Gyvybės vanduo kultūrai

Užvakar, pasauliui švenčiant Tarptautinę rašytojų dieną, keturi Kauno rašytojai gavo netgi nusifilmuoti socialinėje reklamoje, iš pirmo žvilgsnio keistoku pavadinimu "Kaunas pilnas kultūros". Atrodė gana komiškai, visi keturi vaikščiojome ratu sukamosiose viešbučio "Metropolis" duryse, skaitydami vienas kito knygas. Buvo ir smagu, ir sunkoka, palyginau mus visus su keturiais jaučiais, senovėje eidavusiais ratu ir pumpuodavusiais vandenį. Šiuo atveju – gyvybės vandenį Kauno kultūrai.

Neseniai buvo įteikta Bernardo Brazdžionio premija Donaldui Kajokui, o vakar Vieno lito premiją gavo Edmundas Janušaitis. Tačiau B.Brazdžionio premija kažkodėl teikiama paskutinį kartą. Kodėl? Ar rašytojams per daug premijų, ar Kaune per mažai rašytojų? Rašytojas yra finansiškai pažeidžiamiausia menininkų kategorija. Jei dailininkas dar gali pragyventi iš kūrybos, nes ant kiekvieno piliečio sienos kažkas juk turi kabėti, rašytojui tai neįmanoma ir premijos ar / ir stipendijos yra esminė paspirtis, antraip jis ir lieka su vienu litu.

Be to, juk "Kaunas pilnas kultūros". Šūkis, panašus į kitą garsią socialinę reklamą "Ir Kaune gyventi galima", o slepiasi po juo visai neprasti reikalai. Turiu galvoje, nemokamą mėnesinį leidinį tuo pačiu pavadinimu ir labai aktyvų šio leidinio puslapį socialiniame tinkle "Facebook".

Tuose reklaminiuose siužetėliuose prieš tai dar yra filmavęsis Kauno šokio teatras "Aura" funikulieriuje, ir Kauno miesto simfoninis orkestras, sėdėjęs "Spurginėje". Skamba gana ironiškai, tačiau tokia tiesa. Funikulierius kaip funikulierius, jis buvo ir liko, "Spurginė" irgi jau įtrauktina į paveldo sąrašą, tačiau kodėl orkestras turi sėdėti joje, o ne, tarkim, "Tulpėje" ir kodėl rašytojai turi filmuotis "Metropolio" viešbutyje, o ne "Metropolio" restorane? Taip būtų teisingiau ir semantiškai, ir istoriškai, tačiau tų vietų paprasčiausiai neliko, išparceliuotos ir pravalgytos. Taigi, Kaunas pilnas kultūros, kurioje žioji kelios didžiulės spragos.

Neseniai su drauge antikvariate pastebėjome senas kankles ir draugė, dirbanti Liaudies instrumentų muziejuje, išsyk pasakė, kad tai tarpukariu gamintos Prano Puišio kanklės – unikalus instrumentas. Žinoma, nupirkome. Pasirodo, kanklės jau porą metų dulkėjo parduotuvėje, atneštos nieko apie tai nenutuokiančio žmogaus, ir būtų išmestos. Taip pražūtų dar viena kultūros vertybė. Tai atskiro žmogaus atvejis, visai kas kita, kai taip elgiasi valdžia. Be bendrosios kultūros pagrindų, vertybės ir toliau nyks, o valdininkai ir toliau skraidys "per Atlantą" į Japoniją papasakoti, kaip pastarosios atomininkų patirtis praverstų Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei.

Gal kultūros tuštėjimo metas Kaune jau baigėsi? Kai kurie ženklai tai rodo, bet dar ne visi.