Apie A. Adamkienę

Deja, to žurnalo leidybą – ir ne tik – nutraukė 1965 m. gruodžio 29 d. įvykusi nelaimė, kai grįždami iš darbo „Margučio“ radijuje automobilio katastrofoje žuvo Algimantas Mackus, kartu su Lilija Vanagaitiene.

Tai antroji didžiulė tragedija ankstyvojoje Santaros-Šviesos istorijoje. Pirmoji smogė jau 1961-aisiais, kai rugsėjo 11-ąją grįždami iš Tabor farmos suvažiavimo į Niujorką per Pensilvanijos greitkelyje įvykusią katastrofą žuvo Antanas Škėma, Jurgis Jaks-Tyris ir Judita Audėnaitė.

Škėma ir Mackus – pagrindiniai Tabor Farmos lietuviškojo sąjūdžio rašytojai, gal net tipiškiausi šviesiečiai-santariečiai, prie kurių šliejosi beveik kasmet Tabor Farmoje besireiškę Julius Kaupas, Marius Katiliškis, Henrikas Nagys, Kostas Ostrauskas, Algirdas Landsbergis ir rečiau iš Niujorko atvykdavęs Jonas Mekas.

O kur moterys? Jų rašytojų gildijoje kiekybiškai gal mažiau, bet ne kokybiškai. Jau vien Liūnės Sutemos – Zinaidos Nagytės Katiliškienės – pavardė ką sako? Tai „bežemės kartos“ ir „neornamentuotos generacijos“  poetė par excellence, šalia kurios neišdildomo fenomeno – balso ir intonacijos – savaip literatūros vakaruose nuskambėdavo ir Vitalija Bogutaitė-Keblienė, Živilė Bilaišytė, Austė Pečiūraitė (beje, dar ir dailininkė bei režisierė), Lidija Šimkutė, Eglė Juodvalkė.

Tačiau be moterų poečių buvo ir moterų analitikių interpretatorių, apie poeziją ir literatūrinę kūrybą rašančiųjų, ir čia jau bent man ryškiausiai įsiminė dvi – Ilona Gražytė-Maziliauskienė ir Violeta Kelertienė. Jų solo paskaitos ar literatūros kritikos duetai per Santaros suvažiavimus (ir taip pat per santariečių Romo ir Emilijos Sakadolskių bei Mindaugo Pleškio organizuojamus Vasaros lituanistikos seminarus Ohajo ir Ilinojaus valstijose), jųdviejų žvilgsniai į Lietuvos ir pasaulio literatūrą, savo tonu ir gaida kartais labai skirtingi, bet labai informatyvūs ir mąstyti skatinantys, buvo tarp pagrindinių priežasčių, traukusių žmones, ypač jaunus, tiek į Santaros-Šviesos suvažiavimus, tiek į lituanistikos seminarus.

Jos, jei ne vien papildydavo, tai kartais tiesiog perrungdavo, vyrų, pvz., Rimvydo Šilbajorio, Algirdo Tito Antanaičio, Liūto Mockūno ir kitų, analizes, nors retoriniais sugebėjimais vyrai, ypač Šilbajoris, kartais irgi sublizgėdavo. 

Tačiau moterys ne vien tik kūrė grožinę literatūrą ar ją nagrinėjo,  į pastarųjų gretas dar reiktų įtraukti dažnai Santaroje dalyvavusią Aliną Pajaujytę-Staknienę bei rečiau pasireiškusią Deliją Valiukėnaitę. Jos, moterys, taip pat ir koncertavo – čia negalima pamiršti mecosoprano Aldonos Stempužienės ir mecosoprano Nerijos Linkevičiūtės, vėliau tapusios Kaspariene.

O kur dar teatrologė bei dailiojo žodžio puoselėtoja Dalia Sruogaitė-Bylaitienė, taip pat vėliau iš Lietuvos išvykusi jos bičiulė Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė, bei su Santara nuo pat pradžių suaugusi teatrologė, režisierė, aktorė Dalia Juknevičiūtė-Mackuvienė (Šimoliūnienė), susiejusi savo likimą net su dviem santariečiais vyrais.

Bet tai tik Tabor farmos menų kūrėjos ir interpretatorės. Šalia jų būta ir kitų mokslų atstovių – pirmoje vietoje neabejotinai Marija Gimbutienė, už jos – žurnalistė Rasa Gustaitytė, mitologijos, etnologijos specialistė Eglė Viktorija Žygaitė, etnologė Zita Krukonienė, sociologė Skirmantė Makaitytė-Kondratienė, politologė Asta Banionytė. Jokiai kategorijai nepriskyriau tokių aktyvių Santaros-Šviesos suvažiavimų dalyvių kaip Audra Misiūnienė, Birutė Bulotaitė, Marytė Černiūtė, Dalia Mieželienė, nepaminėjau daugelio kitų Santaros vyrų žmonų ar jiems artimų moterų.

Beje, vienos pačių veikliausių savo pasisakymais dažnai dėmesį atkreipusių studentų Santaros steigėjų, psichologės Vandos Gegevičiūtės, nepažinojau, ir nuo kokių 1965-ųjų žinios apie ją šaltiniuose visai nutrūksta.

O prie Tabor farmos viešnių reikėtų priskirti ir Eloną Marijošiūtę-Vaišnienę bei jos seserį vienuolę Ignę Marijošiūtę, kurią vieną ankstų rytą, neišsimiegojęs iš po iki paryčių užsitęsusio vakarojimo, turėjau automobiliu vežti iš Tabor farmos į už kelių kilometrų esančią autobusų ar traukinių stotį. Viskas baigėsi gerai.

Ir dar prie viešnių, kurias beveik kasmet iš Čikagos atveždavo Lakštuonė Vėžienė, priklausė seserys Šilingaitės, nepriklausomos Lietuvos vieno iš kūrėjų ir ministrų, Stasio Šilingo dukterys, kurių buvo devynios  ir kurių dvi, Amerikoje gyvenusios Daiva ir Galinda, kasmet ryždavosi atvykti į Santaros suvažiavimą, nes įsivaizdavo, kad ši pokario išeivių studentų Santara tęsė jų tėvelio 1917 m. inicijuotos ir įsteigtos dar besibaigiančių caro laikų Lietuvos Demokratinės tautos laisvės „Santaros“ partijos veiklą ir darbus.

Šią Tabor farmos moterų apžvalgą pradėjęs nuo vyriausiosios, Marijos Bačiūnienės, dar norėčiau paminėti šiek tiek jaunesnę už Bačiūnienę Oną Nutautienę, kurią irgi teko garbė pažinti ir sutikti Tabor farmoje, kaip ir jos vyrą Stasį Nutautą. Tai Almos Adamkienės tėvai.

Baigti norėčiau tokia mintimi: ir ponia Ona, ir ponia Alma parodė, ką išvermingos ir sumanios moterys gali pasiekti, arba pačios vienos, arba laimingu atveju, kartu su jas palaikančiais gerais vyrais.