Apie perdėtą tarpukario architektūros aukštinimą

  • Teksto dydis:

Kaip į architektūrą pasuko šiuo metu daugeliui puikiai žinomas Kauno oro uosto, daugybės verslo centrų ir gyvenamųjų namų projektų autorius Gintautas Natkevičius?

Žinomas architektas bei Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas teigia, kad siekdamas profesinių aukštumų nuolat mokėsi ir įdėjo daug pastangų, todėl svarbiausias jo patarimas norintiesiems tapti sėkmingais architektais – dirbti, daug dirbti.

– Esate minėjęs, kad visada siekiate, kad pastatas būtų ne tik būtų patogus, estetiškas, bet dar ir turėtų vadinamąją penktąją dimensiją, kitaip tariant – dvasią. Kaip atrodo ši dvasia?

– Atkreipkite dėmesį į priemiesčių namus: jie visi tarsi skiriasi, bet realiai atrodo vienodai. Juose nėra scenarijaus, ten – tik kambariai: vonia, tualetas, virtuvė, miegamieji, svetainė. Iš tų kambarių nebandoma padaryti erdvės, įtraukti kažkokį kitokį scenarijų. Čia architektas turi mokėti klausytis užsakovų.

Dažniausiai visi prašo gyvenamojo namo, bet kiekviena šeima gyvena kitaip. Tad labai svarbu, kad tu visą laiką įdėmiai jų klausytum ir išgirstum, kas jiems svarbiau: estetika ar funkcija? Kas vyrauja: vaikai, šeima ar šeimininkas?

Pasitaiko, kad svarbiausi būna ir automobiliai. Tada ir galvoji, kaip suprojektuoti garažą tiems automobiliams, nes tai yra tų namų altorius.

Architektas yra tarsi užsakovo vertėjas – svajonių, lūkesčių, kad ir paslėptų.

Tai turi ir pragmatišką pusę. Išskirtinius, unikalius namus lengviau parduoti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Jei jis bus kaip kiti, tai atsistosite į vienodų namų parduodamą eilę, ir tiek.

Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina.

– Kartu dirbate su gana didele komanda. Ar architektas nebėra vienišas menininkas?

– Architektas startuoja nuo mažų projektų, tačiau, jei gerai dirbi, laikui bėgant pamatai, kad atsiranda daugiau klientų ir vienas nebespėji. Tau prireikia pagalbos ir prisideda vadybininko, vadovo pareigos ir darbų pasiskirstymas pagal stipriąsias puses.

Man niekad nesisekė daryti fasadų, bet visada patiko statyti pastato griaučius ir sureguliuoti jo funkcijas. Kolegos, kurie šioje srityje daug gabesni, jį papildo estetine dalimi.

Kiekvienas iš mūsų turime savų pranašumų ir savų trūkumų. Kai dirbi komandoje, galima išnaudoti visų pranašumų. Tai ir yra komandinis darbas.

– Ar tiesa, kad architektai ir statybų inžinieriai, įgyvendinantys architektų idėjas, ne visada į pastatą žiūri vienodai?

– Bendravimas toje trijulėje – klientas, architektas ir statybininkas – yra labai svarbus. Visi tarpusavyje turi turėti gerą sąveiką. Jei viena iš tų grandžių šlubuoja, kažkas neįvyksta.

Jei statybininkas, vos pamatęs brėžinius, siūlo kažką keisti, mes su juo tiesiog rekomenduojame nedirbti. Tokia mūsų praktika. Vis dėlto projektuoja ne tik architektas: yra ir konstruktoriai, vandentiekio, elektros specialistai, ir jei tam statybininkui atrodo, kad reikia kažką pakeisti, mūsų nuomone, jis nesugebės įgyvendinti projekto.

Bet dabar yra atėjusi nauja karta statybininkų, kurie kaip tik pradeda nuo klausimų, kurie siūlo ir ieško sprendimų, – tada randi bendramintį, kuriam svarbiausia pastatyti. Žinoma, atsitinka visko, būna ir klaidų, bet labai svarbu, kad tikslas būtų pastatyti, o ne tiesiog statyti.

– Šiuolaikinė karta ypač žavisi tarpukario modernizmo architektūra. Kaip manote, ar po šimtmečio mūsų vaikaičiai turės ką atsiminti, tyrinėdami Lietuvos 1990–2020 m. architektūrą?

– Šiuo metu aš galvoju, kad tarpukario architektūra žavėtis yra madinga. Per daug pliurpiama vien apie ją: ne kritiškai, nesavikritiškai ir net ne visada nuoširdžiai. Tai yra laikotarpis, išaukštintas tuo, kad tai buvo jauna valstybė, kuri po carinių namų pastatė labai aukštos architektūrinės kokybės pastatų.

Deja, dalies šių pastatų interjeras, planas jau yra sugriautas, pakeistas ir sugadintas. Į kai kuriuos pastatus, kurie tikrai buvo vertingi, net nekreipiama dėmesio. Taip nukreipiamas dėmesys ir nuo kitų laikmečių smagių pastatų. Jų nėra daug, bet jie negauna dėmesio.

Ir kas pas mus atsitinka, kai kažką labai išaukštiname? Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina. Šiuo metu turime tikrai aukštos kokybės architektūros. Pavyzdžiui, Rolando Paleko, Andriaus Ambraso darbai Vilniuje.

Arba Kęstučio Lupeikio prokuratūros pastatas Vilniuje. Tai yra tam tikras minimalizmo architektūros pavyzdys, bet apie tai nekalbame, neanalizuojame.

Kur girdėjote, kad tai vienas ryškiausių šios srovės pavyzdžių, davusių pradžią kitiems? Kalbame tik apie šleivus langus ir juokaujame, kad tokie patys yra prokurorai.

– Kaip keitėsi mūsų architektūra per nepriklausomybės laikus?

– Pati pradžia buvo tik išsilaisvinus, kai nuo laisvės net kvapą užgniaužė. Tada visi pamatėme, kad galime viską, ir darėme nesąmones.

Užsakymų būdavo įvairių: žmogus, gyvenęs 12 kv. m miegamajame, užsimanydavo kokių 70 kv. m. Tada žmonės nesuvokė, kad tai nereikalinga ir nejauku.

Tačiau žmonių sąmonė kito, atsirado pirmieji pavyzdžiai: buvo statomi tiek blogi, tiek ir geri gyvenamieji namai. Žmonės pradėjo juos matyti ir vertinti natūroje, o ne paveikslėlyje.

Pamažu ta nesąmonių amplitudė mažėjo, ji darėsi vis normalesnė ir artėjome prie tarptautinio lygio.

Norėčiau komplimentą ir žurnalistams pasakyti: nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo labai daug leidinių, skiriančių dėmesį architektūros temai.

Ir nesvarbu, kad dalis jų buvo visiškai bulvariniai. Svarbu, kad visuomenė visą laiką buvo masažuojama architektūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
O pagal kieno projektą vienas Kauno simbolių- Tulpės kavinė virto drabužių parduotuve?

Kaunietis

Kaunietis portretas
Ar čia tas visą Kauną bauginančių juodųjų dėžių autorius?

pavyduolis

pavyduolis portretas
nevykėlis pavyduolis
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Lyg šventyklos
    Lyg šventyklos

    Štai mūsų premjeras susilaukė populiarumo jo išsvajotose rytų lankose. Rusijos žiniasklaida išsijuosusi juokiasi iš premjero maisto talonų („Pirmi išėjote iš SSSR – pirmi ir į ją grįžtate“)...

    23
  • „Scanorama“: pasitinkant gerą kiną Kaune
    „Scanorama“: pasitinkant gerą kiną Kaune

    Lapkričio 15–25 d. Kauno rudens kodu taps šešioliktasis Europos šalių kino forumas "Scanorama". Festivalio metu bus pristatyti naujausi ir ryškiausi Europos filmai, švenčiamas kino meistro Ingmaro Bergmano ...

  • Ant kokio pamato statomas XXI a. Kaunas?
    Ant kokio pamato statomas XXI a. Kaunas?

    Kitais metais sukanka 100 metų, kai 1919 m. sausio 2 d. iš lenkų okupuoto Vilniaus pasitraukė Laikinoji vyriausybė ir Kaunas de facto tapo Lietuvos Valstybės institucijų darbo vieta. ...

    14
  • Ypatinga šventė
    Ypatinga šventė

    Rytoj Kaune – didi diena. Net ir kitų konfesijų žmonės ar apskritai netikintieji negali neįvertinti Popiežiaus apsilankymo svarbos. Daugybei kauniečių tai bus vienas stipriausių išgyvenimų. ...

    12
  • Galvotrūkčiais per išraustas Kauno gatves
    Galvotrūkčiais per išraustas Kauno gatves

    Neduok Dieve, gyventi įdomiais laikais, taip kalbėjo senovės Kinijos išminčius Konfucijus. Filosofas turėjo omenyje, kad kuo laikai įdomesni, tuo jie neramesni. Permainos visada nepatogios, nors neišvengiamos, o be jų neįmanoma pažanga. ...

    43
  • Gera būti kasdienybėje
    Gera būti kasdienybėje

    Neseniai teko žiūrėti dviejų amerikiečių režisierių kurtą animacinį filmą, kurio esminė mintis buvo per neilgą pagrindinio veikėjo gyvenimo epizodą atskleisti šiuolaikinio pasaulio chaosą, vienatvę, nuovargį. Nors istorija buvo be laim...

    1
  • Atminties darbas ir montažas
    Atminties darbas ir montažas

    Carinei Rusijai valdant Kauną, XIX a., kitoje Nemuno pusėje esantys Aleksotas ir Panemunė buvo užimti Napoleono Bonaparto. Šiandien jau tarsi didžiuodamiesi skaičiuojame vietas, kur lankėsi imperatorius, lyg sąmoningai pamiršdami apie jo ...

  • Gražioji epocha vartojimo mekoje
    Gražioji epocha vartojimo mekoje

    Vytauto Didžiojo universiteto docentė Aurelija Mykolaitytė savo disertacinėje monografijoje "Gražiosios epochos stilistika: XX amžiaus pradžios literatūriniai žaidimai" rašo, kad estetika prieš šimtmetį bylojo jaunyst...

  • Nelieskite R. Kalantos!
    Nelieskite R. Kalantos!

    Nuo, žinome, kokios skulptūros pastatymo Kaune sulaukiau daugybės atsiliepimų. Pora jų atėjo ir į asmeninį paštą, grasinantys fiziniu susidorojimu. Nebijau, kiek keista, kad žmonės, ginantys Vyčio idėją naudoja tiek daug rusiškų ke...

    105
  • Apie NE Vyčio paminklą
    Apie NE Vyčio paminklą

    Šiandien prie Kauno pilies atidengiamas paminklas, kaip skelbiama iš aukštų tribūnų, Vyčiui. Pagrindiniam mūsų valstybės simboliui. Tai toks svarbus simbolis kiekvienam Lietuvos patriotui, kad vertėtų atidžiau pažiūrėti, kas p...

    133
Daugiau straipsnių