„M.A.M.A.“ – masių lūkesčiai prieš muzikos progresą

Pradėkime nuo netolimos praeities, kai dar visai neseniai lietuviška muzika išgyveno didelį dėmesio ir įvertinimo stygių. 2007 metų pradžioje paskutinį kartą įvyko kadaise prestižiniai, o vėliau Arūno Valinsko ir Gyčio Daugėlos nuvertinti „Bravo“ apdovanojimai. 2009-ųjų pradžioje paskutinę savo ceremoniją surengė formatą pamėginęs pakeisti, bet vėliau vėl prie seno grįžęs „Radiocentras“. Taigi, kelerius metus apdovanojimų Lietuvoje nebuvo visiškai.

2007-2010 metais Lietuvoje smarkiai sumažėjo radijo stočių topų, į juos prasimušti lietuviškai dainai tapo gerokai sunkiau. Pasaulyje kritus muzikos įrašų pardavimams, Lietuva iki šiol tebegyvena nuo laikmečio atsilikusiomis taisyklėmis, sutvertomis dar 2000-aisiais (!) metais, pagal kurias auksinio albumo apdovanojimas skiriamas už 10 000 vnt. pardavimus, o platininis – už 20 000 vnt. (beje, per pastaruosius kelerius metus vos vienas albumas tapo auksiniu – SEL „Aš kaip žąsis“).

Žodžiu, kriterijų kaip matuoti sėkmę lietuviškoje muzikoje buvo likę labai mažai, progų paploti muzikantui per petį – beveik visiškai ne. Vienintelis labiau apčiuopiamas rodiklis – bilietų pardavimai, rengiami koncertai ir salių užpildymas.

Šiame kontekste „M.A.M.A.“ užgimimas pernai buvo teigiamas reiškinys, nes atsirado bent kažkoks įvertinimo ir sėkmės matas. Šio renginio organizatorius galima pagirti už visumoje kokybišką techninį lygį (apie gyvą garsą pakalbėsime pabaigoje), už antrus metus išparduodamą „Žalgirio“ areną, už ilgalaikę ir aktyvią „M.A.M.A.“ reklamos kampaniją. Tik štai kaip su turiniu? Čia ir yra ta „audros akis“, dabar ir kelianti visas diskusijas.

„Tai – daugiau TV šou-koncertas, nei apdovanojimai“, – atrašė Andrius Mamontovas, kai ruošdamas šį komentarą brūkštelėjau jam laišką klausdamas jo nuomonės. Ir tikrai, taip – „M.A.M.A.“ renginys yra televizinis šou, komercinis produktas, skirtas pasiekti didesnę auditoriją, orientuotas į reitingus, TV reklamos pardavimą, bilietų arenoje pardavimą ir… neskirtas muzikantams, o pirmiausia žiūrovams.

Toną čia diktuoja masinis skonis, dėl to originalesni, sunkiau suprantami atlikėjai negauna pakankamai eterio ir šiame renginyje nesulaukia deramo dėmesio, pripažinimo. Norint, kad būtų kitaip, būtų tekę „M.A.M.A.“ kurti kitokiais pagrindais. Tik ar tuomet šis renginys vyktų „Žalgirio“ arenoje ir ar jį rodytų vienas didžiausių komercinių TV kanalų? Kontrklausimas: o ar viso to tikrai reikia? Čia jau kiekvienas tegu atsako pagal save.

Kad būtų turinys, o ne tik blizgučiai, apdovanojimų renginį nuo pat pradžių reikėtų kurti ne kaip TV šou, prie kurio apdovanojimai tarsi priderinami, o atvirkščiai – kaip apdovanojimus, prie kurių prisiderina TV (aišku, jei jie tebebus įdomūs lietuviškai televizijai – palyginimui, Latvijoje jie tebėra įdomūs, tačiau net ir nusisukus televizijai, ji jau nebėra vienintelis būdas perduoti vaizdą).

Kiekvienas renkasi savo kelią, bet nereikia būti orakulu, kad būtų aišku, kokiu keliu „M.A.M.A.“ toliau ves jos taryboje esantys TV prodiuseriai Saulius Urbonavičius (pripažinkim, jis nebėra tas idealistas Samas iš „Bix“, o pragmatiškas TV prodiuseris ir verslininkas) ir Rolandas Skaisgirys. Televizijai reikia šviesų, dekoracijų, efektų, kažkokios dramos (nebūtinai tikros). Būtent taip „M.A.M.A.“ ir yra sukonstruota.

Pažvelkime giliau. Ryškios „M.A.M.A.“ prožektorių šviesos tik pridengia ne tokią smagią situaciją Lietuvos muzikos versle. Visumoje „M.A.M.A.“ (muzikos asociacijos metų apdovanojimai) nuo pat pamatų yra butaforinis projektas, ne ką realesnis už tas pačias televizines dekoracijas. Pirmosios dvi raidės M.A. pavadinime žymi „muzikos asociaciją“. Bet… jokios muzikos asociacijos Lietuvoje nėra. Na, bent jau tokios, į kokią apeliuoja šis pavadinimas arba ko iš jos galėtų tikėtis neįsigilinęs žmogus. Pavadinimas irgi tik dekoracija, skambus užvardinimas renginiui.

Pavyzdžiui, yra veikiančios LATGA-A, NATA, AGATA asociacijos, kažkada dar veikė LMIA (Lietuvos muzikos industrijos asociacija), tik apie ją jau senokai visiškai nieko negirdėti. Jų veikla yra suprantama. O kas yra muzikos asociacija?

Esu iš tų, kurie dalyvavo „M.A.M.A.“ komisijos balsavime, pernai mano agentūra išleido labiausiai Lietuvoje perkamą (ir „M.A.M.A.“ apdovanojimą gavusį) Donato Montvydo kompaktinę plokštelę bei kelis kitus albumus, šiame versle esu jau keliolika metų, tačiau šiai muzikos asociacijai nepriklausau. Arba man niekas nesakė, kad priklausau. Lygiai taip pat nežinau, kas jai dar priklauso, o gal apskritai tai yra asociacija tik iš septynių žmonių tarybos?

Į šią muzikos asociaciją nėra įstojęs kritinis kiekis muzikos verslo dalyvių (nepažįstu tokio nei vieno, neskaitant minėtų tarybos narių) ir net nėra aišku, kaip jos nariu tampama arba kaip iš jos išstojama, ar ji kuo nors dar užsiima be vieno renginio per metus organizavimu. Kas yra muzikos asociacija nežinau ne tik aš, nežino ir gerbiami šalies muzikantai, kurių nuomonės teiravausi, o tai yra gana absurdiška situacija.

Taigi, aptariama muzikos asociacija jokiu būdu nėra nacionalinė (nereikia priskirti jai to, ko nėra) ir, pagal dabartinę situaciją, nepretenduoja tokia būti. Lietuvoje užtenka susibėgti dviejų muzikos agentūrų vadovams su dviem TV prodiuseriais, prie savęs pridėti kelis visuomenei žinomus asmenis iš muzikos pasaulio ir štai – Muzikos asociacijos metų apdovanojimai. Bet televizijai tas puikiausiai tinka, todėl daugiau nieko ir nereikia.

Toliau dekoratyvinį vaizdą formuoja ir balsavimo komisija, kurios sudėtis yra daugiau nei abstrakti. Paskelbus trejetukus, žiniasklaidoje pasirodė tokia informacija: „<...> Juos išrinko muzikos profesionalų bei žurnalistų komisija, į kurią kviesti buvo 109 asmenys. Tiesa, rinkti nominantus panoro tik 66.“

Žinau, kad esama žmonių, kurie buvo kviesti ir registravosi balsuoti, bet informacija apie balsavimo formą jų nepasiekė. Atsakymas iš „M.A.M.A.“ rengėjų buvo, kad turime labai atsiprašyti, turbūt nesuvaikščiojo informacija!“ Pasijungti ir balsuoti tolimesniame etape irgi buvo atsakyta, nes „pakalbėjus su programuotoju, įvykus jau pirmam etapui daugiau žmonių įtraukti į balsavimą nebegalima.“

Klausimas, kodėl tokia didelė dalis (net 43) iš kviestų balsuoti nesudalyvavo balsavime yra atviras, man asmeniškai įdomus ir gali būti iškalbingas. Gali būti, kad dalis išties nepanoro balsuoti (tuomet tai liudija apie požiūrį į renginį), bet negalima atmesti prielaidos, kad „informacija nesuvaikščiojo“ daugelyje atvejų (tuomet tai liudija tam tikrą organizacinį neprofesionalumą arba pačių organizatorių požiūrį į renginį).

Greičiausiai tai tebuvo tik organizacinio darbo spragos, tačiau jos yra neskanios ir kelia abejonių dėl apdovanojimų profesionalumo. Antra vertus, persistengti juk nebūtina – pačiai televizijai iš tiesų svarbiausia viešai išdalinti prizus, o užkadrinis darbas įsigilinti, sukurti sistemą, išrinkti vertuosius galbūt atrodo tik laiko gaišimas. Koks skirtumas ką apdovanoti, svarbu apdovanoti! Tiesą sakant, man per šiuos apdovanojimus bent kelios nominacijos paliko tokį įspūdį, kad galvojau negali būti, kad aš esu iš tų, kurie tai išrinko nugalėtoju.

Dar vienas dalykas – visas šis „M.A.M.A.“ projektas yra privatus, ne altruistinis, taigi jo rengėjų siekiama nauda yra ne tik finansinė, bet ir scenos suteikimas sau, savo atstovaujamiems atlikėjams. Tokie yra pragmatiški rinkos dėsniai ir tai reikia suprasti.

Prieiname prie esmės. „M.A.M.A.“ yra blizgus TV šou, į kurį dar ir pardavė bilietus žiūrovams. Jam, kaip televiziniam projektui, tinka tai, kas gražiai skamba, gražiai atrodo, renka sales, patinka plačiosioms masėms. Visa painiava kyla tik tada, kai į vieną vietą susiplaka progresyviosios muzikos pasaulio dalies ir masių lūkesčiai.

Bet galbūt visgi įmanoma suderinti abi puses? Galbūt. Tik tokiu atveju šis renginys turi pasistengti patikti ne tik man, bet ir mano tetai Kėdainiuose, o tai – nelengva užduotis! Pastangų subalansuoti norus dedama – šiek tiek vietos jame suranda alternatyvūs ir nepriklausomi atlikėjai, bet „M.A.M.A.“ užduotis ir paskirtis, deja, visgi nėra formuoti žmonių skonį, o į jį pataikyti ir jiems įtikti.

„M.A.M.A.“ organizacinė komanda žiūri, ką parodyti jau žinomo, net jei tai yra dvidešimties metų senumo dalykas, jai iš esmės nerūpi vystyti industriją ir užsiimti edukacija. Taigi lūkesčių, kad „M.A.M.A.“ ves Lietuvos muzikinį pasaulį į priekį, mėgins diktuoti madas, formuoti skonį nėra ir neturėtų būti. Renginiu nusivylė tie, kas tokių iliuzijų turėjo ir jie tikrai neprivalo kitąkart jungtis televizoriaus ir vėl nervintis prie ekrano.

„Grammy“, MTV EMA ar net latviškais „Gada Balva“ Lietuvoje šie apdovanojimai netaps (nereikia jiems lipdyti tokios etiketės) dar ir dėl to, kad, kad juose pinigų skiriama viskam, tik ne muzikos suskambėjimui, gyvam garsui. Minėtuose renginiuose tiesioginiame eteryje sugebama pakeisti grupes, pajungti instrumentus ir jas įgarsinti, kad jos skambėtų gyvai. Labai įdomu būtų pamatyti „M.A.M.A.“ mergeles su gyvai grojančiais muzikantais scenoje, greičiausiai jos atsisakytų ten lipti apskritai.

„M.A.M.A.“ nereikia priimti ir kaip nacionalinės svarbos dalyko. Renginys formatu yra artimesnis, pvz. „Eurovizijai“ ar galbūt dar labiau „Slavianskij bazar“. Tiesiog turime vienintelį tokį televizinį muzikinį renginį-apdovanojimus, kuris apdovanoja tai, ką apdovanoja. Ir jeigu viskas pasiliks taip, kaip yra, pretenzijų į lietuviškus nacionalinius apdovanojimus reikėtų vengti. O jei „M.A.M.A.“ ir pretenduoja į nacionalinių apdovanojimų vietą tai tik dėl to, kad kitokių šiuo metu Lietuvoje tiesiog nėra.

Įvertinus visa tai galbūt nebepyks tie, kurie nelaimėjo ar nepagrojo „M.A.M.A.“ renginyje, ar nusiramins, dėl vienos ar kitos lyg ir sveiku protu nepaaiškinamai įteiktos nominacijos. Bet svarbiausia, turime sau atsakyti, – ar geriau yra taip, kaip yra, ar geriau, kad nieko apskritai nevyktų? Čia nėra teisingo atsakymo.

Man asmeniškai pirmasis variantas yra priimtinesnis, tik, žinoma, su sąlyga, kad organizaciniai programiniai nesklandumai būtų sprendžiami, atsirastų daugiau skaidrumo, aiškesnė balsavimo sistema ir būtų bent nutuokiama balsuojančiųjų sudėtis (tada būtum ramus dėl jų kompetencijos arba pasitrauktum iš balsavimo, jei reikalas beviltiškas), kažkaip pagaliau būtų paaiškinta, kas ta muzikos asociacija – nuo to visi išloštų! O idealu, jei užgimtų ir kiti gal labiau kameriniai, bet ir labiau vertingesni nacionaliniai muzikos apdovanojimai.

Kol to nėra galbūt išties galima būtų mėginti ieškoti didesnio balanso tarp masinio skonio ir šviečiamosios veiklos, jei tik „M.A.M.A.“ organizacinis komitetas leisis į tokius eksperimentus, bet čia jau jų geros valios reikalas. Latviai kažkaip tą balansą rado. Tiesa, jų „Gada Balva“ nevyksta arenoje (pernai apdovanojimai įvyko nacionaliniame teatre Rygos centre), bet irgi buvo tiesiogiai rodomi per komercinę televiziją ir nepavadinčiau jų susipykusių su skoniu. Daug bendrauju su latviais, tad žinau, kad ten nėra tokių diskusijų ir puolimo į kraštutinumus. O atrodo kaimynai esame, temperamentai turėtų būti panašus…

Panašu, kad „M.A.M.A.“ daugelio muzikantų ir pramogų verslo žmonių nuomone yra pernelyg masėms pataikaujantis, prasto skonio blizgus renginys. Dėl to kai kas pasirenka tą vakarą geriau likti namuose, sugroti koncertą ar iškeliauti į užsienį, realaus troškimo patekti į „M.A.M.A.“ ir pažiūrėti, tarkim, „Šarkos“ ar „Pinup Girls“ pasirodymus nėra. Kaip atsvaras atsiradę apdovanojimai „T.Ė.T.Ė.“ visgi yra pernelyg alternatyvūs ir neturi didelio svorio bei įtakos.

Tiesa, kurios visi taip trokšta, eilinį kartą yra kažkur per vidurį. Tik faktas, kad lietuviškos muzikos poreikio dėmesiui ir įvertinimui šie abu apdovanojimai pilnai nepatenkina.

Pabaigai vietoj P.S. paraginimas muzikos rinkos dalyviams – grąžinkime įvertinimą muzikai ir patys! Pradėkime nuo to, kad sutarkime realias, atitinkančias laikmetį auksinių ir platininių albumų apdovanojimų ribas Lietuvoje. Jei patys neįsivesime tvarkos, niekas kitas to nepadarys. Tie patys latviai susitvarkė dar 2007 metais, mums sumąstyti kažkaip ilgiau užtrunka ir tas sparnuotas posakis apie žirgų galvas iš tiesų labiau tinka mums patiems.



Komentarai 2 Rašyti komentarą

Rasa

Rasa portretas
Dėl renginio pobūdžio visiškai pritariu autoriui, visgi žiūrėti bandžiau, nieko kito nei aprašyte ir nesitikėdama. Kas man labiausiai sukėlė pasibjaurėjimą tai tie, atsiprašant, vedėjai...Kas natas žodis camon, Ye ir "aš laikinu", t.y. "like'inu". Nors toks čia ir renginys, bet man buvo bjaurus vedantieji gaideliai...

romas

romas portretas
Čia toks š. renginys apie kurį neverta net kalbėti.O jei jį organizavo "Samas"-tai tuo labiau
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Naftos kainos „lubos“ jau netoli
    Naftos kainos „lubos“ jau netoli

    Alžyre susitikę naftą eksportuojančių šalių – OPEC – atstovai pirmą kartą per aštuonerius metus susitarė mažinti naftos gavybą ir smarkiai nustebino finansų rinkų dalyvius. Nors tikimasi, kad susitarimas padės kilstelėt...

  • Pro memoria Ramzis
    Pro memoria Ramzis

    Ramzis – tai ne koks Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, o Lietuvos Respublikos pasienietis, pareigūnas, pėdsekys, tarnybinis belgų aviganis, niekšingai iš pasalų nukautas tarnybos metu Pasienio kunigaikštystėje vietini...

    18
  • Bėgliai, karas, bejėgiškumas
    Bėgliai, karas, bejėgiškumas

    Aną savaitgalį Vienoje įvyko Austrijos sukviestas 11-os Europos centro ir pietryčių valstybių vyriausybių vadovų  ir ministrų susitikimas dėl pabėgėlių į Europą. Apžvalgininkų nuomone, jis nepasiekė jokių reikšmingų rezultatų. ...

  • Apie partijas
    Apie partijas

    Sociologų teigimu, socialdemokratai šiuo metu yra seniausia partija pagal elektoratą ir jau pralenkė konservatorius. Tai yra faktorius, kuris turėtų priversti socialdemokratus rimtai susimąstyti apie savo ateitį. ...

  • Šaunioji Salaspilio pergalė
    Šaunioji Salaspilio pergalė

    Rugsėjo 27-oji mums yra įžymi savo istorine atmintimi. Tądien 1605 m. buvo laimėta šauni lietuvių pergalė, viena įspūdingiausių mūsų valstybės istorijoje. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sutri...

  • Lietuvos konkurencingumas: vienas žingsnis į priekį, du atgal?
    Lietuvos konkurencingumas: vienas žingsnis į priekį, du atgal?

    Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame konkurencingumo reitinge Lietuva pakilo iki rekordiškai aukštos – 35-os – vietos ir sparčiais tempais artėja prie 30-oje pozicijoje jau kelerius metus įsitaisiusios Estijos. Lietuvoje vykstanty...

  • Užsitęsęs rinkimų spektaklis
    Užsitęsęs rinkimų spektaklis

    Lietuvoje periodiškai šmėsteli idėjos keisti prezidento rinkimų tvarką. Esą, atšaukus tiesioginius rinkimus, galima išgyvendinti populizmą, kurio niekaip neatsikrato nei politikai, nei rinkėjai, atimti galimybę iš pri...

    4
  • Ar apsispręs „valstiečiai“ dėl homoseksualų partnerystės?
    Ar apsispręs „valstiečiai“ dėl homoseksualų partnerystės?

    Rinkimai yra išties stebuklų metas, tik pastarasis valstiečių-žaliųjų lyderių susipainiojimas vertybėse, programinėse nuostatose ir asmeninėje nuomonėje kelia nebe juoką, o rimtą problemą: kas dėsis Lietuvoje po rinkimų? Ir kiek dar poli...

    4
  • Ką atneš JAV prezidento rinkimų debatai?
    Ką atneš JAV prezidento rinkimų debatai?

    Laukia įdomi savaitė: pirmadienį JAV prasideda prezidento rinkimų debatų sesija, o vėliau laukiama Alžyre vyksiančio OPEC šalių susitikimo dėl naftos kainų. Kaip klostysis šie du įvykiai? Kaip į juos sureaguos finansų rinkos? ...

    1
  • Bratislavos dvasia ar Europos vaiduoklis?
    Bratislavos dvasia ar Europos vaiduoklis?

    Jau trejetą mėnesių Europos Sąjunga (ES) bei jai nepriklausančios šalys, įvairiais ryšiais susijusios su Jungtine Karalyste (JK), laukia, kada pastaroji pradės derybas dėl išstojimo iš ES. Liepos mėnesį suformavus naują T...

Daugiau straipsnių