Vaikų namai dar reikalingi

Gaila, kad patys buvę socialinės apsaugos ministrai negirdėjo ir neprieštaravo aukščiausiajai valdžiai dėl vaikų globos namų likvidavimo, kuriam pritarė ir nuolankūs viešojo sektoriaus atstovai, visiškai nutolę nuo gyvenimo realybės.

Drąsi žurnalistė Olava Strikulienė retoriškai klausia: "Kas ryžtųsi priimti į savo šeimas cerebriniu paralyžiumi sergantį žmogutį? Arba turintį Dauno sindromą? Na, kad ir visus vaikų namų globotinius? Ar po tragiško vaiko žuvimo Kėdainiuose valdžiai atveria akis tai, kad šalyje turime labai didelių problemų ir šeimose? Suprantama, vaiko augimas padorioje šeimoje yra sveikintinas reiškinys, bet, jei tokių vaikų suskaičiuota apie kelis tūkstančius, ar fiziškai įmanoma surasti tiek šeimų ir juo labiau dabar, kai į šeimą žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą? Jeigu iš gausių šeimų atimama po aštuonis ir daugiau vaikų, ar neiškils būtinybė statyti dar ir naujų vaikų globos namų pastatų?"

Žurnalistė klausia visų mūsų, ar iš tiesų verta draskyti valdiškus vaikų globos namus, kai valstybė jiems dar neturi solidžios alternatyvos?

Kai išsikalbi su vaikų globos namų pedagogais ir žmonėmis, kuriuos domina tokių globotinių likimas, jie teiraujasi: "Kodėl niekas nepaklausia mūsų, dirbančių su tokiais vaikais, kaip jiems integruotis į visuomenės gyvenimą?"

Suprantama, vaiko buvimas globos namuose nepalyginamas su gyvenimu net pačioje prasčiausioje šeimoje. Tai įrodyta edukologų. Tačiau nuo tokių kad ir abejotinų naujovių, matyt, niekur nepabėgsime, jei, anot minėtos žurnalistės, yra vos ne totalus visuomenės noras vengti vaikų – tiek savo, tiek ne savo.

Vis dėlto kol kas turbūt reikėtų susitaikyti su mintimi, kad kurį laiką dar turėsime vaikų globos namus. Ir nereikėtų tiems, nuo kurių priklauso gyvenimas minėtuose namuose, garsiai šmeižti ir spjaudyti į tuos namelius, kuriuose vargšas vaikas dar turi laikiną stogą virš galvos. Veikiau reikėtų gerinti globotinių gyvenimo sąlygas, tobulinti ugdomąjį darbą.

Žmonės dar prisimena kažkada pavyzdingai dirbusius Kuršėnų vaikų globos namus ir nuolat pabrėžia, kaip tokie globos namai dingo iš visuomenės akiračio, o jų veikla niekas nesidomi.

Turime ir realių pavyzdžių, kad ir vaikų globos namuose galima išauginti padorius žmones. Yra šalyje ir patyrusių specialistų, ir socialinių pedagogų. Yra ir armija tikrintojų, visokio plauko auklėtojų padėjėjų, ir darbuotojų be pedagoginio pasirengimo. Švietimo skyrių vadovybė turi būti reiklesnė tokių įstaigų administratoriams, jose dirbantiems pedagogams.

Man regis, vaikų globos namų veikla buvo palikta be kontrolės, visiškai pamiršta, ugdomajam darbui pasirinkti atsitiktiniai žmonės. O ir viešumoje garsėjo tik skandalingi atvejai, ypač įvykus nelaimių. Tuomet jau aiškiai buvo rodoma, kokie nevykę tie vaikų globos namai, aiškinama, kaip juos reikia kuo greičiau likviduoti.

Vis dėlto realybė yra realybė – be šių švietimo įstaigų kurį laiką dar tikrai negalėsime išsiversti, juolab kad dar tik ieškoma galimybių vaikams gyventi šeimynose.

Realioje situacijoje vienaip gyvenimas atrodo iš valdžios aukštumų, kitaip – iš arti, specialistų akimis, todėl reikia išklausyti nuomones tų, kurie yra tos srities profesionalai. Tik tada, plačiai su jais išdiskutavus, priimti sprendimus.

Keistai atrodo, kad, pavyzdžiui, Armėnijoje ir kai kuriose kitose šalyse nėra vaikų globos namų. Tačiau mūsų situacija visiškai kita – neturėdami net ir tokios patirties, mes siekiame staiga panaikinti tuos vaikų namus, kuriuos šiandien vis dar turime ir į kuriuos valstybė investavo tiek finansinių ir žmogiškųjų išteklių.

Gyvenimo realybė mums kol kas neleis taip urmu išspręsti globos problemos, nes vaikas – ne daiktas, kurį galima numesti, kur papuola.