Elektroninėje erdvėje šmėžtelėjo reklama: populiarus televizijos, radijo ir renginių vedėjas gundė prisišlieti prie literatūros klasikų draugijos. Skelbiama žinia – ypač banali, net rodėsi, kad jos kūrėjai tikrąją mintį paslėpė kur nors 25-ajame kadre.

Tačiau ta didžioji paslaptis pasirodo esanti išties pernelyg netikėta, kad ja patikėtum vos išgirdęs. Savo biografijos faktą garsenybė atskleidė agituodamas sekti jo pėdomis ir tapti lituanistu. Reklama rėkte rėkė: studijuok lituanistiką, ir būsi „krūtas“!

Šios reklamos užsakovė – viena aukštoji mokykla, tačiau ji atspindi visoje šalyje aktualią situaciją. Iš tiesų vis mažiau norinčių studijuoti lietuvių kalbą, norinčių su ja sieti savo profesinę ateitį, skirti gyvenimą jau esantiems ir būsimiems mūsų literatūros klodams nagrinėti, profesionaliai recenzuoti, mokyti vaikus suprasti Maironį ar A.A.Jonyną.

Ką tuomet studijuoja jaunieji poetai, apsakymų rašytojai, nepatekę į visada madingos žurnalistikos srautą, ar tiesiog stropūs „ketvertukininkai“, dar nesuvokę, ką norėtų veikti gyvenime, bet per prastai mokantys tiksliuosius mokslus – žmonės, dar prieš pora dešimtmečių sudarę nemažą dalį lituanistikos studentų?

Atsakymą pateikia bendrojo priėmimo diagramos, darbo paieškos skelbimai: potencialūs jonynai, pupkiai ir šiaip filologijos juodadarbiai renkasi vadybą, teisę, ekonomiką – studijas, kurios teoriškai suteikia daugiau galimybių vėliau tikėtis sotaus gyvenimo.

Tą patį byloja ir respublikiniai jaunųjų literatų konkursai: kasmet retesnės dalyvių gretos. Jose pasitaiko vis stipresnių autorių, bet tikimybė jų pavardes vėliau sutikti literatūros erdvėse – tolygiai mažėjanti. Jie kažkur išsisklaido ir tampa eiles rašančiais reklamos kūrėjais, diplomatais, savoms knygoms užsidirbančiais verslininkais.

Eiliuojančių jaunuolių pasirinkimas proziškas: geriau pilnos kišenės šlamančiųjų nei ant kaklo šlamantis „Poezijos pavasario“ vainikas.

Panašia linkme mąsto ir eilių nerašantys abiturientai. Apie jų pragmatizmo laipsnį byloja kad ir šių metų valstybinių brandos egzaminų rezultatai. Abiturientų lietuvių kalbos žinių lygis – įspūdingas, tiksliau, įspūdingai žemas. Antai net tautiškojo ir patriotiškojo Kauno abiturentai pasirodė anglų kalbą geriau išmanantys nei gimtąją lietuvių.

Kad ir ką kalbėtų mistiškai blogai egzaminuose pasirodžiusių abiturientų tėvai, net jei pavieniais atvejais egzaminai iš tikrųjų tėra tik loterija, faktas lieka faktu: gimnazistai dabar skaito ne knygas, bet draugų pranešimus feisbuke, savo mintis dėsto ne logiškais, bet trumpųjų žinučių stiliumi parašytais sakiniais.

Gyvename angliškai kalbančiame pasaulyje, o Lietuvoje neformalios darbo rinkos taisyklės byloja, kad bent teoriškai mokėti anglų kalbą – pranašumas darbinantis net pas vietinį bizniuką sukantį verslininką. Tik ar gali šios aplinkybės kaip nors nulemti gimtosios kalbos mokėjimą, atleisti mus nuo prigimtinės lietuvio pareigos palaikyti savo kalbos gyvastį?

Juk tai mes atsakingi už jos išlikimą, o ne ispanai, amerikiečiai ar japonai, kuriems lietuvių kalba kažkodėl pasirodo tokia „krūta“, kad dėl jos Lietuvoje leidžia savo vasaras ar net kelerius studijų metus.

Kita vertus, ne pirmas kartas, kai lietuvių kalba buvo podukros vietoj. Antai net garbusis Kristijonas Donelaitis pašiepė lietuvninkus, kurie, užuot kalbėję gimtąja lietuvių, liežuvį laužo šlebezuodami vokiškai ar prancūziškai.

Tiems, kas sugebėjo baigti mokyklą nesusipažinę su K.Donelaičiu, matyt, dera priminti: tai toks poetas. Ne, angliškai nekūrė – tik lietuviškai ir vokiškai. Bet paskaityti verta bent dabar, savo malonumui, ne dėl pažymio. Jo legendiniai „Metai“ – visai „krūtas“ kūrinys. Pagavus hegzametro ritmą, gal net tiktų repui.