Apie „buitišką“ laisvės šventę

Kovo 11-ąją jau kelinti metai pasitinku kiek stebėdamasis tuo, kaip ši šventė po truputėlį virsta vis labiau oficiozine Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Galite piktintis ir nesutikti, galite sakyti, kad štai vis daugiau žmonių susirenka šios dienos minėti ir dalyvauti renginiuose, kad Vilniaus Gedimino prospekte vyksta bent pora tai progai skirtų eitynių, kad gausu koncertų ir kad apskritai patriotizmas nūnai gana madingas dalykas. Tačiau net jei tai ir tiesa, net jei šią dieną sąmoningai dalyvausite renginiuose ir jausitės it koks Vincas Kudirka „lietuvis esąs“, aš vis vien jūsų klausiu: ar tai jūsų asmeninė šventė?

Ką besakytumėt, atsakymas anaiptol nėra akivaizdus. Nes, pavyzdžiui, kai artėja Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena, Lietuvos gyventojai reaguoja daug pastebimiau. Virtualiai ir realiai, kompiuterių ir išmaniųjų telefonų ekranuose ir drabužių atlapuose. Ir ne taip svarbu, ar neužmirštuolės yra geras ar visiškai netikęs simbolis, bet jas lydintis šūkis „atsimenu, kodėl esame laisvi“ skamba kaip asmeninis pareiškimas. Juolab, kad ir pats ginčas dėl neužmirštuolių sako, kad tai yra aktualus ir rūpintis klausimas.

Maža to, Laisvės gynėjų dienos proga kiekvienas, atrodo, tik ir stengiasi papasakoti apie kovą. Ir ne šiaip kokią nors, bet savo asmeninę kovą! Aš nekalbu apie tuos, kurie tą sausį tikrai stojo prieš tarybinės armijos kareivius prie Spaudos rūmų, Televizijos bokšto ar Radijo ir televizijos pastato, ir ne tuos, kurie buvo Seimo rūmuose ar aplink juos. Man gerokai įdomiau, kad tądien socialiniai tinklai sumirga įvairiausiomis nuotraukomis nuo barikadų, fotografuotų įvairiomis progomis ir įvairiais metų laikais. Ir panašu, kad dalintis tokiomis nuotraukomis kažkodėl labiausiai mėgsta tie, kuriuos prie tų barikadų buvo trumpam atsivedę tėvai ar seneliai, kam tie sausio įvykiai buvo ne iki galo suprantami, bet, atrodo, kėlę tam tikro didingumo pojūtį.

O kas neturi nuotraukų, ar buvo kur nors toli ir išvis tų barikadų nematė, visuomet gali pasidalinti įspūdžiu, kurį jam ar jai, tuomet dar vaikui, sukėlė gimtojo miestelio gatvėmis pravažiuojanti šarvuotoji pėstininkų mašina ar karinis sunkvežimis, ar visa jų kolona. Ir vaikiškas kumštukas parodytas pro langą kareiviams tampa pačiu tikriausiu kovos simboliu. Ne, aš tikrai nesmerkiu tų žmonių. Gal net priešingai, norisi tikėti, kad tos nuotraukos ir pasakojimai liudija apsisprendimą, reikalui esant vėl tas barikadas ręsti ir tuomet jau kovoti ne vien nuotraukose ir ne vien kumštukais.

O kaip pasitinkame Kovo 11-ąją? Lyginant su sausio viduriu – blankokai. Nei asmeninių pareiškimų, nei ginčų, netgi rudai-patriotinio jaunimo inicijuotas maršas emocijų kelia vis mažiau. Ką jau bekalbėti apie asmeninius ir asmeniškus atsiminimus apie tai, kur aš buvau ir ką veikiau sekmadienį, 1990-ųjų kovo 11 dieną.

Žinoma, aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo tą vakarą pasirašė ne visi, o tik labai maža dalis Lietuvos Respublikos piliečių, todėl galimų atsiminimų ir atsimenančiųjų negausu. Tai gal viskas ir suprantama?

Bet visgi, ar jūsų nestebina, kad šiuo metu pasaulyje gyvena apie porą milijonų žmonių, kurių atmintis siekia, ar bent turėtų siekti, tiek 1991-ųjų žiemą, tiek 1990-ųjų pavasarį, bet štai kokia didžiulė memuarų disproporcija?! Kodėl?

Atsakymas, mano galva, glūdi mūsų santykyje su istorija, manyme, kad istorija – tai kažkas kilnaus, didaus ir, pageidautina, su bent trupinėliu kančios.

O Kovo 11-oji? Aukščiausioji Taryba vėlai vakare priėmė Nepriklausomybės atstatymo aktą. Visa tai tiesiogiai transliavo televizija. Vos tik aktas buvo priimtas prie Seimo rūmų susirinko daugiatūkstantinis mitingas, žmonės šventė ir džiūgavo visą naktį, o kitą rytą, užuot ėję į darbą ar mokyklą, naujosios respublikos piliečiai puolė vieni kitus džiugiai sveikinti ir pasipylė į gatves, kupini vilties ir entuziazmo. Pamenate tai? Aš irgi nepamenu. Nes taip nebuvo.

Patinka mums tai ar ne, bet daugybei Lietuvos gyventojų kovo 11-oji yra visų pirma televizinis įvykis, kuris pats savaime vargiai pakyla iš buities į istoriją. O jūs ar žiūrėjote tą vakarą posėdžio transliaciją? Net jei ir taip, kažkaip beveik nepadoru būtų apie tai pasakoti: tą istorinį vakarą aš žiūrėjau televizorių...

Bet galbūt tai ir yra Kovo 11-osios prasmė – akivaizdžiai stokodama didybės ji primena, kad gyvenimas laisvėje visų pirma yra buitinis dalykas. Be nekasdieniško triumfo ir skausmo, be noro triuškinti imperijas ar stoti prieš tankus, be entuziastingo mojavimo trispalvėmis ir svajonių apie regioninę lyderystę.

Kovo 11-oji iš televizijos ekranų kviečia gyventi. Pasitikėti savimi ir kitais, pačiais artimiausiais bet ir tais, kurie gerokai nuo mūsų nutolę, sutarti su kaimynais ir neniekinti valstybės institucijų, stiprybę semti ne iš praeities, bet dabarties galimybių ir atsakomybių. Kurti aplinką, kurioje būtų vis mažiau bijoma ir priešinamasi naujiems ir nepažįstamiems dalykams. Svajoti apie šalį be netikėjimo, kad gali ką nors pakeisti, todėl nieko nedarymo, be socialinio pavydo ir visuotinio nepasitenkinimo gyvenimu.

Šitos užduotys gal skambai kiek pompastiškai, bet pabandykite bent vieną iš jų įgyvendinti ir pamatysite, kad jos reikalauja ne mažiau rutiniškų pastangų nei dantų valymas, indų plovimas ar gėlių laistymas. Tai nėra labai sunku, bet, kaip čia pasakius, kažkaip nešventiška...

Tačiau būtent taip realizuojama laisvė, kuri išties yra, o ne buvo ar bus.


Šiame straipsnyje: Kovo 11-ojilaisvėpatriotizmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Raudonojo caro galas
    Raudonojo caro galas

    Viduržiemis – pats derlingiausias metų laikas filmų mėgėjams, mat "Oskarų" teikimo išvakarėse teatrus užplūsta daugybė vertingiausių kino projektų. Kai kurie platintojų yra iš anksto nurašomi ir rodomi labai ku...

    10
  • Kylanti naftos kaina: kaip tai paveiks mus?
    Kylanti naftos kaina: kaip tai paveiks mus?

    Juoduoju auksu vadinamos naftos kaina užtikrintai ropščiasi aukštyn. Šios savaitės pradžioje Brent rūšies nafta pramušė 70 dolerių už barelį ribą. Tiek nafta yra kainavusi daugiau nei prieš tris metus –...

  • Milijonų dalybos
    Milijonų dalybos

    Pinigai – tokia jau mistinė materija, kad jų niekada nebūna per daug. O kai prasideda jų dalybos, paaiškėja, kad krūvos popierėlių su aiškiai nurodyta verte virsta kažkuo nepamatuojamu, nes kad ir kaip skirstytum, vis tiek kažkam ...

  • Įsivaikinimo klausimas
    Įsivaikinimo klausimas

    Šįkart – ne apie naikinamus kūdikių ar vaikų globos namus, o apie NEP’o (naujosios ekonominės politikos), gyvavusios beveik prieš šimtmetį bolševikų priešaušrio ūkinės farmacijos laikais, maniją. ...

    2
  • Užsienio politika
    Užsienio politika

    Lietuvos užsienio politika – nenuosekli, neefektyvi, stokojanti aiškių tikslų ir idėjų. ...

    14
  • Kodėl žmonės nepasitiki „Sodra“?
    Kodėl žmonės nepasitiki „Sodra“?

    Apklausos rodo, kad „Sodrą“ palankiai vertina gerokai mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų – apie 42 procentus. Priežasčių nepasitikėti „Sodra“ yra apsčiai. ...

    4
  • S. Daukanto metai
    S. Daukanto metai

    Mėnuo liko iki Vasario 16-ios, kai pažymėsime savo valstybės nepriklausomybės šimtmetį. Didžioji, pati svarbiausioji šventė lietuvybei! O prasidėję sukakties metai kartu Seimo paskelbti ir Simono Daukanto metais. ...

  • Inteligentiškos patyčios
    Inteligentiškos patyčios

    Lietuvoje startuoja nauja kampanija prieš patyčias. Pasitelkus Švedijoje pasiteisinusias priemones bus bandoma pristabdyti reiškinį, mūsų nacionaliniam socialiniam saugumui keliantį didesnę grėsmę nei skurdas. Pagal švedų p...

    5
  • Kokia bus naujos kartos pensija?
    Kokia bus naujos kartos pensija?

    Visuomenėje neretai galima susidurti su nuostata, kad pensija – tai ilgos atostogos, kurias žmogus užsidirba per visą savo profesinį gyvenimą. Kadangi tai atostogos, tai visas į pensiją išėjusio žmogaus laikas turėtų būti skirtas poil...

    5
  • Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?
    Įstatymų vykdymui proto reikia, priėmimui – nelabai?

    Prieš kelias dienas premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas susidariusią situaciją su žurnalų plėšymais, įsigaliojus naujiems alkoholio reklamos ribojimams, atkreipė dėmesį į proto neturėjimą, akcentavo tai, jog įstatymo negalima...

    3
Daugiau straipsnių