Ir ne Meistras, ir ne Margarita

Visai neseniai, viename žurnale pasirodė smagus straipsnis skirtas, nacionalinei šiuolaikinei mūsų šalies kinematografijai. Jo autorius išskyrė tris šiuolaikinio tautinio kino porūšius, iš kurių nė vienas nežavi.

Pirmasis – dirbtinio patriotinio patoso ir farso kupinas kinas, t.y. toks, kuris imituoja nacionalinių vertybių šlovinimą, bet tai labiau primena pasityčiojimą iš patriotizmo. Antrajam porūšiui priskiriamos šlykščios sekso komedijos, pasakojančios apie „paprasto žmogaus“ gyvenimą. Esminis šio porūšio bruožas – išskirtinis kvailumas. Na ir trečiasis – impotentiškas menas, kuris yra toks meniškas ir nori pasakyti tiek daug, jog nepasako nieko.

Situacija išties liūdna ir atrodo, kad dar ilgą laiką nesiruošia taisytis. Tiesa, maždaug po mėnesio, „paprastam žmogui“ turėtų būti pristatyta dokumentinė juosta, kuri dabar klajoja po užsienio festivalius ir renka vietinės reikšmės apdovanojimus. Šis filmas pasakoja apie vieną fotografą, kuris, anot Vikipedijos, yra „konceptualiosios fotografijos pradininkas mūsų šalyje, pradėjęs nuo fotografijų reportažams ir perkėlęs jų elementus į meną“.

Skamba daug žadančiai. Dar, pasak filmo aprašymų, jo herojus, kaip ir dera menininkui, buvo be galo ekscentriškas. Intriguoja, tai, jog šis fotografas gyveno ir kūrė Leonido Brežnevo laikų SSRS. Būti ekscentrišku net ir normalioje valstybėje gali būti pavojinga, o tapti išskirtine asmenybe šalyje, kurioje orientuojamasi į „paprastą darbo žmogų“, yra tolygu šokti stepą prie sinagogos apsivilkus SS uniformą.

Kuo pasireiškė šio fotografo ekscentriškumas? Jis su savo brangiai kainuojančia įranga klajojo po visą SSRS. Turėjo gražuolę žmoną slavišku vardu. Jie buvo įsivaikinę mergaitę. Jie rengė spalvingus vakarėlius. Jie namuose laikė tikrą liūtą. Jis taip mylėjo savo moterį ir gyvenimą, kad ėmė ir nusižudė. Viskas taip gražu, bet kyla klausimas: kaip Karlo Markso idėjų persunktoje valstybėje iš viso galėjo taip nutikti? Gal viskas nebuvo taip jau miela?

Filmo aprašymas mus panardina į dar gilesnę saldybės daubą: „Tačiau po 1969-ųjų Maskvos parodos, apie ją pasirodžius apžvalgai tuometinės Čekoslovakijos fotografijos leidinyje „Fotografijos reviu“, visas rusiškas žurnalo tiražas skandalingai sunaikinamas ir fotografo darbai pradedami dėti į stalčius. Kodėl? Kuo tarybinei santvarkai neįtiko gyvybingas ir charizmatiškas kūrėjas – ar jis buvo pernelyg laisvas?“

Nenorėtume nieko įžeisti, ar tapti politinio korektiškumo apsėsto konservatorių archangelo Gabrieliaus auka, tačiau turime iš dalies pripažinti – holokaustas yra tapęs savotiška industrija: knygos, kino filmai ir t.t. Kažkas panašaus yra ir su disidentine veikla buvusioje SSRS, t.y. jeigu stokoji minčių, kodėl tave dominantis asmuo yra vertingas, paskelbk jį kovotoju prieš tarybų valdžią. Filmo kūrėjai bando mums įteigti, jog fotografas buvo sistemos nepripažintas bohemos menininkas, kuris oficialiai tarsi neegzistavo.

Tačiau visu tuo pasidomėjus plačiau, iškyla gerokai kitoks vaizdas. Paanalizavus menininko istoriją ir pasiklausius kai kurių žmonių, paaiškėja, jog: 1. Jis naudojosi labai brangia įranga, kurią „oficialiai neegzistuojantis“ kūrėjas vargu ar galėjo įsigyti tais laikais. 2. Jis gaudavo ypač išskirtinių valdžios užsakymų, pvz., sukurti reklamą vienai prestižinei parduotuvei Maskvoje. T.y. tokiai, kurioje galėjo apsipirkti tik lygesni už kitus – nomenklatūros elito grietinėlė. Jie iš šios parduotuvės turėjo teisę ateiti ir išeiti tik su sandariais krepšiais, kad „paprastas darbo žmogus“ netyčia nepamatytų, jog deklaruojama socialistinė lygybė valstybėje – farsas.

Kaip „ideologiškai neįtikęs menininkas“ galėjo gauti tokį užsakymą? Ar legendinis fotografas pardavė savo sąžine Didžiajam broliui? Taip pat pasakojama, jog vieno spalvingo vakarėlio metu, jo namuose buvo nužudytas žmogus. Gink Dieve, mes šio kūrėjo dėl nieko neteisiame ir tikrai nemanome, jog jis už konformizmą vertas paniekos bei užmiršimo. Mes suvokiame, jog tais laikais retas kuris ryžosi vardan ideologijos ir kūrybos aukoti materialinę gerovę.

Nemanome, jog apie jį nereikėtų kurti dokumentinės juostos. Anaiptol. Mūsų nuomone, toks dvilypis menininko gyvenimas, net atvertų dokumentinio kino klodus kūrėjams – atskleistų šiuos skirtingus fotografo gyvenimo aspektus (nuo bohemos iki bendradarbiavimo su sistema) ir suteiktų galimybę laviruoti tarp jų. Juk tai keliai, galintys nuvesti į JAV kino akademijos apdovanojimų sąrašą. Ar filmo kūrėjai tai padarė savo valandos ir dvidešimties minučių juostoje? Abejojame.

Vis dėlto blogiausia šiame naujame filme yra ne tai. Blogiausias juostos pavadinimas. Tai – aliuzija į vieną žymiausių Rusijos literatūros perlų „Meistras ir Margarita“. Pikta ne tik todėl, kad šis šedevras visuomenėje stovi šalia Jameso Joyce‘o „Uliso“, t.y. tapo tokia knyga, apie kurią dažnas kalba norėdamas pasirodyti prieš svečius, tačiau realiai nėra perskaitęs. Pikta visai dėl kito.

Michailas Bulgakovas buvo aktyvus komunizmo priešininkas ir monarchizmo šalininkas. Jo žymiausiame romane šėtonas su savo talkininkais atvyksta į Maskvą ir surengia besaikę vandalizmo orgiją, kurios metu tyčiojasi iš komunistinės visuomenės. Romano pabaigoje milžiniškas katinas Begemotas ir languotus drabužius dievinantis pamišėlis Korovjovas padega nomenklatūriniam elitui skirtą parduotuvę, t.y. panašią į tą, kuriai reklamą kūrė mūsų aptariamas fotografas. Dar vėliau Begemotas su šutve nusiaubia specialiai nomenklatūriniams rašytojams skirtą kavinę.

Knygoje yra ir daugiau paniekos, išreiškiamos menininkams, kurie parsidavė sistemai, t.y. tokiems, kuriems mažiau skrupulingas žmogus priskirtų ir šį fotografą. Ar parinkdama tokį pavadinimą filmo kūrėja, atskleidžia savo ironišką požiūrį į pasakojimo objektą? O gal aliuzija į „Meistrą ir Margaritą“ parinkta dėl liūto (nors tai ir didelė katė, bet vis dėlto ne katinas Begemotas)? Ar fotografo ir jo šeimos laikytas liūtas vaikščiojo ant dviejų kojų, kalbėjo ir padeginėjo parduotuves?

Ne, vis tik blogiausia ne pavadinimas. Kokčiausia tai, kad filmo režisierė surengė peržiūrą vienos šiuolaikinio pseudo elito panelės namuose. Blogai yra tarnauti totalitarinei sistemai, bet burkuoti su pseudo stilistais, pseudo verslininkais ir krepšininkų ex-žmonomis, reklamuojant savo filmą, žemiau visko.