Nuomonė: „Aras“ išvadavo Henytę

Stebint rungtynes Lietuva-Bulgarija, susidarė toks įspūdis, tarsi Henrikas Daktaras būtų labai svarbus Lietuvos krepšiniui. Atrodė, kad bulgarai tris kėlinius Henytę laikė įkaitu, o prieš pat ketvirtąjį greitojo reagavimo rinktinė „Aras“ jį išlaisvino, taip išlaisvindama ir lietuvių krepšininkus.

Įvyko tas, ko ir bijojau. Lietuviai su bulgarais žaidė kaip lygūs su lygiais. Šio mačo neapibūdinsi kitaip kaip grupės autsaiderių dvikova. Per pirmus tris kėlinius labai stengiausi įžvelgti Lietuvos rikntinės pranašumą. Nepavyko.

Maniau, kad priekinė linija suvaidins lemiamą vaidmenį. Ką gi – klydau. Bulgarai, Lietuvos ekipai nusileisdami tiek ūgiu, tiek talentu, puolime ėmė vieną kamuolį po kito.
Maniau, kad prieš bulgarus Linas Kleiza sužibės visu gražumu. Vėl klydau.

Maniau, kad jau po antrojo kėlinio galėsiu ramiai laidyti pokštus. Labai klydau.

Jei būčiau sporto žurnalistas, po tokių komentarų Ramūnas Butautas su manimi turbūt nešnekėtų. Laimei, aš nesu sporto žurnalistas, taigi su mielu noru pakritikuosiu taktinius sprendimus.

Simas Jasaitis pataiko keletą svarbių metimų. Valio! Bet kodėl jis kaip tik tada sėda ant suolo? O kai rinktinę į priekį stumteli Tomas Delininkaitis – lygiai tas pats. Gerai žaidi – blogas ženklas?

Į aikštę išeina Andrius Mažutis. Neturiu jokio nusistatymo prieš šį žaidėją, tačiau ir arkliui aišku, kad gynybos specialistu pakrikštytas krepšininkas niekaip nespėjo paskui “bulgarą” iš Jungtinių Valstijų. Bet R.Butautas vis tiek laikė A.Mažutį aikštėje.

Mantas Kalnietis jau keletą metų tituluojamas viena didžiausių Lietuvos krepšinio vilčių. Ką gi, krepšinio vilčiai lemta šildyti suolą. Aukštesnis ir greitesnis M.Kalnietis turėjo visus šansus gynyboje pasirodyti geriau už A.Mažutį, jis taip pat galėjo pademostruoti savo galimybes planuoti žaidimą per paskutines dvi mačo minutes, kai lietuvių pergale abejojo nebent Bulgarijos prezidentas, bet R.Butautas jį ir toliau sėkmingai išnaudojo kaip suolo šildytuvą. Ar gali rinktinė, kurioje praktiškai nėra įžaidėjo, sau leisti tokią prabangą? Nemanau.

Žinote ką? Jaučiausi labai nejaukiai, sėdėdamas bare ir girdėdamas emocingus triumfo šūksnius, kuomet lietuviai lygino rezultatą ar šiek tiek išsiverždavo į priekį. Juk tai bulgarai! Ir nesvarbu, kad vienas iš jų kažkada žaidė už stipresnę komandą, kitas bulgaru vadintinas tik teoriškai, o komandai vadovauja skaudžiai Kauno „Žalgirio“ užpakalį andai išspardęs Pini Gershonas. Tai vis tiek yra bulgarai, ir mes su bulgarais žaidžiame kaip lygūs su lygiais!

Taip, ketvirtasis kėlinys buvo gražus. Bet negi tokio kalibro komanda (lietuviai, ne bulgarai) gali sau leisti tris kėlinius nervų tampymo prieš akivaizdžiai silpnesnius priešininkus? Tokių kėlinių turėjo būti ne vienas, o mažų mažiausiai du. Jau mačo viduryje turėjo būti aišku, kad bulgarai net teoriškai nesugebės pasipriešinti. Bet to nebuvo. Lietuviai savo pranašumą įrodė tik tuomet, kai P.Gershono auklėtiniai prisiminė, kad jie yra gana senyvo amžiaus ir vis dėlto pavargsta.

O dabar – apie perspektyvas. Lietuviai išėjo į kitą etapą, ir tai reiškia, kad turime tikrai neblogus šansus patekti į ketvirtfinalį. O prisiminus, kad į antrojo turnyro etapo traukinį įšokome paskutiniu momentu – netgi labai gerus.

Džiugu, kad kažkiek atsigavo L.Kleiza, kad Robertas Javtokas aikštėje matosi ne tik tada, kai prameta baudos metimus, kad tas pats A.Mažutis kartais vis dėlto ryžtasi pažiūrėti į krepšį ir netgi mesti. Bet to tikrai negana. Komanda? Į komandą lietuviai vis dar nėra panašūs, ir trenerių štabas turi labai nedaug laiko, kad dar kartą pabandytų iš šio padriko asmenybių derinio padaryti veikaintį krepšinio buldozerį.

Visiškai nenustebsiu, jei lietuvius nugalėję turkai ir (ypač) lenkai pralaimės ir ispanams, ir slovėnams, ir serbams. Tai būtų logiška ir netgi dėsninga, nes lietuviai neabejotinai papuolė į vieną iš silpniausių čempionato grupių, tačiau nesugebėjo išnaudoti šio pranašumo.

Dviejų pergalių turėtų be vargo pakakti prasibrovimui į ketvirtfinalį trečioje, o gal ir antroje naujosios grupės vietoje. Ar nugalėsime ispanus? Su tokiu žaidimu, kokį mūsų rinktinė demonstravo Vroclave – nieku gyvu. Iš tikrųjų, jei mūsiškiai žais taip, kaip žaidė prieš turkus, lenkus ir (didžiąją dalį laiko) prieš bulgarus, R.Butauto auklėtiniai jau dabar gali krautis lagaminus ir ruoštis paankstintoms atostogoms.

Jei antrame etape žaidimas bus nors kiek panašus į mačo su bulgarais pabaigą, šansai tęsti kovą dėl medalių bus tikrai neblogi. Bet ir to nepakanka. Bulgarai lietuviams nusileido didžiąja dalimi dėl to, kad pavargo ir nesugebėjo palaikyti rungtynių tempo. Tuo tarpu ispanai, serbai ir slovėnai turi kur kas ilgesnį atsarginių žaidėjų suolelį, ir jų, paprastai tariant, „užvaikyti“ nepavyks.

Net nežinau, kas gėdingiau – futbolininkų pralaimėjimas Farerų salomas ar krepšininkų pirmieji trys kėliniai prieš bulgarus. Tačiau aišku viena – R.Butautas turi dvi dienas iš naujo išmokti krepšinio pagrindams, kuriuos, regis, pamiršo ir treneris, ir jo vadovaujama komanda.

Ir pabaigai – vėl šioks toks pokštas. Jei darysime prielaidą, kad bulgarai Henytę lietuviams perduoti ketino tik mūsų rinktinės pralaimėjimo atveju, už ką sirgo Arūnas Valinskas?