Kai nėra kultūros, telieka skulptūros

Konkursas "Kauno akcentai", matyt, bus ta kultūrinio pakilimo Kauno mieste dalis, kuri ateities kartoms iliustruos profaniškai nykų ir nuobodžiai neintegralų XXI a. antrojo dešimtmečio Kauno gyvenimą. Parodinių paminklų statyba veikiau primena ne aukštosios kultūros įtakų apraiškas mieste, bet atspindi penkmečio plano desperatišką vykdymą, nes bus pasiektas kiekybinis rezultatas: viešojoje erdvėje atsiras dešimt, o gal ir visos dvylika skulptūrų.

Apskritai kultūra grįsta miesto komunikacija – tai dabar labai populiaru, yra brandingas ir turism-meikingas – dvelkia savotiška 1990–2010 m. Vakaruose vykusių procesų nostalgija. Ir vėl mes atsiliekame geru dešimtmečiu. Bėda tik ta, kad dabar dešimtmetis reiškia, matyt, daugiau, nei viduramžiais reiškė kokie du amžiai.

Pernelyg nesigilinant į tai, kad skulptūros tikrai nėra ryškiausi šiuolaikinio meno kūriniai, ką ir pastebėjo menotyrininkė Linara Dovydaitytė, reikia kalbėti apie kitą fenomeną – būtinybę ką nors įpaminklinti, įprasminti asmenybę, įvykį ar reiškinį ne tiesiog suvokiant jo prasmę, bet prasmei suteikiant materialią formą.

Tokius reiškinius vadinu paprasčiausiu nevisavertiškumo kompleksu, kuris būdingas tiek individams, tiek bendruomenėms, tiek visuomenėms. Prisiminkime tokius architektams neblogai žinomus projektus kaip "Skopjė 2014", kurio tikslas – netikrų, muliažinių klasikinių "al la antikinių" architektūrinių ansamblių ir skulptūrinių grupių statyba, norint pabrėžti tai, ko šiuolaikinė Makedonijos Respublika neturėjo – Aleksandro Didžiojo ir jo palikimo.

Panašiai daroma ir Kaune: nemaža dalis pastarųjų metų įsivaizduojamojo kultūrinio renesanso – grandiozinėmis, smulkesnėmis ir visai mažomis (kaip šie akcentai) užmačiomis tiesiog desperatiškai bandoma pridengti tai, kad kultūra mieste nėra integrali visuomenės gyvenimo dalis. Ji egzistuoja sau, atskirai nuo visuomenės, integralumu pabrėžtinai nelaikant to, kad visuomenėje yra tam tikra bendruomenė linkusi tuos kultūros produktus vartoti.

Paminklo kaip materijos problematika apskritai būdinga visam mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpiui. Visa – nuo Valdovų rūmų iki "Kauno akcentų", Žaliojo tilto skulptūrų iki Lukiškių aikštės desperacijos – kalba apie tai, kad kultūros, kaip vieno pagrindinių tapatumo šaltinių, įtaiga visuomenei yra sumenkusi, o galbūt ir visai išnykusi. Pas mus dominuoja utilitarus pradas, laisvos rinkos dėsniai, kuriems aukštoji kultūra turi paklusti, jei, žinoma, nori išlikti.

Visa, kas yra kokybiška, suniveliuojama iki parodinio, paviršinio, bet visiems lengvai suvokiamo lygio. Tuomet kiekvienas gali tapti meno žinovu, išsilavinusiu verslininku ar politiku. Bėda tik ta, kad jei pasaulio vystymosi tempai pagreitėjo 20-ąjį kartą, tikrai įgyti ir įsisavinti tikras žinias užtrunka ilgiau, nei trunka statistinio žmogaus gyvenimo periodas. Taip yra, net jei mes apsimetame (o gal tik save guodžiame), kad yra kitaip.

Galime pastatyti 100, 120 skulptūrų, bet jei neatsižvelgiama nei į srities profesionalų pasiūlymus, nei į elementarią meninio lauko logiką, kalbos apie kultūrą tampa beprasmės.

Galime pastatyti 100, 120 skulptūrų, bet jei neatsižvelgiama nei į srities profesionalų pasiūlymus, nei į elementarią meninio lauko logiką, kalbos apie kultūrą tampa beprasmės. Visavertėje visuomenėje kultūros matas visada yra dialektinis. Viena vertus, egzistuoja aukštoji kultūra (tarkim, meno, mokslo pavidalu) ir bendroji visuomenės kultūra. Šie du poliai vienas kitą veikia, gali net prieštarauti vienas kitam, tačiau jų sinergija pasireiškia ateityje.

Dėl sinergijos tiek aukštoji, tiek ir bendroji kultūra perkuriamos taip, kad pačios išlieka – kinta tik egzistavimo forma, pavidalai. Tokiu būdu miestas, tauta, civilizacija prisitaiko prie kintančių gyvenimo sąlygų gana lengvai, be esminių sukrėtimų, nes būtent ši sinergija ir kuria kaitą.

Ir atvirkščiai – miestai, šalys, civilizacijos, kurios šiuos dalykus atsieja, palieka juos be priežastinio ryšio, priverstos taikytis, sekti iš paskos tiems, kurie palaiko aukštosios ir bendrosios kultūrų ryšį.

Paradoksalu, bet pastarasis ryšys atsiranda tik tuomet, kai aukštosios ir bendrosios kultūrų nesistengiama priversti maišytis dirbtinai, nes perdėtas procesų katalizavimas yra bene populiariausia šiuolaikinio pasaulio melo forma, o iš melo nieko nėra gero atsiradę. "Kodėl mes statome paminklą valstybingumui, užuot statę pačią valstybę", – labai prasmingai apie Valdovų rūmus yra pasakiusi filosofė Audronė Žukauskaitė.

Tad visas šis XXI a. paminklocentrizmas primena Senajame Testamente aprašytą stabo pagarbinimo istoriją: tauta, aiškiai matydama savo Viešpaties stebuklus, sukrovė savo auksą į veršį ir garbino jį vietoj Viešpaties. Taip ir mes, teoriškai žinodami, kad kultūra, menas su savo unikalia prigimtimi, kai vienu potėpiu, eilėraščiu, tikslingai padėta figūra gali priartėti prie prasmių prasmės, vis tiek investuojame ne į jį, bet į kokį nors konkursą – jo rezultatai esą pagyvins miestą, kurio paties gyventi nereikia.

Taip skirtinguose miestuose bandoma gyventi pagal vieną šabloną, užuot leidus reiškiniams atsirasti savaime, ne dėl kokių nors suorganizuotų konkursų, o dėl to, kad tai tiesiog negali neatsirasti. Juk šiame informacijos, meno, "talentų" pertekliaus pasaulyje nėra nieko geriau už tuščią erdvę (ypač jei ji – mieste), kuri pati sau yra konceptualus meno kūrinys.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Patiko

Patiko portretas
Vienas geresnių pastarojo meto tekstų. Bravo autoriui.

komentaras

komentaras portretas
Žmogus rašo, bet nesupranta. Yra šalių, kur tūkstančiai meno kūrinių ir niekam nekyla noras jų gadinti. Geriausia investicija, rodai ir garantuotas, kad turistai lankys, nereikės uostyti chemijos ar kiaulių smarvės, konkuruoti dėl pardavimų. Kai kurių nesusipratimas tuos dalykus vadinti stovylomis kelia šypseną, bėda, kad teikiamos miestui stabų ir asmeninių kliedesių vizijos ir bandoma visuomenei tą asmeniškumą prakišti. Vieša erdvė reikalauja labai dėmesingo vertinimo, kas turi būti rodoma.

PRIPAZINTAS

PRIPAZINTAS portretas
nu nera lietuvoje dabar geru skultoriu jau parode VICIO ar BASANAVICIAUS konkursas O gal ir yra tik nieks moket nenori
VISI KOMENTARAI 14
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Katalikiška mokykla. Verta. Kodėl?
    Katalikiška mokykla. Verta. Kodėl?

    Pastarojo laiko švietimo dokumentai pabrėžia kiekvienos ugdymo įstaigos savitumą, autentiškumą ir originalumą, kad įvairaus tipo vaikai galėtų atrasti tinkamiausią vietą ugdymuisi ir asmenybės brendimui. ...

    2
  • Kaunieti, skaityk
    Kaunieti, skaityk

    Pafantazuokime – vieną dieną mieste pasirodo taip į miestiečius besikreipiantys didžiuliai stendai (užuomina į "Šarai, pasilik") , o pasirašo juos "Iniciatyvos Kaunui". ...

    4
  • Laisvės ribos
    Laisvės ribos

    Apie ką tik praėjusią Valstybės dieną jau nemažai prikalbėta, tad palikime šią temą. Ta proga atidengtas paminklas istoriniam burmistrui, nauja Laisvės alėjos detalė, kiek kontroversiška, bet tikrai ne pati blogiausia. ...

    3
  • Savaitgalio diena
    Savaitgalio diena

    Įdomu, kaip kauniečiai leidžia šią permainingą vasarą, tarkim, savaitgalius. Tad šis rašinys bus lyrinio pobūdžio – nors trumpam palikime problemas jų sukėlėjų dispozicijai ir pažvelkime, kaip praeitą šešt...

    1
  • Besikeičiantys fortai: kas toliau?
    Besikeičiantys fortai: kas toliau?

    Kauno tvirtovės parke įvyko keletas svarbių įvykių. Galima sakyti, kad prasidėjo naujas tvirtovės tvarkymo ir pritaikymo dabartiniams poreikiams etapas, todėl norėtųsi apie naujienas išsamiau papasakoti kauniečiams ir Kauno tvirtovės mylėto...

    2
  • Kauno galerijų savaitgalio aidai
    Kauno galerijų savaitgalio aidai

    – Ar tu irgi pankė? – paklausė manęs jaunas vyras. ...

  • Poezijos trauka
    Poezijos trauka

    Ir Kaune, ir atokiausiose kaimų bibliotekose įsibėgėja "Poezijos pavasaris", jau sklindantis ir toli už Lietuvos ribų. Tai turbūt vienas atspariausių tradicinių renginių, ir tas atsparumas kelia nuostabą, ypač žinant (gal kiek ir tendenc...

  • Lik sveikas, žalias Kaune
    Lik sveikas, žalias Kaune

     ,,Stebis Kauno gatvės žalios: kas čia, kas čia daros? Kaunas tvarkos ir Praranda žalią rūbą savo.‘‘ Perfrazuota Salomėja Nėris ...

    79
  • Patriotizmas – mada ar būtinybė?
    Patriotizmas – mada ar būtinybė?

    Pastaruoju metu Kauno miesto (kai kuriais atvejais ir visoje šalyje) dramos ir kino teatruose pristatytos premjeros, tarpusavyje panašios savo gvildenamomis temomis – Lietuvos praeities atgaivinimu, kvietimu apmąstyti jos reikšmę d...

    2
  • Kaune – kitaip
    Kaune – kitaip

    Nežinau, kaip buvo statomi senovės Roma, Atėnai, šiek tiek žinau, kaip dirbo Andrea Palladio, bet tenykštė urbanistika palieka labai gerą įspūdį. Tiek architektūriniais sprendimais, tiek funkcionalumu. Šiaip ar taip, Romos Kolizi...

    11
Daugiau straipsnių