Apie A. Adamkienę

Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė.

Kalbėsiu ne kaip istorikas, tuo labiau ne kaip sociologas ar politilogas, o kaip ano periodo įvykių liudytojas, dalyvis, žurnalistas. 

Man Tabor farma susijusi su gražiausiais jaunystės, gimnazijos lankymo ir studentavimo laikų Amerikoje prisiminimais. Ši anksčiau Juozo ir Merės Bačiūnų, paskui Almos ir Valdo Adamkų vasarvietė, ne prie garsiojo Mičigano ežero, bet truputį toliau prie į jį įtekančios šv. Juozapo upės, toje vietoje maudymuisi netinkamos, bet, laimei, tą galėjai daryti prie gyvenamųjų patalpų ir namelių vasarvietėje įleistame gražiame baseine.

Vis dėlto didžiausia Tabor farmos atrakcija buvo, rodos, devynių duobučių golfo laukas su natūraliomis kliūtimis, todėl vasaros mėnesiais čia dažniausiai po savaitę atostogas užsisakydavo gamtą, ramybę ir golfą mėgstančios amerikiečių šeimos, kurias viliodavo Bačiūnų ir Adamkų labai geras maitinimas, suorkestruotas havajiečio virėjo Normano Kino ir, spėčiau, bent iš dalies Almos Adamkienės, ir tai tris sočius kartus per dieną su dosniomis čia pat ūkelyje šviežiai išaugintų daržovių ir vaisių porcijomis ir naktipiečiais, kuomet svečiai galėdavo laisvai prieiti prie virtuvės šaldytuvo ir ten į lėkštes prisikrauti sūrių, mėsyčių, duonyčių, visokių mišrainių, daržovių, vaisių ir taip toliau.

Todėl nenuostabu, kad į Tabor farmą verždavosi vasaroti amerikiečiai. Kai ten dirbdavau tris, keturias, gal net penkias vasaras iš eilės septintojo ano šimtmečio vidury ir pabaigoje, – dirbdavau raštinėje, pono Adamkaus, kaip mes jį tada vadindavom, mano tėvelių gero draugo, pasamdytas, – tai pastebėjau, kad visoje vasarvietėje su neatsimenu kiek namelių, gal keliasdešimt, kuriuose patogiai sutilpdavo ištisos šeimos su vaikais,  beveik niekada nebūdavo tuščių vietų, visos vietos vasarvietėje dažniausiai būdavo išparduotos, rezervacijas tvarkydavo ponia Helen Bachunas, Juozo Bačiūno brolio žmona, kuri buvo mano tiesioginė viršininkė, su ja priimdavau besiteiraujančiųjų telefono skambučius.

Taip būdavo per reguliarųjį sezoną nuo maždaug gegužės pabaigos iki rugsėjo pabaigos, tačiau rugsėjo pradžioje, tuoj po vadinamosios Darbo dienos, pirmąjį rugsėjo pirmadienį, nuo trečiadienio iki sekmadienio į Tabor Farmą sugūžėdavo šviesiečiai-santariečiai bei jų draugai ir ten rengdavo savo metinį suvažiavimą.

Suvažiuodavo jų net iki dviejų šimtų, Adamkai juos visus patogiai apgyvendindavo ir vėl šauniai triskart per dieną maitindavo – ir tą darydami taip triūsdavo prie buitinių vasarvietės ir svečių aptarnavimo darbų, taip lakstydavo iš vieno per 160 arų ištįsusios vasarvietės galo į kitą, kad nespėdavo dalyvauti daugelyje Šviesos-Santaros suvažiavimo paskaitų, kurių būdavo per dieną net keturios, penkios su šeštu literatūros ar muzikos vakaru ir dar naktiniu „hepeningu“.

Dėl visų šių renginių ir smagaus pasibuvojimo, tarp jų ir lietuviai iš Čikagos, Detroito, Klyvlendo ir kitų tolesnių JAV, net Kanados miestų, Tabor Farmon tą rugsėjo savaitgalį ir traukdavo. Atsimenu tik tai, kad Valdas Adamkus gal retkarčiais suvažiavimus pradėdavo, kartais juose  šmėkštelėdavo, bet visada jiems baigiantis tardavo uždaromąjį žodį.

O iš ryto svečius prie durų į didžiulį valgomąjį pastatytą linksmai sutikdavo ponia Alma ir kviesdavo prie didžiulio stalo su šaltais užkandžiais, kurio gale šilti, pvz., kiaušinienė – kviesdavo rinktis, kas patinka, ir neštis lėkštę, dažniausiai ir su kavos, arbatos puodeliu ar pieno ar sulčių stikline prie stalo, aplink kurį galėdavo susėsti keturi, o juos sustūmus – net dvigubai ar trigubai tiek asmenų.

Svečių maitinimui ne tik per pusryčius, bet ir per pietus, ir vakarienę pirmininkaudavo ponia Adamkienė, bet dažnai sriubą pilstydavo ir ponas Adamkus. Aiškiai jautėsi, kad jie abu – rūpestingi ir visada malonūs šeimininkai.

Kadangi ši konferencija skirta moterų temai, čia būtų vieta prisiminti ir tai, ką mes, jaunesnieji, vadindavome ponios Adamkienės mergaitėmis. Tai tos lietuvaitės studentės iš Čikagos ir daugelio kitų miestų, kurios patarnaudavo pietums ir vakarienei, atnešdavo iš virtuvės patiekalus, kuriuos galėdavai užsisakyti iš kasdien kitokio valgiaraščio, ir kurioms suvažiavimo pabaigoje, po pietų paskutinį sekmadienį, būdavo įteikiami iš svečių surinkti arbatpinigiai. Ponios Adamkienės merginos būdavo  specialiai kuruojamos, išmokytos, jos skleidė tą pačią inteligentiško paslaugumo dvasią, kuria pasižymėjo ir jų mentorė ponia Alma, visada padedanti, patarianti, ne saldžiai, bet šiltai ir nuoširdžiai.

Šalia vasarvietės vyriausiosios vadovės Almos Adamkienės, pagrindinės moterys per Šviesos-Santaros suvažiavimus, jų organizacinio štabo viršininkės buvo Lakštuonė Vėžienė, Henrieta Vepštienė, Marytė Paškevičienė. Prie jų reikėtų pridėti ir Ritą Kavolienę, beje, dailininkę, kuri savo vyrui, „Santaros“ dvasios tėvui sociologui ir menų mylėtojui  Vytautui Kavoliui sudarydavo kūrybingas, šiltas, šeimynines sąlygas ramiai ir sveikai dirbti.

Marytė Paškevičienė iš ponios Helen Bachunas perimdavo lietuvių svečių registravimo, ir kartu su ponia Alma kitas jų buitinio aprūpinimo, pareigas. O Lakštuonė ir Gintautas Vėžiai, tvarkantys Algimanto Mackaus knygų leidimo fondo reikalus, buvo tarp centrinių, kasmet atvykstančių ir knygas ant stalų išdėstančių Santaros-Šviesos suvažiavimų figūrų, kaip ir Henrieta bei Vytautas Vepštai, be kurių ne tik nebūtų buvę suvažiavimų, bet ir svarbiausiojo vietinio, tai yra, Čikagos, skyriaus.

Paraštėje H. Vepštienė, R. Kavolienė ir L. Vėžienė buvo reikalingos ir man, naktimis leidusiam suvažiavimo laikraštuką, kurio egzempliorių nežinau, ar yra kur likę. Apskritai šios moterys – ne tik vyrų pagalbininkės, bet ir tiesioginės jų darbų dalyvės, įgalintojos, teikusios visai santariečių veiklai esminę techninę paspirtį, įskaitant, pvz., „Metmenų“ ir Mackaus fondo leidinių korektūrų skaitymą bei talkininkų tam organizavimą. Be jų išvis nebūtų buvę santariečių spaudos.

Jau minėjau Liliją Vanagaitienę. Jos genialusis žygis buvo į jos dar 1949 m. mirusio vyro  įsteigtą „Margučio“ žurnalą, kurio leidybą ji perėmė, pritraukti Algimantą Mackų, kuris iš jo padarė, V. Kavolio žodžiais tariant, „gyviausią išeivijos kultūrinį mėnraštį“, bet dėl to (eiliniam skaitytojui per sudėtingo turinio) kartais iš L. Vanagaitienės gaudavo ir pylos.


Šiame straipsnyje: Alma AdamkienėAdamkai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Sudėtinga vaikystė
    Sudėtinga vaikystė

    Lietuvos Vyriausybei sukako vieneri. Pediatrų terminais tariant, kūdikystė perkopta. Galima konstatuoti, kad vaikas nuo įprastos raidos tarsi ir neatsilieka – dantys sudygo (nors yra įtarimų, kad naujagimiui tik užgimus kai kurie įtakingi dėdės...

  • Pasišokinėjimai ant liepto galo
    Pasišokinėjimai ant liepto galo

    Vakar daugiau kaip 40 000 medikų laukė Seimo sprendimo dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Nuo šio balsavimo daug priklausė, ar bus visuotinis gydytojų ir slaugytojų streikas. Tuo pat metu iš visų pusių skambėjo rekviem m...

    2
  • Caras ir jo antikarjera
    Caras ir jo antikarjera

    Atsakydamas į tariamai paprasto darbininko (kaip dabar jau žinoma – šiam "paprasto piliečio" vaidmeniui specialiai pasamdyto Rusijos provincijos teatro aktoriaus) klausimą, Vladimiras Putinas pagaliau pranešė tikrai dalyvausi...

    16
  • Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?
    Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?

    Lietuvos santykiai su Izraeliu yra išskirtinai geri, palyginus su daugeliu Europos Sąjungos (ES) šalių. Dėl to džiugu, prisiminus, kiek vietos kolaborantai prisidėjo prie Lietuvos žydų žudymo per Holokaustą. Bet vardan gerų santykių ne...

    6
  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    6
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    5
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
Daugiau straipsnių