Apie A. Adamkienę

Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė.

Kalbėsiu ne kaip istorikas, tuo labiau ne kaip sociologas ar politilogas, o kaip ano periodo įvykių liudytojas, dalyvis, žurnalistas. 

Man Tabor farma susijusi su gražiausiais jaunystės, gimnazijos lankymo ir studentavimo laikų Amerikoje prisiminimais. Ši anksčiau Juozo ir Merės Bačiūnų, paskui Almos ir Valdo Adamkų vasarvietė, ne prie garsiojo Mičigano ežero, bet truputį toliau prie į jį įtekančios šv. Juozapo upės, toje vietoje maudymuisi netinkamos, bet, laimei, tą galėjai daryti prie gyvenamųjų patalpų ir namelių vasarvietėje įleistame gražiame baseine.

Vis dėlto didžiausia Tabor farmos atrakcija buvo, rodos, devynių duobučių golfo laukas su natūraliomis kliūtimis, todėl vasaros mėnesiais čia dažniausiai po savaitę atostogas užsisakydavo gamtą, ramybę ir golfą mėgstančios amerikiečių šeimos, kurias viliodavo Bačiūnų ir Adamkų labai geras maitinimas, suorkestruotas havajiečio virėjo Normano Kino ir, spėčiau, bent iš dalies Almos Adamkienės, ir tai tris sočius kartus per dieną su dosniomis čia pat ūkelyje šviežiai išaugintų daržovių ir vaisių porcijomis ir naktipiečiais, kuomet svečiai galėdavo laisvai prieiti prie virtuvės šaldytuvo ir ten į lėkštes prisikrauti sūrių, mėsyčių, duonyčių, visokių mišrainių, daržovių, vaisių ir taip toliau.

Todėl nenuostabu, kad į Tabor farmą verždavosi vasaroti amerikiečiai. Kai ten dirbdavau tris, keturias, gal net penkias vasaras iš eilės septintojo ano šimtmečio vidury ir pabaigoje, – dirbdavau raštinėje, pono Adamkaus, kaip mes jį tada vadindavom, mano tėvelių gero draugo, pasamdytas, – tai pastebėjau, kad visoje vasarvietėje su neatsimenu kiek namelių, gal keliasdešimt, kuriuose patogiai sutilpdavo ištisos šeimos su vaikais,  beveik niekada nebūdavo tuščių vietų, visos vietos vasarvietėje dažniausiai būdavo išparduotos, rezervacijas tvarkydavo ponia Helen Bachunas, Juozo Bačiūno brolio žmona, kuri buvo mano tiesioginė viršininkė, su ja priimdavau besiteiraujančiųjų telefono skambučius.

Taip būdavo per reguliarųjį sezoną nuo maždaug gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos, tačiau rugsėjo pradžioje, tuoj po vadinamosios Darbo dienos, pirmąjį rugsėjo pirmadienį, nuo trečiadienio iki sekmadienio į Tabor Farmą sugūžėdavo šviesiečiai-santariečiai bei jų draugai ir ten rengdavo savo metinį suvažiavimą.

Suvažiuodavo jų net iki dviejų šimtų, Adamkai juos visus patogiai apgyvendindavo ir vėl šauniai triskart per dieną maitindavo – ir tą darydami taip triūsdavo prie buitinių vasarvietės ir svečių aptarnavimo darbų, taip lakstydavo iš vieno per 160 arų ištįsusios vasarvietės galo į kitą, kad nespėdavo dalyvauti daugelyje Šviesos-Santaros suvažiavimo paskaitų, kurių būdavo per dieną net keturios, penkios su šeštu literatūros ar muzikos vakaru ir dar naktiniu „hepeningu“.

Dėl visų šių renginių ir smagaus pasibuvojimo, tarp jų ir lietuviai iš Čikagos, Detroito, Klyvlendo ir kitų tolesnių JAV, net Kanados miestų, Tabor Farmon tą rugsėjo savaitgalį ir traukdavo. Atsimenu tik tai, kad Valdas Adamkus gal retkarčiais suvažiavimus pradėdavo, kartais juose  šmėkštelėdavo, bet visada jiems baigiantis tardavo uždaromąjį žodį.

O iš ryto svečius prie durų į didžiulį valgomąjį pastatytą linksmai sutikdavo ponia Alma ir kviesdavo prie didžiulio stalo su šaltais užkandžiais, kurio gale šilti, pvz., kiaušinienė – kviesdavo rinktis, kas patinka, ir neštis lėkštę, dažniausiai ir su kavos, arbatos puodeliu ar pieno ar sulčių stikline prie stalo, aplink kurį galėdavo susėsti keturi, o juos sustūmus – net dvigubai ar trigubai tiek asmenų.

Svečių maitinimui ne tik per pusryčius, bet ir per pietus, ir vakarienę pirmininkaudavo ponia Adamkienė, bet dažnai sriubą pilstydavo ir ponas Adamkus. Aiškiai jautėsi, kad jie abu – rūpestingi ir visada malonūs šeimininkai.

Kadangi ši konferencija skirta moterų temai, čia būtų vieta prisiminti ir tai, ką mes, jaunesnieji, vadindavome ponios Adamkienės mergaitėmis. Tai tos lietuvaitės studentės iš Čikagos ir daugelio kitų miestų, kurios patarnaudavo pietums ir vakarienei, atnešdavo iš virtuvės patiekalus, kuriuos galėdavai užsisakyti iš kasdien kitokio valgiaraščio, ir kurioms suvažiavimo pabaigoje, po pietų paskutinį sekmadienį, būdavo įteikiami iš svečių surinkti arbatpinigiai. Ponios Adamkienės merginos būdavo  specialiai kuruojamos, išmokytos, jos skleidė tą pačią inteligentiško paslaugumo dvasią, kuria pasižymėjo ir jų mentorė ponia Alma, visada padedanti, patarianti, ne saldžiai, bet šiltai ir nuoširdžiai.

Šalia vasarvietės vyriausiosios vadovės Almos Adamkienės, pagrindinės moterys per Šviesos-Santaros suvažiavimus, jų organizacinio štabo viršininkės buvo Lakštuonė Vėžienė, Henrieta Vepštienė, Marytė Paškevičienė. Prie jų reikėtų pridėti ir Ritą Kavolienę, beje, dailininkę, kuri savo vyrui, „Santaros“ dvasios tėvui sociologui ir menų mylėtojui  Vytautui Kavoliui sudarydavo kūrybingas, šiltas, šeimynines sąlygas ramiai ir sveikai dirbti.

Marytė Paškevičienė iš ponios Helen Bachunas perimdavo lietuvių svečių registravimo, ir kartu su ponia Alma kitas jų buitinio aprūpinimo, pareigas. O Lakštuonė ir Gintautas Vėžiai, tvarkantys Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo reikalus, buvo tarp centrinių, kasmet atvykstančių ir knygas ant stalų išdėstančių Santaros-Šviesos suvažiavimų figūrų, kaip ir Henrieta bei Vytautas Vepštai, be kurių ne tik nebūtų buvę suvažiavimų, bet ir svarbiausiojo vietinio, tai yra, Čikagos, skyriaus.

Paraštėje H. Vepštienė, R. Kavolienė ir L. Vėžienė buvo reikalingos ir man, naktimis leidusiam suvažiavimo laikraštuką, kurio egzempliorių nežinau, ar yra kur likę. Apskritai šios moterys – ne tik vyrų pagalbininkės, bet ir tiesioginės jų darbų dalyvės, įgalintojos, teikusios visai santariečių veiklai esminę techninę paspirtį, įskaitant, pvz., „Metmenų“ ir Mackaus fondo leidinių korektūrų skaitymą bei talkininkų tam organizavimą. Be jų išvis nebūtų buvę santariečių spaudos.

Jau minėjau Liliją Vanagaitienę. Jos genialusis žygis buvo į jos dar 1949 m. mirusio vyro  įsteigtą „Margučio“ žurnalą, kurio leidybą ji perėmė, pritraukti Algimantą Mackų, kuris iš jo padarė, V. Kavolio žodžiais tariant, „gyviausią išeivijos kultūrinį mėnraštį“, bet dėl to (eiliniam skaitytojui per sudėtingo turinio) kartais iš L. Vanagaitienės gaudavo ir pylos.


Šiame straipsnyje: Alma AdamkienėAdamkai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones
    Kapitalistai įgyvendina marksistų svajones

    Netrukus gyvensime taip, kaip tikėjosi marksistai. Tačiau taip nutiks tik dėl to, kad tuo pasirūpino kapitalistai. Skamba neįtikėtinai? Bet tai tiesa. ...

  • Medinis premjeras
    Medinis premjeras

    Realių darbų nematyti, tačiau Vyriausybės vadovas Saulius Skvernelis šypsosi ir laido primityvius juokelius. Tautoje tai vadinama mediniais bajeriais. ...

  • Pasitvirtino senolių išmintis
    Pasitvirtino senolių išmintis

    Šiemet kuo tiksliausiai pasitvirtino senolių išmintis, apibūdinanti balandžio mėnesio orus: „Viena diena motina, kita diena – močeka“. Tik saulutė kiek ilgiau pamalonindavo  šiluma, tuoj užslinkdavo pilkas gr...

  • Pavasarinis daltonizmas
    Pavasarinis daltonizmas

    Pavasaris spalvų šiemet mums kol kas šykštus. Jau nekalbant apie, kad šią ašarų pakalnę jis išvis pamiršo. ...

    1
  • Kuriuo keliu pasuks prancūzai?
    Kuriuo keliu pasuks prancūzai?

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmojo turo rezultatai daug ką nustebino, ypač pačius prancūzus. „Tai istorinis poslinkis“, sušuko didžiausią prestižą turintis Paryžiaus dienraštis „Monde“. ...

  • Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?
    Kas sieja žirafą ir mokesčių mokėtoją?

    Gamtoje mažiausiai miega žirafa – vos dvi valandas per parą. Negana to, ji miega labai neramiai. Žirafa saugosi įvairių plėšriųjų žvėrių ir miega su pertraukomis, naktimis, dažniausiai po 5 minutes. ...

    5
  • Visi prieš vieną!
    Visi prieš vieną!

    Prancūzijos prezidento rinkimų pirmąjį turą laimėjęs Emanuelis Macronas – spalvinga asmenybė: jis ir kairysis, ir dešinysis, ir nacionalistas, ir globalistas. Žodžiu, visų galų meistras. ...

    10
  • Prancūziškasis deja vu
    Prancūziškasis deja vu

    Progresyvieji europiečiai gali trumpam atsikvėpti: Prancūzijos maištininkams pritrūko jėgų naujajai revoliucijai įvykdyti. Užsimoję per vieną mūšį užimti savąją bastiliją – Eliziejaus rūmus – ultranacionalistai patyr...

    2
  • E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?
    E. Macrono pergalė: ar ne per anksti džiaugtis?

    Emmanuelis Macronas surinko daugiausia balsų pirmame Prancūzijos prezidento rinkimų ture ir toliau kovos su euroskeptike Marine Le Pen. Apklausų duomenimis antrame rinkimų ture Le Pen beveik neturi šansų laimėti – dauguma prancūzų, balsav...

    2
  • Mūsų haubicos jau ne mūsų?
    Mūsų haubicos jau ne mūsų?

    Dabar visi etatiniai patriotai bijo pratybų "Zapad". Tikras "zapadlo" – rusai mus okupuos iš Kaliningrado, Baltarusijos ir net Latvijos. Taip nupaišyta viešame bauginimų žemėlapyje, kurio autorius pripaistė, ...

    24
Daugiau straipsnių