Socialinio modelio šaknys – primatų džiunglėse

Sakoma, jog ir meno nereikėtų painioti su politika, juolab istorija. Bet ko vertas menininkas, jeigu jam nusispjauti į žmoniją krečiančių pokyčių procesus? Ko verta jo kūryba? Paveikslėliai, apklijuoti gintaru, pardavinėjami kurortuose, – štai jums meno be politikos pavyzdys.

O kas apskritai yra politikavimas? Ir ar jį sugalvojo žmonės? Anaiptol. Gamtoje galima rasti bene visas politines pakraipas, tereikia atidžiai stebėti ir analizuoti tai, ką pamatai. Pradėkime nuo gamtos dešiniųjų.

Unikaliame kampelyje Afrikos teritorijoje, įsiskverbusioje tarp trijų prastos reputacijos valstybių – Ugandos, Ruandos ir Kongo Demokratinės Respublikos, tarpsta daugybė gyvūnų rūšių. Tarp jų galima sutikti ir artimiausius žmogaus giminaičius – šimpanzes. 85 proc. žmogaus ir šimpanzės genų sutampa, o kur dar faktas, jog šie primatai bene vieninteliai atpažįsta save veidrodyje?

Dažniausiai šimpanzės gyvena bandomis, kurioms vadovauja alfa patinas, tačiau nariai dažnai mėgsta (e)migruoti iš vienos bandos į kitą, o socialine šimpanzių grupe pripažįstama ir pora suaugusių beždžionių su savo jaunikliais, ir vien tik patelių bei jauniklių tuntas.

Nepaisant nuolatinės emigracijos, šimpanzės labai vertina tarpusavio vienybę ir gerus santykius su kaimynais. Be to, bendruomenėje egzistuoja griežta hierarchija. Bandos "tautiškumą" išskiria kolektyvinis susižavėjimą išreiškiantis ūbavimas, o gerus santykius sutvirtina švarinimasis (blusų ir utėlių rankiojimas), kuris leidžia dar ir atsipalaiduoti bei nusiraminti.

Pasak vyraujančių stereotipų, šie primatai yra vegetarai, savo meniu paįvairinantys vienu kitu termitu ar skruzdėle. Tačiau taip yra ne visada. Kai kurios šimpanzės mėgsta užkrimsti dar ir mėsos, kurios šaltiniu tampa kitos jų giminaitės. Šie žmogaus broliai labai gudriai apsupa smulkesnius primatus, kuriuos nudaigoja ir išnarsto po kaulelį. Šis delikatesas tarp šimpanzių itin vertinamas, tad medžiotojai būtinai juo pasidalija su patelėmis ir aukštesnės hierarchijos patinais, siekdami minėtų socialinių grupių prielankumo.

Šiame primatų gyvenime galime pamatyti daugybę ir mums labai pažįstamų politinių reiškinių, pradedant tuo, ką aršiausios feministės mėgsta įvardyti patriarchatu, šovinizmu bei falocentrizmu ir baigiant feodalizmu, lobizmu ir kyšiais. Taip pat beždžionės-gurmanės leidžia įžvelgti aliuziją į filosofo F.Nietzsche‘ės sukurtą ir nacių sukompromituotą antžmogio teoriją. Kalbame apie itin fiziškai ir morališkai stiprų individą, kuris siekia pralaužti savo galimybių ribas evoliucijos labui ir tam yra pasiryžęs aukoti ne tik save, bet ir silpnesnius, ne tokius "vertingus" gentainius.

Ar gali būti, kad beždžionės-fašistės ir buvo būtent tas faktorius, leidęs primatui kilti evoliucijos pakopomis? O gal viskas buvo atvirkščiai, t. y. taip, kaip tvirtina etnobotanikas Terence‘as McKenna? Pasak jo, beždžionės virsmui žmogumi įtakos turėjo gamtoje aptinkamos farmakologinės haliucinacijas sukeliančios medžiagos, leidusios beždžionei atsisakyti "fašistinių" grobuonies impulsų? O gal ir viena, ir kita?

Bet pereikime prie kitų dviejų politinių pakraipų. Pats artimiausias liberalizmui ir demokratijai (arba centrui) reiškinys gamtoje yra vadinamasis mutualizmas (simbiozė), t. y. dviejų skirtingų rūšių individų abipusiai naudingas sugyvenimas (klasikinis pavyzdys – grybai ir dumbliai, sudarantys kerpes).

"Tu gyveni sau, aš gyvenu sau ir kartu mes dirbame vienas kitam naudingus darbus. Man nerūpi, kuo tu tiki, ką valgai ir t. t., ir tu nepasakok, aš nieko nenoriu žinoti, o aš tau nepasakosiu apie savo ydas. Dirbkime savo darbus dėl bendro tikslo – to užteks."

Tokį socialinį modelį būtų galima įvardyti kaip "protingą egoizmą". Skamba ciniškai? Reikėtų kalbėtis, atjausti? Galbūt, bet pernelyg didelis kalbėjimasis ir atjautimas gali privesti prie esminės teisės pažeidimo – kautis už savo gyvenimą savarankiškai. Laimės individas šį mūšį ar ne, nesvarbu, svarbiausia, kad jo orumo nepažeistų joks "gerasis dėdė", žadantis minimalų 1 509 eurų mėnesio atlyginimą po rinkimų. Taigi reziumuojant, už mutualizmą arba dar kitaip "protingą egoizmą" nieko geresnio negalima sugalvoti.

O kaip dėl kairiųjų idėjų? Ar K.Marx'o pasekėjai prieštarauja žmogaus bei gamtos prigimčiai, tuo pat metu įžūliai apeliuodami į humanizmą ir vogdami iš krikščionybės supratingumą, gailestį, kitas Jėzaus Kristaus Kalno pamoksle išsakytas vertybes? Anaiptol, kairiųjų gamtoje, kaip ir žmonių pasaulyje – įvairiausio plauko. Skruzdžių ir bičių (nors mieliau tai prikergtume tarakonams) gyvenimo būdas yra tikriausiai būtent tai, ko siekė SSRS, Kinija bei Šiaurės Korėja – visi vienodi, neišsiskiriantys, jų daug ir jų galia vienybėje, o svarbiausia – jie visi daug pluša vienos ir tos pačios partijos "Skruzdėlyno-Avilio" labui. Tačiau gyvenimas mėgsta juokauti – visuomet atsiranda lygesni už lygius.

Be skruzdžių darbininkių, galima sutikti ir motinėlių, didinančių populiaciją (žmonijos atveju – V.Uljanovas, J.Džiugašvilis, Mao Zedongas, V.Putinas), ir kareivių, eliminuojančių santvarkai pavojų keliančius elementus (NKVD, raudonieji sargybiniai, FSB), ir tranų, taip pat prisidedančių prie bendruomenės didinimo, bet labiau užsiimančių motinėlių bei santvarkos savimeilės kutenimu (M.Gorkis, M.Šolochovas, MoYanas, D.Kiseliovas ir panašios šios priedermės išvartos).

Kaip matome, politika – tai ne žmogaus sukurtas instrumentas, siekiant paversti savo ir kitų gyvenimą neįmanomais, kaip, pavyzdžiui, J.Bieberio atliekama muzika. Žmogus yra visų gamtoje sutinkamų elementų bei reiškinių visuma, sauganti ir perimanti jų modelius bei konstrukcijas. Ir giliai smegenyse (net molekulių lygmenyje) savo bei kitų gyvenime darantis tai, kam yra užprogramuotas gamtos.