Nutylėti plunksnos virtuozų išsišokimai ir prieštaros

1. Knutas Hamsunas (1859–1952). Viena svarbiausių figūrų Norvegijos literatūriniame olimpe Nobelio literatūros premija buvo apdovanotas 1920 m. Į mūsų kalbą yra išversti du šio rašytojo kūriniai – "Badas" ("Sult", 1890) ir "Misterijos" ("Mysterier", 1892). K.Hamsunas yra tobulas meno ir politikos "nepainiojimo" pavyzdys, įrodantis, jog talentingas menininkas gali būti absoliutus nemokša politikos srityje.

Jaunystėje jis kritikavo demokratiją, niekino negrų rasę ir JAV. Vėliau K.Hamsunas pagarsėjo kaip Vokietijos šlovintojas ir Britų imperijos kritikas. Jo simpatijos Vokietijai ir fašistiniams režimams visoje Europoje įgavo naują pavidalą Antrojo pasaulinio karo metu. Tuo metu perkopęs devintąją dešimtį K.Hamsunas buvo beveik kurčias ir vienintelis jo ryšys su pasauliu buvo konservatyvus Italijos bei Vokietijos režimams simpatizuojantis Norvegijos laikraštis "Aftenposten". Jis ir pats karo metu parašė keletą straipsnių, viename jų tvirtindamas, kad Vokietija kariauja Norvegijos labui prieš Didžiosios Britanijos tironiją.

1943 m. K.Hamsunas kaip dovaną savo Nobelio medalį nusiuntė Josephui Goebbelsui. Kiek vėliau įvyko rašytojo bei paties Adolfo Hitlerio susitikimas. Biografai tvirtina, kad jo metu K.Hamsunas prašė fiurerio paleisti už pasipriešinimą kalinčius Norvegijos piliečius ir kitaip bandė paveikti Trečiojo Reicho politiką savo tėvynėje. Mirus A.Hitleriui, K.Hamsunas parašė panegiriką, kurioje vadino fiurerį žmonijos karžygiu ir visų tautų pranašu. 1948 m. teismo sprendimu K.Hamsunas buvo pripažintas valstybės išdaviku ir tik psichiatrinė ekspertizė, įvardijusi jį neįgaliu, leido rašytojui pabaigti savo gyvenimą laisvėje.

2. Johnas Steinbeckas (1902–1968). Amerikiečių rašytojas, pagarsėjęs romanais "Apie peles ir žmones" ("Of Mice and Men", 1937), "Rūstybės kekės" ("The Grapes of Wrath", 1939) ir "Į rytus nuo rojaus" ("East of Eden", 1952), didįjį prizą laimėjo 1962 m.

Vienas svarbiausių šio autoriaus kūrybos bruožų – nuosaikus kairumas, pasireiškiantis skurstančių JAV sluoksnių egzistencijos perteikimu ir socialine kritika. Tad ar reikia stebėtis, jog visus šokiravo J.Steinbecko pozicija Vietnamo karo atžvilgiu.

1967 m. nuvykęs į Vietnamą, jis parašė JAV armijos veiksmus šlovinantį straipsnį, kuris pasirodė dienraštyje "New York Post". Pasigirdo teiginių, kad rašytojas išdavė savo liberalias pažiūras, tačiau J.Steinbecko biografas Jay‘us Parini tvirtina, jog šiam straipsniui įtakos galėjo turėti asmeninė draugystė su tuomečiu JAV prezidentu Lyndonu B.Johnsonu. Kiti teigia, jog prie to prisidėjo rašytojo sūnaus tarnyba Vietname.

3. Jeanas Paulas Sartre‘as (1905–1980). Jis pats keisčiausias ir šelmiškiausias Nobelio premijos laureatas iš visų. Egzistencializmo, fenomenologijos ir marksizmo dievaitis, romano "Šleikštulys" ("La Nausee", 1938) autorius ir ilgametis feminizmo deivės Simone de Beauvoir (1908–1986) meilužis Nobeliu buvo apdovanotas 1964 m.

Jis kol kas yra vienintelis autorius, savo noru dėl ideologinių priežasčių atsisakęs šio trofėjaus. Dažnai pabrėžiamas šio rašytojo indėlis kovoje prieš nacių okupaciją Prancūzijoje, tačiau faktai liudija, kad J.P. Sartre‘o veiksmų reikšmė rezistencijoje buvo niekinė.

Dar daugiau, panašu, kad ponas filosofas tada visai neblogai gyveno. Yra žinoma, jog karo metu J.P.Sartre‘as labai lengvai gavo mokytojo darbą vietoj žydų tautybės pedagogo, kuris buvo išvežtas į nebūtį, o vienintelis filosofo priekaištas vokiečių režimui buvo tas, kad karo metu stigo gero tabako.

Didysis egzistencializmo guru, skirtingai nei K.Hamsunas, ne tik negavo pylos už tokį elgesį, bet ir vėliau sugebėjo apsimesti didžiu kovotoju su fašizmu.

4. Aleksandras Solženicynas (1918–2008). Šis rašytojas, publicistas, poetas ir istorikas, be jokios abejonės, yra labai svarbi persona ir kovos su komunizmu Varšuvos pakto šalyse simbolis. Antrojo pasaulinio karo metu už šios santvarkos kritiką privačiuose laiškuose jis buvo išsiųstas į lagerį neribotam laikui, tačiau šio žmogaus nepalaužė nei šviesaus komunistinio rytojaus statybos, nei mirtinos ligos, nei nomenklatūrinės intrigos, o jo apysaka "Viena Ivano Denisovičiaus diena" (1962) po aštuonerių metų jam atnešė Nobelio apdovanojimą literatūros srityje.

1974 m. rašytojas buvo "ištremtas" į Vakarus. Kad ir kaip viskas neįtikinamai skambėtų, apie šį žmogų galima išgirsti ir negerų dalykų. Faktai, jog A.Solženicynas buvo aršus nacionalistas, nekentęs tiek SSRS, tiek jam prieglobstį suteikusių JAV, priėmęs apdovanojimus ir reveransus iš Vladimiro Putino rankų ir neigęs, jog Rusija XX a. kažkuo nusikalto žmonijai, neištrina nei politinių, nei literatūrinių, nei istorinių šio rašytojo nuopelnų, tačiau dabartiniame Rusijos agresijos kontekste verčia susimąstyti, už ką ir prieš ką mes kovojame ir kas tikrieji mūsų priešai ir draugai. Ir ar komunizmas nebuvo tik didesnio, klastingesnio, bet tuo pat metu primityvesnio blogio, slypinčio kai kuriuose žmonėse, grimas?

5. Günteris Grassas (1927–2015). Be jokios abejonės, be šio rašytojo romanų XX. a. literatūra prarastų labai vertingą savasties dalį. "Skardinis būgnelis" ("Die Blechtrommel", 1959), "Katė ir pelė" ("Katz und Maus", 1961), "Šuns metai" ("Hundejahre", 1963) – tai ne tik meno kūriniai, bet ir svarbių Europai istorinių momentų žmogaus sąmonės iliustracijos. Viskas taip ir būtų likę, jeigu ne G.Grasso noras praeitį pateikti ne tik išgalvotų personažų, bet dar ir memuarų formatu. Juose jis prisipažino per karą priklausęs SS jaunimo padaliniui ir detaliai aprašė visą stojimo procesą.