Sujungti, bet nepriklausomi

Vienuoliktojo festivalio dalyvius vienijo tema – jungtys, kuria buvo siekiama akcentuoti tarpdiscipliniškumą, inovacijų svarbą, dizaino įtaką šalies ekonominei ir politinei situacijai, paskatinti dalyvius ieškoti naujų kūrybos sričių bei netradicinių darbų pristatymo sprendimų. Dizaino savaitės tikslas, anot organizatorių, pabrėžti tikrąją dizaino vertę: įžvalgių sprendimų, originalių idėjų ir preciziško, profesionalaus atlikimo sintezę.
Festivalio metu Kaune vyko ne tik žinomų kūrėjų parodos, savo darbus eksponavo ir tebestudijuojantys jaunieji menininkai iš Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto, Kauno kolegijos J.Vienožinskio menų fakulteto, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto, KTU fotostudijos, taip pat Antano Martinaičio dailės mokyklos. Kviestiniai festivalio svečiai – jaunųjų Vengrijos dizainerių asociacija FISE (SYDA) ir Vokietijos dizaino žurnalas "Form". Be visą savaitę atviros ekspozicijos, žiūrovai galėjo sudalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, seminaruose.

Įsimintiniausias šiųmetinio festivalio atradimas – erdvė, kurioje buvo surengta ekspozicija, "Pienocentro" rūmai, vieni svarbiausių industrinės architektūros pavyzdžių visoje Lietuvoje. Tarpukariu statytame pastate ypatingą dėmesį patraukia laiptinė su modernaus stiliaus turėklais, plačiomis palangėmis ir į viršų užsisukančiais laiptais. Kiekviename aukšte, žvelgiant pro langus, atsiveria Laisvės alėja, tačiau ne ką mažiau žavi ir matomas vidinis kiemas, kuris – toks vienintelis visame Kaune, neretai vadinamas Čikaga.

Unikali Dizaino savaitės vieta kiek blaškė lankytojų dėmesį. Norėjosi ne tik pasimėgauti menininkų darbais, bet ir atrasti, pažinti pačią erdvę, tad dėmesį teko dalyti perpus. Dizaino festivalis turi savas tradicijas: jis nebeįsivaizduojamas be Laisvės alėjos vitrinų apipavidalinimo, kuris neretai atsiduria ties kičo riba, dėl to žingsniavimas alėja tampa pakilesnis nei įprastai: yra kur akis paganyti ir savo konstruktyvią kritiką išreikšti. Smagiai bežingsniuojant pasiekiami aukšti ir erdvūs "Pienocentro" rūmai.

Atskirose patalpose veikė skirtingos baldų ekspozicijos – antikvarinių ("Tapkite antikvarinių baldų istorijos dalimi"), modernistinio dizaino ("Matyta"). Vis dėlto labiausiai iš baldus pristatančių parodų išsiskyrė praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio stiliaus interjero ir baldų paroda "Butas 1966", kurią surengė iniciatyva "Gražinkime Kauną". Ši ekspozicija dvi "Pienocentro" erdves transformavo į namų aplinką su kabančiais paveikslais, veidrodžiais, knygomis ir gėlėmis, sukurdama įspūdį lyg visi baldai ir interjero detalės priklausytų šiai vietai. Ji nė kiek nepriminė formalios ekspozicijos, siekiančios pademonstruoti tik baldus. "Butas 1966" – tai nuotaika, jausmas, harmoningas santykis su "Pienocentro" rūmų erdve.

Greta baldų, skirtų naudoti, buvo ir keletas ekspozicijų, kritikuojančių vartotojišką kultūrą ir skatinančių senus baldus atnaujinti, prikelti antram gyvenimui: "Kūrybos kampas 360" pristatė antrinio dizaino visuomenės objektų parodą "Sena yra nauja". Naudodami ekodizaino techniką menininkai pabodusius baldus atnaujino, suteikdami jiems išskirtinę išvaizdą. Kūrėjų grupė "Sentimento" ekspozicijoje "Baldai vs vartojimas" taip pat perteikė kritišką požiūrį į vyraujantį vartojimo kultą. Prie konstruktyvios kritikos prisijungė ir menininkas iš Suomijos Henrikas Embonas, surengęs "Trash Design" parodą "Real life playback", kurioje plastikinius butelius, panaudotas skardines, senus baldus perkūrė į savitus interjero elementus.