Trys „jei“ išoriniam uostui Melnragėje

Tarp 4 uosto plėtros alternatyvų, dvi rodo išorinį uostą Melnragėje. Uosto direkcija ir uosto krovos kompanijos jau išsakė prioritetą būtent maksimalios plėtros scenarijui – užpilti Kuršių marių dalį uosto pietinėje dalyje ir vystyti išorinį uostą Melnragėje.

Nors po 2014 metų Teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo Vyriausybė gali ignoruoti miestiečių nuomonę, tiek susisiekimo ministras Rokas Masiulis, tiek aplinkos ministras Kęstutis Navickas sausį pažadėjo neiškelti uosto interesų virš miesto ir juos suderinti. Tai puikus pagrindas uosto ir miesto santykių perkrovai ir darniai partnerystei.

Jei uosto plėtros ambicijos miesto pietinėje dalyje iš esmės nekelia klausimų, tai dėl išorinio uosto Melnragėje būtinas atskiras susitarimas. Jis iš esmės pakeis Klaipėdos miesto urbanistinį vystymąsi ir apribos rekreacines galimybes.

Tai bus antras uosto plėtros atvejis, kai pramonė įžengia į rekreacines teritorijas, tiesiogiai konkuruodama su jomis. Pirmasis buvo dar 1991 metais, kai nepaisant premjerų G. Vagnoriaus, A. Abišalos ir Aukščiausios Tarybos pirmininko V. Landsbergio įtikinėjimų tuometinė miesto taryba atsisakė Naftos bazės plėtros Melnragėje miško sąskaita. Pirmosios Tarybos 25-mečio proga išleistoje V. Čepo knygoje „Kitokių žmonių miestas“ absoliuti dauguma tuometinių deputatų po 25 metų džiaugiasi atsisakę sunaikinti Melnragės mišką. Tik L. Makūnas prisimena buvęs vienintelis garsiai pritaręs terminalo statybai, bet vėliau apsidžiaugęs, jog jis perkeltas į Būtingę. Tuometinis investicijų atsisakymas net po 25 metų atrodo buvęs logiškas sprendimas.

Tuo tarpu šiandieninis išorinis uostas ties Melnrage pareikalautų bent 2,6 kvadratinių kilometrų miško, sukeltų didesnį paplūdimių plovimą ir padidėjus transporto srautams padidėtų oro tarša. Krovinių sandėliavimo vieta sausumoje turėtų būti arti krovos vietų, tad neišvengiamas ir dalinis pačios Melnragės iškraustymas.

Vienkartinės milijardinės investicijos į infrastruktūrą sukurtų daug darbo vietų, tačiau būsima krova nežada darbo vietų gausos. Uosto terminaluose dėl investicijų į automatizaciją jau daug metų mažėja darbuotojų. Išoriniame uoste kraunamiems trąšų, metalo rūdos ir konteinerių terminalams gali prireikti vos kelių dešimčių darbuotojų, o tonažas ir tarša keliaujanti pro Klaipėdą padidės kartais. Tad išorinio terminalo pridėtinė vertė miesto ekonomikai būtų maža, jei išorinį terminalą nelydės kiti projektai ir valstybiniai susitarimai.

Klaipėdos miesto Taryba, jau kartą 1991 metais pasakiusi „ne“ Melnragės sunaikinimui ir gaudama mažą naudą iš šio projekto, turėtų nepritarti Uosto Bendrojo plano alternatyvoms su išoriniu uostu, nebent Vyriausybė išpildytų 3 sąlygas:

1. Pakeistų uosto įstatymą ir numatytų tiesioginį 10 proc. pajamų atskaitymą į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetą. Priešingai šiandien Uosto įstatyme leidžiamiems prisidėjimams prie miesto susisiekimo infrastruktūros, šios pajamos turi leisti miestui kompensuoti šalutinį uosto poveikį. Šie atskaitymai taip pat turi būti pririšti prie apyvartos, ne prie pelno. Latvijos uostai daug metų turi tokius atskaitymus, todėl ten ir miestų savivalda tampa suinteresuota uosto krovos didėjimu ir miestų savivaldybės gali sukurti gyventojus pritraukiančią infrastruktūrą.

2. Uostui maksimizavus krovos tonažą ir logistikos sektoriui apimant vis didesnį miesto perimetrą, būtina iš krovos išgauti maksimalią pridėtinę vertę. Automatizuojant krovą ir mažėjant darbuotojų skaičiui uosto terminaluose, būtina miesto gyventojus nukreipti į naujas darbo vietas, kurios atsirastų su stiprėjančiu, o ne silpnėjančiu miesto aukštuoju mokslu. Todėl Vyriausybė turi garantuoti išskirtinį aukštojo mokslo reformos prioritetą Klaipėdos miestui. Kadangi tiek Bendrasis planas, tiek Vyriausybės aukštojo mokslo reforma žengia paraleliai, Vyriausybė privalo sukurti prielaidas Klaipėdai tapti ne aukštojo mokslo paribiu, o su Vilniumi, Gdynia ir Ryga galinčiu konkuruoti akademiniu centru, gebančiu atsverti pramoninio miesto dominavimą. Kitu atveju Klaipėdoje dar sustiprės talentų ir protų nutekėjimas – uostamiestis taptų tik koleginio ir profesinio išsilavinimo reikalaujantis pramoninis miestas. Nesinorėtų, kad laipsniškai būtų grįžta į tą pilką sovietinę Klaipėdą, kurią su universitetinio miesto idėja nepriklausomybės išvakarėse ir pradžioje pradėjo keisti Alfonso Žalio bendraminčiai bei įpėdiniai.

3. Išorinis uostas greičiausiai taptų didžiausiu viešosios ir privačios partnerystės projektu artimiausią dvidešimtmetį. Į projektą jau žvalgosi įvairios užsienio korporacijos ir krovinių savininkai, pavyzdžiui, „China Merchandise Group“. Norint mobilizuoti miesto ir uosto pajėgumus bei panaikinti politines rizikas, būtina miesto savivaldą visokeriopai įtraukti į šio uosto valdymą. Kitu atveju kitapus uosto tvoros nenustos skambėti nepasitikėjimas ir būgštavimai. Pasaulis žengia integralių sprendimų kryptimi. Darna užtikrinama ne izoliuojant, o įtraukiant pagrindinius partnerius. Todėl būtina Klaipėdos miestą paversti neatsiejamu partneriu valstybinio uosto valdyme, reorganizuojant KVJUD valdybos formavimo principus, įtraukiant miesto savivaldybės atstovus ir paliekant jiems „veto“ teisę infrastruktūros sprendimams, kurie susiję su miesto teritorija.

Šie mano išvardinti 3 „jei“ turi būti įtvirtinti atskiru įstatymu arba Vyriausybės sprendimu, nes Klaipėdos miestas vis dar gyvena su neįvykdytų SGD terminalo pažadų kartėliu. Šiandien iš penkių 2012 m. Vyriausybės protokole numatytų priemonių įgyvendinta tik viena – finansuojamos 50 metrų plaukimo baseino statybos Klaipėdoje. Priešingai nei anuomet būdamas AB „Klaipėdos naftos“ generaliniu direktoriumi, šiandien susisiekimo ministras Rokas Masiulis turi visai kitas galias, tarp jų – įgyvendinti likusią dalį Vyriausybės pažadų dėl SGD terminalo ir aiškiai įsipareigoti dėl išorinio terminalo plėtros Melnragėje.

Negarantavusi šių 3 amortizacinių priemonių Klaipėdai, valstybė galimai atstums didžiausią partnerį išorinio terminalo plėtrai ir negrįžtamai susilpnins Klaipėdos miesto galimybes darniam vystymuisi. Šiandien yra puiki proga „perkrauti“ uosto ir miesto santykius. Iniciatyva šiandien – Vyriausybės pusėje.