Anapus Žemės orbitos

Finalinę pergalę varžybose dėl kosmoso užkariavimo po daugybės pralaimėtų mūšių 1969-ųjų liepą pasiekė amerikiečiai. Misijos "Apollo 11" metu astronautai Neilas Aldenas Armstrongas (1930–2012) ir Edwinas Eugene‘as Aldrinas Jaunesnysis (1930) sėkmingai išsilaipino mėnulyje.

Ši sėkmė – ilgo ir kruopštaus, kone dešimtmetį trukusio darbo rezultatas. Nors per tą laiką neišvengta ir dramatiškų incidentų. 1967 m. sausio 27-ąją raketai nepakilus, pilotų kabinoje kilo gaisras ir astronautai Virgilijus Ivanas Grissomas (1926), Edwardas Higginsas White‘as II (1930) ir Rogeris Bruce‘as Chaffee‘as (1935) tragiškai žuvo. Siekiant juos pagerbti, neįvykusi misija pavadinama "Apollo 1".

Šis baisus nutikimas privertė NASA atidėti kelionę mėnulio kryptimi ir susitelkti į technines problemas. Buvo siekiama surasti priežastis, sukėlusias lemtingą gaisrą ir pražudžiusias "Apollo 1" astronautus.

1967 m. lapkričio 9-ąją buvo išmėginta nešančioji raketa "Saturnas V" ("Apollo 4"). Astronautų transporto priemonę sudarė 3 moduliai: mėnulio (skirtas nusileisti į Žemės palydovą), įgulos (gyventi ir valdyti erdvėlaivį) bei techninis (variklių skyrius, gyvybės palaikymo ir erdvėlaivio valdymo sistemos).

1968 m. sausio 22-ąją startavo "Apollo 5", kurios metu kosmose buvo išmėgintas nepilotuojamas mėnulio modulis. Kita panaši misija "Apollo 6" įvyko tų pačių metų balandžio 4 d. Galiausiai po šešių mėnesių įvykdyta pirmoji pilotuojama misija "Apollo 7". Ja buvo siekiama patikrinti, ar erdvėlaivio įgulos modulis sugebės susijungti su trečiąja raketos pakopa.

Misijos metu komandos vadas Walteris Marty‘s Schirra Jaunesnysis (1923–2007) peršalo ir greitai užkrėtė kitus įgulos narius. Astronautai nuolat šniurkščiojo, o dėl nesvarumo būsenos jų išpūstos gleivės visą laiką skraidė aplink. Ši misija taip pat įrodė, kad žmonės geba prisitaikyti bet kokiomis sąlygomis, o jų sukurta technika puikiai tinka ilgoms kelionėms kosmosu.

1968-ųjų gruodžio 21 d. prasidėjo kone svarbiausia NASA žmogaus mėnulyje programos misija "Apollo 8". Techniniu požiūriu ji net svarbesnė už po pusės metų įvykusį išsilaipinimą. Tai buvo pirmasis skrydis mėnulio link, kurio metu žmogaus pilotuojamas erdvėlaivis paliko Žemės orbitą, nukeliavo prie mūsų planetos palydovo, apskriejo jį ir saugiai grįžo namo.

Mėnulio orbitą astronautai Frankas Frederickas Bormanas II (1928), Jamesas Arthuras Lovellas Jaunesnysis (1928) ir Williamas Alisonas Andersas (1933) pasiekė po trijų dienų kelionės, per 1968-ųjų Kalėdas. Ta proga, skriedami aplink mėnulį, astronautai surengė tikrą šou, kurį galima laikyti informacinio karo atsaku sovietams.

Pasak populiarios legendos, SSRS astronautas Jurijus Gagarinas (1934–1968), 1961 m. pakilęs į kosmosą, pareiškė nematęs jokio Dievo. Tiesa, šios frazės autentiškumas ginčytinas. 2006 m. J.Gagarino draugas Valentinas Petrovas tvirtino, jog pirmasis kosmoso žmogus niekada neištarė šios frazės. Esą jos autorius – Nikita Chruščiovas (1894–1971), kuris Centro komiteto antireliginio posėdžio metu pasakytoje kalboje pareiškęs: "J.Gagarinas nuskrido į kosmosą ir niekur nepamatė jokio Dievo."

Kad ir kaip ten būtų, Dievas greitai pamatė J.Gagariną, o televizijos tiesioginės transliacijos metu žiūrovai išgirdo "Apollo 8" mėnulio modulio piloto W.A.Anderso balsą: "Artinasi mėnulio saulėtekis ir "Apollo 8" komanda turi žinutę, kurią norėtų pasiųsti visiems Žemės žmonėms. Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir Dievo dvasia dvelkė viršum vandenų. Ir tuomet Dievas tarė: "Tebūnie šviesa." Ir pasirodė šviesa. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos."

Tada pasigirdo įgulos modulio piloto J.A.Lovello Jaunesniojo tariami žodžiai: "Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą – Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo pirmosios dienos rytas. Dievas tarė: "Tebūna skliautas vidury vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų. Dievas sukūrė skliautą ir atskyrė vandenis, buvusius po skliautu, nuo vandenų buvusių viršum skliauto. Taip ir įvyko. Dievas pavadino skliautą Dangumi. Atėjo vakaras ir išaušo antrosios dienos rytas."

Galiausiai šias kosmoso mišias užbaigė misijos vadas F.F.Bormanas II: "Dievas tarė: "Tebūna po dangumi vandenys, sutelkti į vieną vietą ir tepasirodo sausuma. Taip ir įvyko. Dievas pavadino sausumą žeme, o vandenų telkinį – jūromis. Ir Dievas matė, kad tai – į gerą. "Apollo 8" įgula su jumis atsisveikina, linkėdama jums labos nakties, sėkmės, šv. Kalėdų ir telaimina Dievas jus visus gerojoje Žemėje."

Šią krikščionybės skleidimo ateiviams akciją išgirdo beveik milijardas žmonių, tarp jų ir Madalyn Murray O‘Hair (1919–1995) – "Amerikos ateistų" organizacijos įkūrėja (1963) ir ilgametė prezidentė (iki 1986-ųjų). Ji padavė NASA į teismą dėl pirmosios pataisos, garantuojančios religijos laisvę, pažeidimo. Nors visų instancijų teismai skundą atmetė, NASA pareigūnai, ruošiantis "Apollo 11" misijai, įkalbinėjo E.E.Aldriną susilaikyti nuo Biblijos citavimo.

Iki 1969-ųjų išsilaipinimo mėnulyje likusios misijos – "Apollo" 9 ir 10 buvo daugiau techninio pobūdžio, siekiančios išmėginti mėnulio modulio veikimą skirtingomis sąlygomis. Dešimtosios misijos metu astronautai tik per plauką išvengė žūties, kai mėnulio modulis laikinai tapo nebevaldomas. Net ir tuo laiku žmogaus išsilaipinimas Žemės palydove buvo vertinamas kontroversiškai. Astronautai ir dalis visuomenės tikėjo šia misija, tačiau įvairūs marksistuojantys veikėjai aiškino, kad kosmoso lenktynėms yra išleidžiama pernelyg daug pinigų.

Šiomis dienomis vis dar gajos sąmokslo teorijos, paremtos Potiomkino kaimo prielaida, esą amerikiečiams buvo taip svarbu formaliai aplenkti sovietus, kad jie net ryžosi apgaulei. Tiesa, rimtų argumentų tam pagrįsti jau 50 metų nerandama. Tik vis kartojama, kad "vėliava ne taip plazda".