtinti, todėl judesyje sustingusių ar vos judančių kareivių vaizdai primena barokiškus tableau vivant. Tai filmas, kuriantis savas taisykles, atsisakantis įprastinės formos ir pasakojimo, bet neužsisklendžiantis gryname konceptualizme.

Šiemetėje TKKF programoje svarbiausiu filmu laikau ilgai lauktą Jeano-Luco Godard'o naująjį darbą "Vaizdų knyga". Savo sudėtingame ir turtingame, vaizdų, garsų, idėjų videokoliaže šis kino filosofas eina toliau nei iki šiol ne tik jo paties darbų, bet ir viso kino kontekste. Nieko keisto, kad ne visi buvo pasiruošę tokiai neįprastai kino kelionei. Režisierius pagrindinę filmo mintį, kad mąstyti reikia rankomis, išreiškia be kino kameros ir aktorių, vien montažo technika jungdamas atkarpas iš įvairiausių kitų filmų ir taikydamas kartais visai nuo jų atsietą garsą. Filmo metu garsas kelis kartus visai nutrūksta ir tai šiandienos žiūrovus išgąsdina labiau nei ankstyvojo kino eroje gąsdino artėjantis Lumiere traukinys.

Į įprastas kino ribas netilpo ir festivalį užbaigęs renginys skirtas šiemet mirusiam žymiam islandų kompozitoriui Jóhannui Jóhannssonui atminti. Pristatytas šio kompozitoriaus sukurtas vienintelis filmas "Vasaros pabaiga", o po jo svečiai iš Švedijos Erikas Enockssonas ir Martinas Burströmas atliko audiovizualinį pasirodymą, dedikuotą J.Jóhannssono atminimui. Būtent TKKF tapo kompozitorių E.Enockssono ir J.Jóhannssono pažinties vieta 2009-aisiais.

"Vasaros pabaigoje" J.Jóhannssonas ilgiems ir statiškiems, tamsiems ir beveik nebyliems Antarktidos kadrams, primenantiems ankstyvojo kino kronikas, neduoda jokio komentaro, išskyrus savo muziką. Filme, kaip ir pačioje ledynų žemėje, nėra jokio žmogaus atvaizdo, tačiau darbas sugeba perduoti labai šiltus, žmogiškus jausmus, dėl to net pingvinų bendruomenė pradeda priminti juos stebinčių žmonių sambūrį.

E.Enockssono ir M.Burströmo duetas čia pat, gyvai, Kauno "Tautos namų" ekrane sluoksniavo ir liejo kosmoso, gamtos elementų vaizdus, virstančius tvarkos ir chaoso, gyvybės ir mirties simboliais. Šie vaizdai lydėjo nuostabias ir jaudinančias, iki savo ribų tęsiamų, ekstremaliai iškraipomų elektroakustinių garsų melodijas mirusio draugo atminimui. Bet net ir tokio uždarymo metu mintys sukosi ne tik apie pabaigą ar netektį, bet ir apie įvairių ribų peržengimą: kūryboje, gyvenime, po mirties.

Kūrėjo bandymas suprasti ir savo kūriniu pasiekti tam tikras kino ribas neišvengiamai susijęs su klausimu: kas yra kinas, koks jis gali būti, o gal ir visą laiką buvo? Ne vienas kino kūrėjas kėlė ir vis dar kelia tokius klausimus. TKKF suteikė galimybę šiems kūrėjų klausimams pasiekti mūsų žiūrovus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Strateginė migla
    Strateginė migla

    Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento D...

  • E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
    E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką

    Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...

  • Willkommen in Litauen
    Willkommen in Litauen

    Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...

    15
  • Kur eina karavanas?
    Kur eina karavanas?

    Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...

    16
  • Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?
    Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?

    1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...

    11
  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    5
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    8
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
Daugiau straipsnių