Apie elitėjančią kultūrą

Mažne visuotinai pripažįstama, kad perskyra tarp aukštosios ir žemosios kultūros nebeteko prasmės, o kalbėti apie skirtingas – elitinę ir masinę – kultūras padorioje draugijoje buvo priimtina nebent prieš penkiasdešimt metų.

Kas dabar bando tai daryti, yra arba neišprusęs stuobrys, ar užkietėjęs kultūrinis konservatorius, o kartais tai reiškia vieną ir tą patį. Nes taip net manyti nebevalia, juk akivaizdu, kad jokio skirtumo seniausiai nebėra – operos dainininkai dainuoja su reperiais, rašytojai šoka televiziniuose šou, poezijos citatos išrašomos ant šaligatvio, simfonijų uvertiūros pasigirsta suskambus telefonui, o aktorius vakar vaidinęs Šekspyro herojų, šiandien įkūnija buitinės komedijos nevykėlį.

Visa tai matant galima pulti į niūriausią neviltį, paskelbti Vakarų civilizacijos galą komercijos liūne, kilniosioms vertybėms virtus piniginėmis vertėmis, kurias kuo pigiau susigriebti bando masinė beskonybė. Arba galima nudžiugti dėl kultūros demokratizacijos ir paplitimo, kai opera ar poezija nebėra vien elitinių sluoksnių prabangos žaisliukai, bet atsivėrusios visiems išsivaduoja iš savo auksinio narvelio, kartu kilsteldamos ir savo naujuosius vartotojus, bent mažumėlę, bent nedideliu laipteliu aukščiau.

Trumpai tariant, nesvarbu, kaip vertinate šiandienę kultūros būklę, kalbėti apie jos „pasidalijimą“ – nevalia. Dabar gyvename ypatingai margame, bet iš esmės viename kultūriniame sraute, ir tiesą sakant, visi esame kultūriniai visaėdžiai. Ir taškas.

Antra vertus, ši tiesa ne tik praktinė, bet ir teorinė, juk, atrodytų, nebėra kaip tokio pasidalijimo pagrįsti. Kokiais kriterijais reiktų tiedvi kultūras skirti?

Estetiniais? Ar tai reiškia, kad šiandien nebesukuriama nieko gražaus? Vargu.

Išsilavinimo? Atseit prieš šimtą metų susirinkusieji, pavyzdžiui, į rimtosios muzikos koncertą ir patys galėjo vieną kitą melodiją paskambinti fortepijonu, o besiklausantys užstalėje kokio armonikieriaus tokių gebėjimų neturėjo, tad ir reikalavimus muzikai pirmieji kėlė aukštesnius nei pastarieji. Galbūt. Tačiau šiandien, spėju, didžiuma tiek filharmonijos publikos, tiek vasaros muzikos festivalio kokioj paežerėj lankytojų gavę į rankas instrumentą nieko padoraus su juo nenuveiktų.

Galiausiai, finansiniais? O kokie kultūriniai dalykai jums nepasiekiami finansiškai? Na, tikiu, kad negalite nusipirkti Da Vinci priskiriamo Kristaus portreto už kone pusę milijardo dolerių, bet aš juk čia ne apie tai. Juo labiau, kad apsilankyti bet kuriame lietuviškame dailės muziejuje galite gerokai, netgi nepalyginamai pigiau. Klausimas šioje vietoje nebent kiekybinis, kiek dažnai galite sau leisti vartoti kultūros renginius ir gaminius (pvz. spektaklius ir knygas), o ne kokius, aukštuosius, rimtuosius, ar priešingai, vadinamuosius populiariuosius. Juk bilietas į praeito amžiaus disko žvaigždžių šou kurioje nors arenoje kažin ar bus pigesnis, nei į gerą spektaklį, atkeliavusį iš už jūrų-marių į Lietuvoje vykstantį teatro festivalį.

Nors būtent festivaliai yra ko gero problemiškiausi renginiai, galvojant apie nykstančias perskyras ir išaugusį kultūros prieinamumą. Viena vertus, žinia, festivaliai, o jų juk esama pačių įvairiausių – muzikos ir šokio, teatro ir cirko, ir dar kino – yra geras būdas vienoje vietoje sutelkti didelį kultūros kiekį. Tikrai nemanau, kad tas būdas visomis prasmėmis labai paprastas, bet kažkodėl įtariu, kad perspektyva būti festivalio rėmėju ar net mecenatu, potencialiems interesantams atrodo solidžiau nei prisidėti prie vieno gero filmo rodymo ar trupės, kad ir kokios žymios, gastrolių. Ką jau kalbėti apie publiką, kuriai festivalis yra puiki galimybės susipažinti su tuo, su kuo eiliniu laiku susipažinti nepavyks. Juk pačia sąvoka, festivalis – tai šventė. Čia jo stiprybė, bet ir problema.

Šiaip jau smagu, kad kuo toliau, tuo Lietuvos festivaliuose visko daugiau. Ir bėda netgi ne ta, kad tokioje daugybėje jau seniai per sunku atsirinkti tai, ką išties norėtum pamatyti ar išgirsti. Kur kas blogiau, kad, kaip ir dera tikram vartotojui, kuo daugiau vartoji, tuo daugiau norisi, o kai norisi vis daugiau, iškyla naujų keblumų...

Ne, aš tikrai ne apie pinigus. Šiandienėje tikrovėje jie yra svarbą savotiškai prarandantis išteklius, kurį turėdami linkstame iškeisti į kitus, menkiau apčiuopiamus dalykus.

Susimąstau apie tai, klausydamasis pasakojimo, kaip vienas bičiulis kone visą savaitę naktimis leido alternatyviame džiazo festivalyje, iki paryčių mėgaudamasis muzikantų grojamomis improvizacijomis po oficialiosios koncertų pabaigos. Arba klausydamasis kultūros ministrės, kuri atidarydama kino festivalį, nostalgiškai prisiminė, kaip kažkada tokio festivalio proga išeidavo atostogų ir kone „apsigyvendavo“ kino teatre, kur kasdien žiūrėdavo daugybę puikių filmų. Pavydu, ar ne? O kaipgi. Aš į tą festivalio atidarymą atėjau tiesiai pakilęs nuo darbo stalo. Ji tądien, neabejoju, taip pat. Aš jos klausydamas galvoju apie tai, ko šiandien nespėjau padaryti, ką rytoj reikės padaryti, ir ką padariau ne taip ir rytoj reikės taisyti. Ji, beveik neabejoju, taip pat. Tik štai aš nepamenu, kad nuo pat mano įsiliejimo į darbo rinką laikų būtų buvę kitaip ir aš būčiau galėjęs išeiti atostogų festivaliams.

Nenoriu apie šių pavyzdžių veikėjus – savo bičiulį ir kultūros ministrę – pasakyti nieko blogo, netgi priešingai, abu juos savaip gerbiu ir vertinu. Bet akis bado tai, kad jie turi ar turėjo to, ko vis daugiau žmonių šiandieną paprasčiausiai neturi.

Kalbu, žinoma, apie laiką. Laiką, kurio nuolat trūksta. Laiką, kurio mielai įsigytum ne gyvenimui pratęsti, bet paprasčiausiai skirti sau ir artimiesiems, tiesiog buvimui ir mėgavimuisi akimirkomis. Arba laiką, kurį galėtum skirti daugiadienėms kultūros šventėms.

Patys kultūriniai festivaliai čia beveik niekuo dėti. Jie laiko stygiaus nesukuria, tik išryškina bruožus tos visuomenės, kurioje gyvename. O joje turtingesni ne tie, kurie turi pinigų, bet tie, kurie nepaisant triūso jiems uždirbti, dar valdo ir savo laiką. Tai, vadinamieji, jauni profesionalai. Tie, kurie patys nusistato, kada dirbti, o kada – ne, kokias užduotis prisiimti, o kurių atsisakyti, kada rinktis kultūrą, o kada – ką nors kita. Tai į jų gyvenimo būdą orientuojasi populiariausi šiandieniai kultūros festivaliai, jų kultūrinį skonį jie atliepia ir formuoja.

Darbo sociologai ir gyvenimo būdo treneriai sako, kad valdantiems laiką priklauso šis pasaulis, o jei dar ir nepriklauso, tai apžvelgiamoje ateityje būtinai priklausys. O žvilgsnis į kultūros festivalių publiką priduria – jiems, o ne kam kitam, priklauso ir šiandienė kultūra. Bent jau tam tikra jos dalis, po truputėlį susigražinanti tos elitinės, ne kiekvienam skirtosios kultūros statusą. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Laisvė apsispręsti

Laisvė apsispręsti portretas
Reikia mokėti atsirinkti, nežiūrėti ir neklausyti visokio šlamšto, tada ir laiko viskam užteks.

autoriau, ka tu tuom norejai pasakyti?

autoriau, ka tu tuom norejai pasakyti? portretas
Manau, kad pats nesupratai apie ka tu cia paistai ir ka rasineji. Tema, lyg tai aiski - kas yra grazu, ir kas yra pigu ir leksta. O siame "straipsnyje" toki vandeni papylei, kad isspausdinus ir paciam perskaicius- pats uz galvos susiemei - apie ka as cia parasiau? Praktiskai galima cituoti kone kiekviena tavo sakini ir priskirti prie elementaraus shudmalizmo. Cia ilgai ieskoti nereikia, pacituosiu tik viena : Laiką, kurio mielai įsigytum ne gyvenimui pratęsti, bet paprasčiausiai skirti sau ir artimiesiems, tiesiog buvimui ir mėgavimuisi akimirkomis......ISVERSK, AUTORIAU TUOS KLIEDESIUS, JEI SUGEBI.....IR VISAS STRAIPSNIS- KLIEDESYS....

:)

:) portretas
Kad tie bezdarni meninykai nukvakę, apsinarkašinę ir prasigėrę...:)))
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šuo loja, o karavanas?
    Šuo loja, o karavanas?

    Seimas vėl pamėtėjo naują lietuviškos "Santa Barbaros" seriją. Nei škvalas, nei mokesčių ir pensijų reformos, nei parlamentinis tyrimas dėl verslo poveikio politikai neužgožė naujienos – Petras Gražulis turi nesantuok...

    12
  • Kybartų holivudas
    Kybartų holivudas

    Gerb. ministre Aurelijau Veryga, ar girdėjote naujausią tostą? "Į sveikatą!" Jį praėjusią savaitę internautams tiesiogiai transliavo Kybartų kolonijos holivudas. Kaip galėjo tai nutikti Lietuvoje, kurioje neparduodama be dešimtos ry...

    2
  • Mylėti Pablą. Lietuviška versija
    Mylėti Pablą. Lietuviška versija

    Jei būtų mano valia, filmą "Iš meilės Pablui" (angl. "Loving Pablo"), kurį kine su draugu neseniai pamatėme ekspromtu, privalomai turėtų pažiūrėti kiekviena jauna mergina. Ir tikrai ne dėl to, kad išvydusios jame p...

    1
  • Nepelnęs Nobelio premijos
    Nepelnęs Nobelio premijos

    Lygiai prieš mėnesį literatūros pasaulis neteko JAV rašytojo Philipo Miltono Rotho (1933–2018). ...

    4
  • Laimė ir vasara
    Laimė ir vasara

    Vasara. Kaip reta anksti atėjusi, gausiai šilumos ir saulės dovanojusi performatuoja mūsų rutiną ir siūlo savo dienotvarkę, kurioje vis daugiau laiko atsiranda malonumams. Braškės, ežeras, kelionės, draugų vizitai, vakarojimas terasoje...

  • Sunkumai grūdina
    Sunkumai grūdina

    Lietuvos krepšinio lyga (LKL) baigė jubiliejinį, 25-ąjį, sezoną. Ketvirtis amžiaus sporto organizacijai nėra rekordinė atkarpa, bet pakankama toli siekiantiems apibendrinimams. Šį sezoną LKL jau tvirtai įrodė, kad yra geriausia sporto...

    1
  • Juodojo kirmino linksmybės
    Juodojo kirmino linksmybės

    Citata: "Kirminą juodąjį, kurs linksmas šūde gyvena/ Ir besivoliodams tas smarves giria per mierą,/ Tą kirminai kiti, darže darkydami žiedus,/ Ypačiai grikvabalis, ansai neprietelius sodų,/ Šūdvabalį, sakau, kaip girdit, kvietė ...

    6
  • Kam daryti paprastai, jei gali daryti painiai
    Kam daryti paprastai, jei gali daryti painiai

    Yra tokia banali tiesa: absoliuti dauguma sistemų geriausiai veikia tada, kai jos yra paprastos ir suprantamos vartotojams, užuot buvusios painios ir sudėtingos. Ar tai būtų internetinė bankininkystė, ar telefono programėlė, ar automobilio valdymas, a...

  • Apie vienintelę atramą oligarchiniam užvaldymui
    Apie vienintelę atramą oligarchiniam užvaldymui

    Panašu, jog dvi Rytų partnerystės valstybės – Gruzija ir Moldova – įprastai lyginamos savo pažanga Europos integracijos srityje, pradėjo gana atkakliai varžytis ir kurią apraizgė didesnis vieno milijardieriaus voratinklis. Ką turiu...

    3
  • Nevilties sausra
    Nevilties sausra

    Vilniuje itin šventiškai pristatyta naujoji, devintoji, "Renkuosi mokyti!" mokytojų karta. Liejosi džiugesys: norinčiųjų tapti mokytojais – rekordiškai daug! Nuo rugsėjo į 21 mokyklą įsilies 25 pokyčio komandos da...

Daugiau straipsnių