Apie perdėtą tarpukario architektūros aukštinimą

  • Teksto dydis:

Kaip į architektūrą pasuko šiuo metu daugeliui puikiai žinomas Kauno oro uosto, daugybės verslo centrų ir gyvenamųjų namų projektų autorius Gintautas Natkevičius?

Žinomas architektas bei Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas teigia, kad siekdamas profesinių aukštumų nuolat mokėsi ir įdėjo daug pastangų, todėl svarbiausias jo patarimas norintiesiems tapti sėkmingais architektais – dirbti, daug dirbti.

– Esate minėjęs, kad visada siekiate, kad pastatas būtų ne tik būtų patogus, estetiškas, bet dar ir turėtų vadinamąją penktąją dimensiją, kitaip tariant – dvasią. Kaip atrodo ši dvasia?

– Atkreipkite dėmesį į priemiesčių namus: jie visi tarsi skiriasi, bet realiai atrodo vienodai. Juose nėra scenarijaus, ten – tik kambariai: vonia, tualetas, virtuvė, miegamieji, svetainė. Iš tų kambarių nebandoma padaryti erdvės, įtraukti kažkokį kitokį scenarijų. Čia architektas turi mokėti klausytis užsakovų.

Dažniausiai visi prašo gyvenamojo namo, bet kiekviena šeima gyvena kitaip. Tad labai svarbu, kad tu visą laiką įdėmiai jų klausytum ir išgirstum, kas jiems svarbiau: estetika ar funkcija? Kas vyrauja: vaikai, šeima ar šeimininkas?

Pasitaiko, kad svarbiausi būna ir automobiliai. Tada ir galvoji, kaip suprojektuoti garažą tiems automobiliams, nes tai yra tų namų altorius.

Architektas yra tarsi užsakovo vertėjas – svajonių, lūkesčių, kad ir paslėptų.

Tai turi ir pragmatišką pusę. Išskirtinius, unikalius namus lengviau parduoti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Jei jis bus kaip kiti, tai atsistosite į vienodų namų parduodamą eilę, ir tiek.

Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina.

– Kartu dirbate su gana didele komanda. Ar architektas nebėra vienišas menininkas?

– Architektas startuoja nuo mažų projektų, tačiau, jei gerai dirbi, laikui bėgant pamatai, kad atsiranda daugiau klientų ir vienas nebespėji. Tau prireikia pagalbos ir prisideda vadybininko, vadovo pareigos ir darbų pasiskirstymas pagal stipriąsias puses.

Man niekad nesisekė daryti fasadų, bet visada patiko statyti pastato griaučius ir sureguliuoti jo funkcijas. Kolegos, kurie šioje srityje daug gabesni, jį papildo estetine dalimi.

Kiekvienas iš mūsų turime savų pranašumų ir savų trūkumų. Kai dirbi komandoje, galima išnaudoti visų pranašumų. Tai ir yra komandinis darbas.

– Ar tiesa, kad architektai ir statybų inžinieriai, įgyvendinantys architektų idėjas, ne visada į pastatą žiūri vienodai?

– Bendravimas toje trijulėje – klientas, architektas ir statybininkas – yra labai svarbus. Visi tarpusavyje turi turėti gerą sąveiką. Jei viena iš tų grandžių šlubuoja, kažkas neįvyksta.

Jei statybininkas, vos pamatęs brėžinius, siūlo kažką keisti, mes su juo tiesiog rekomenduojame nedirbti. Tokia mūsų praktika. Vis dėlto projektuoja ne tik architektas: yra ir konstruktoriai, vandentiekio, elektros specialistai, ir jei tam statybininkui atrodo, kad reikia kažką pakeisti, mūsų nuomone, jis nesugebės įgyvendinti projekto.

Bet dabar yra atėjusi nauja karta statybininkų, kurie kaip tik pradeda nuo klausimų, kurie siūlo ir ieško sprendimų, – tada randi bendramintį, kuriam svarbiausia pastatyti. Žinoma, atsitinka visko, būna ir klaidų, bet labai svarbu, kad tikslas būtų pastatyti, o ne tiesiog statyti.

– Šiuolaikinė karta ypač žavisi tarpukario modernizmo architektūra. Kaip manote, ar po šimtmečio mūsų vaikaičiai turės ką atsiminti, tyrinėdami Lietuvos 1990–2020 m. architektūrą?

– Šiuo metu aš galvoju, kad tarpukario architektūra žavėtis yra madinga. Per daug pliurpiama vien apie ją: ne kritiškai, nesavikritiškai ir net ne visada nuoširdžiai. Tai yra laikotarpis, išaukštintas tuo, kad tai buvo jauna valstybė, kuri po carinių namų pastatė labai aukštos architektūrinės kokybės pastatų.

Deja, dalies šių pastatų interjeras, planas jau yra sugriautas, pakeistas ir sugadintas. Į kai kuriuos pastatus, kurie tikrai buvo vertingi, net nekreipiama dėmesio. Taip nukreipiamas dėmesys ir nuo kitų laikmečių smagių pastatų. Jų nėra daug, bet jie negauna dėmesio.

Ir kas pas mus atsitinka, kai kažką labai išaukštiname? Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina. Šiuo metu turime tikrai aukštos kokybės architektūros. Pavyzdžiui, Rolando Paleko, Andriaus Ambraso darbai Vilniuje.

Arba Kęstučio Lupeikio prokuratūros pastatas Vilniuje. Tai yra tam tikras minimalizmo architektūros pavyzdys, bet apie tai nekalbame, neanalizuojame.

Kur girdėjote, kad tai vienas ryškiausių šios srovės pavyzdžių, davusių pradžią kitiems? Kalbame tik apie šleivus langus ir juokaujame, kad tokie patys yra prokurorai.

– Kaip keitėsi mūsų architektūra per nepriklausomybės laikus?

– Pati pradžia buvo tik išsilaisvinus, kai nuo laisvės net kvapą užgniaužė. Tada visi pamatėme, kad galime viską, ir darėme nesąmones.

Užsakymų būdavo įvairių: žmogus, gyvenęs 12 kv. m miegamajame, užsimanydavo kokių 70 kv. m. Tada žmonės nesuvokė, kad tai nereikalinga ir nejauku.

Tačiau žmonių sąmonė kito, atsirado pirmieji pavyzdžiai: buvo statomi tiek blogi, tiek ir geri gyvenamieji namai. Žmonės pradėjo juos matyti ir vertinti natūroje, o ne paveikslėlyje.

Pamažu ta nesąmonių amplitudė mažėjo, ji darėsi vis normalesnė ir artėjome prie tarptautinio lygio.

Norėčiau komplimentą ir žurnalistams pasakyti: nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo labai daug leidinių, skiriančių dėmesį architektūros temai.

Ir nesvarbu, kad dalis jų buvo visiškai bulvariniai. Svarbu, kad visuomenė visą laiką buvo masažuojama architektūra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

o

o portretas
O pagal kieno projektą vienas Kauno simbolių- Tulpės kavinė virto drabužių parduotuve?

Kaunietis

Kaunietis portretas
Ar čia tas visą Kauną bauginančių juodųjų dėžių autorius?

pavyduolis

pavyduolis portretas
nevykėlis pavyduolis
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kuriant savo istoriją
    Kuriant savo istoriją

    Pirmuosius savo muzikinius žingsnius žengiau J.Gruodžio gatvėje, Kauno 1-ojoje muzikos mokykloje. Puikiai atsimenu, kaip manęs atvažiuodavo pasiimti mama, kaip eidavome pietauti į kavinukę Nemuno gatvėje, kuri dirba dar ir šiandien. Visada dži...

  • Kaunas – poetų miestas?!
    Kaunas – poetų miestas?!

    Laikinosios sostinės kaip miesto, kuriam būdinga poetinė savastis, tradicijos ėmė klostytis tarpukario pradžioje, kai Lietuvos literatūroje tebebuvo gyvos vėlyvojo romantizmo tendencijos. ...

    2
  • Paroda be sienų
    Paroda be sienų

    Kartą per metus Kaune vyksta paroda, apie kurią savo nuomonę turi visi: ir menininkai, kultūros lauko atstovai, ir jiems prijaučiantieji. Nuomonės yra gana kategoriškos. Jas išklausius, drąsiai galima išskirti šios parodos &n...

  • Apie visažinius
    Apie visažinius

    Laisvės alėjoje nuo sniego svorio išgriuvo liepa. Kaip čia neprisiminsi Grainio liepos iš daugiažodžio Vinco Krėvės apsakymo. Juo labiau kad ta mūsų liepa – daugiau metafora nei įvykis. ...

    35
  • Kai automobilis taps prabanga, arba kokiai ateičiai turime nusiteikti
    Kai automobilis taps prabanga, arba kokiai ateičiai turime nusiteikti

    Kodėl mums visiems turi rūpėti viešojo transporto kokybė? Kodėl ji turi būti svarbiausia prioritetų sąraše iš karto po švietimo? Kodėl jums turi rūpėti troleibusai, net jei jūs seniai jais nevažiavote? ...

    6
  • 2018-ųjų pėdsakai Kauno galerijose
    2018-ųjų pėdsakai Kauno galerijose

    Atsigręžiant į paskutiniąsias dienas skaičiuojančius 2018-uosius Kauno vizualaus meno lauke, norėtųsi išvengti pagyrų ar susižavėjo šūksnių. Vis dėlto nesinori ir negatyvių komentarų. Juk nesėkmės – tai ne nuosprendis, o p...

  • Plagiatai ir tradicijos
    Plagiatai ir tradicijos

    Kalėdų angelas jau čia pat, o ką jis atneš, priklauso nuo to, ko nusipelnėme. Šiaip ar taip, tai pagarbos pasauliui, kuriame gyvename, meilės ir susitaikymo metas. Tačiau pakalbėkime netikėta tema – apie plagiatus ir kopijas. ...

    15
  • 2018-ieji Kauno teatre: kokie jie buvo?
    2018-ieji Kauno teatre: kokie jie buvo?

    Besibaigiantys metai ragina daug ką peržvelgti ir apmąstyti. Taip pat ir tai, kokie jie buvo Kauno teatruose. Ką svarbaus, naujo, originalaus, o ir negatyvaus su savimi jie nusineša? ...

  • Tarp gėrio ir blogio
    Tarp gėrio ir blogio

    Baigiasi metai, viso ko mums atnešę. Buvo apstu gerų dalykų, bet šalia jų sulaukėme ir pačių keisčiausių valdžios potvarkių, o beprecedentis mokytojų streikas išryškino absoliučią valdančiųjų aroganciją, nenorą ir...

    20
  • Lyg šventyklos
    Lyg šventyklos

    Štai mūsų premjeras susilaukė populiarumo jo išsvajotose rytų lankose. Rusijos žiniasklaida išsijuosusi juokiasi iš premjero maisto talonų („Pirmi išėjote iš SSSR – pirmi ir į ją grįžtate“)...

    24
Daugiau straipsnių