Lietuviai, ne/veskite euro

Tokią žinią lietuviams siunčia apokalipsės Kipras. Per katalikiškas Velykas Kipre bujojo filosofo Nyčės dvasia: Europa mirė. Vienaip ar kitaip, Kipre šiandien rimtai susiūbavo eurozonos šalių lygybės, solidarumo, savitarpio pagalbos idealai, krito „šventoji karvė“—pasitikėjimas Europa, ir įsigalėjo itališkas Makiaveliškas mitas apie istorijos cikliškumą ir vertybes, kurių geriausios, anot Machiavelli, visados – praeityje. Lietuviai žino, ką tai reiškia.

Žino ir kipriečiai, po karo su Turkija neišgyvenę nė pusamžio, todėl jie, iš tikro gerbūvio šiandien atsidūrę Lietuvos 1992-ųjų situacijoje, elgiasi stoiškai ir panikos nekelia. Saloje pakvipo, kaip sakoma, ne „purvinais“ pinigais - juk jie nekvepia, o jei ir kvepia, tai, patikėkite, juos seniai pertempė Grenados, Liuksemburgo, ar britų bankai - o Kiprui liko ekonominės žandarmerijos išpuoliai. Kadais rusų profesorius išprašė mane iš istorijos egzamino, nes nežinojau, kas, anot Markso, yra Europos žandaras.

Man atrodo, Europą iš graikų seniai pavogė anglosaksai su savo verslumo modeliais, tarpstančiais ant akcijų ir tik akcijų vertės. Na, taip, mes, humanitarai, esame linkę viską dramatizuoti, cituoti, iškreipti, bet sykiu ir nujausti. Gal todėl po dvidešimt ketverių metų gyvenimo osidėjos Kipre nustebinau save, po Kalėdų atvykusi profesoriauti į vieną stoiškiausių Lietuvos miestų - Kauną. Kipras ir Kaunas beveik rimuojasi. Nežinau, ar tai buvo nuojauta, tačiau prieš Naujus metus, sulig artėjančiais Kipro prezidento rinkimais, saloje sunkėjo tyla ir anksčiau nebūtas sąstingis, o žmogui, nuolat jaučiančiam savo užsienietiškumą (Europoje mes dar esame rusai), tai neretai atveria vizijas ir verčia judėti. Naujasis, dešinysis, Kipro prezidentas pavarde Anastasiadis (graikiškai - „atgimstantysis“) turėjo padaryti tai, ko nesiryžo senasis, komunistas Kristofijas („Kristaus sūnus“), kuris europarlamento posėdžiuose dėl savo „meilės“ rusams varė į nemigą estus ir mūsų Landsbergį (keistas sutapimas, Žemkalnio projektuotame Kauno name dabar nuomoju butą). Naujajam Kipro prezidentui reikėjo priimti baisų nuosprendį, todėl jis nuo kadencijos pravardžiuojamas Krizės prezidentu. Kaune mane irgi pravardžiuoja Krizės dekane.

Suprasti, kokia gili šiandieninė Kipro drama, padėtų paprasta tiesa, jog Kipras, buvo ne tik komercinių, bet ir kooperatyvinių, vadinamųjų - liaudžiai draugiškų  - bankų šalimi. Mokytojai turėjo savo bankus, gydytojai - savo, šeimos, mokinukai – savo, kurių pagalba vaikai organizuodavo ekskursijas ir šventes, padėdavo Izraelyje besigydantiems klasiokams ar jų giminaičiams. Kipriečiai nelaikė nė cento namie, jie buvo ištikimi bankui, o bankas - jiems. Net važiuodamas atostogų į užsienį, galėdavai už porą nuošimčių pasiskolinti pinigų ir, nors grąžinimo terminų niekas griežtai nenubrėždavo, kipriečiai skolą susimokėdavo laiku, kad kitą kartą vėl gautų paskolą.

Ilgesnio termino paskolos būdavo išduodamos tik būstui pirkti ir vaikų studijoms užsienyje dengti, o išleisti savo vaiką iš salos studijuoti kipriečiui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas, juk grįžęs vaikas gaus gerą darbą, gal net tame pačiame banke. Dirbti banke buvo taip pat garbinga kaip universitete ar ministerijoje. Galima sakyti, bankų pagalba kipriečiai pasiekė aukščiausią universiteto diplomų skaičių Europoje, ir šiandien aukštesniojo lygio eurobiukratinėse struktūrose kipriečių yra kur kas daugiau negu lietuvių, nors šalis beveik tris kartus mažesnė.

Tokį sektorių – „gerą“ kipriečių gyvenimą – eurofinansininkai  ir pavadino „kazino“ ekonomika, užsienio indėlių „paleidimu“ į rinką. Tačiau, koks kieno reikalas, iš ko aš gyvenu, kaip sako Liuksemburgo suokalbinikai. Aš pati turėjau fiksuotą 4,5 nuošimčių  paskolą iš Kipro mokytojų banko, ir man liko mokėti vos keli tūkstančiai, kurie sulig euro įvedimu šiek tiek „išsipūtė“, o dabar, gali būti, apaugs pilvotais nuliais, ir nutiks kaip mano močiutei, kuri Smetonos laikais pasiskolino iš Bekerio du litus, o turėjo atiduoti keturis, ir dar - roges, ir dar - grūdus... Graikai tai vadina vienu gražiu žodžiu tokoglifija – nuošimčių siurbimu, spąstais, į kuriuos juos įstūmė ne blogasis bankas, o, pirmiausia, blogoji politika. Įdomu dar ir tai, kad Kipro bankai buvo kone vieninteliai, kuriems Europos sąjunga nepadengė nuostolių dėl bankrutavusių graikų bankų, kurių dauguma akcijų gulėjo Kipre. Įtariu, kad neįžvalgūs Kipro politikai prašovė, manydami, kad pataikė: jie, regis, patys su tuo sutiko,  pagalvoję, kad pergudraus Briuselį, ir šis nelies jų duonos ir kūdikio - laisvos bankininkystės.

Kipro nobelistas ekonomistas Pisaridis teisus: Kipro bankų sistemos žlugimo priežastys - ne ekonominės, o politinės; Europai reikėjo nubausti kelis oligarchus; reikėjo parodyti, kad netoleruos laisvų ekonominių zonų, kurias ciniškai pavadino „kazino“; reikėjo „mėginio“, paprastai tariant – atpirkimo ožio, kuriuo ilgainiui taps ir naujos eurozonos šalys. Sykiu „senoji euroEuropa“ lošė tame pačiame kazino ir, matydama, kad jų partneris neva gėdingai prasilošinėja, atsiliepė saksoniška tyla.

Prieš porą metų žlugus Graikijos bankams, kiekvienam Kipro investitoriui buvo aišku, kad jie laiko pinigus bankuose kiauru dugnu. Šitam nereikia išsamaus ekonominio tyrimo. Šitam pakanka emocingų „pacypavimų“ kai kurių Kipro lietuvaičių, kurių žodžiuose skamba tikroji europietiška solidarumo gaida:  aha, taip Kiprui ir reikia; nebepirks jiems tėveliai „mersų“; pakaks, mes, lietuviai, gyvename susispaudę ir nesiskundžiam; tegu jie eina šiukšlių gatvėse rinkti; nesuveikė jų „verslo planas“, ir, ir...; jei kas – varysime į Lietuvą (kurioje, pagalvojau, jūsų „labai laukia“). „Verslieji“ tėvynainiai gal ir teisūs, juk eurofinansininkai vieningai pučia į vikingų ragą: Kipro banko sektorius viršija nacionalinį produktą net aštuonis kartus, nors iš tikro Kipro banko sektorius su savo verslo planais – ne didesnis nei daugelio Europos šalių.

Liuksemburgas, Šveicarija, Britanijos salos, Airija... Brangiais kvepalais kvepiantys Troikos funkcionieriai balsuoja už „šoko terapijos“ atsiskaitymo su Kipru planą A ir priduria—aha, negalite mokėti, atiduokite paskutines kelnes. Panašiai kaip mano močiutės akyse pagarbą praradęs Bekeris. Tik tiek, kad jis nekvepėjo brangiais kvepalais.

Šiandien nurėžti pusę visų Kipro indėlių, kurie yra virš 100.000 eurų, reiškia nurėžti pusę Kipro verslo, pusę darbų, pusę žmonių, uždaryti universitetą su visais nobelistais ir paleisti pusę mano dukters klasės, kurią sudaro vienuolikos tautybių vaikai. Tai reiškia karo sąlygas be aukų, kurios, be abejo, atsiras. Irako kare amerikiečiai traukdamiesi palikdavo arabams savo nesuspėjančius paskui karius, kuriuos tie užkasdavo gyvus.

Pažiūrėkite filmą „Buried“ režisuotą Rodrigo Cortes. Mes, humanitarai, reklamuojame savus. Pernai vienoje Čikagos konferencijoje Amerikos lietuviai draugiškai paklausė manęs, ką manau apie Kipro kaimynystėje vykstantį Sirijos karą. Atsakiau kaip rašytoja, kad Vakarai nieko nesupranta apie Sirijos kultūrą, įskaitant ir politinę, todėl jiems pirmiausia reikia paskaityti daug knygų, o jau paskui neštis ginklus. Amerikiečiai nesuprato, kodėl aš – „prieš demokratiją“. O kai paprašiau, kad man apibrėžtų demokratiją, tai jie prakalbo apie Sirijos moterų teises...

Mano suokabininkas, anglų kalbos profesorius Stefanas, kurį sutikau kaip niekad tuščiame Nikosijos senamiestyje, pacitavo man seną indų išmintį: kai drambliai kaunasi, kenčia žolė. Jis davė interviu Ispanijos televizijai savo laisva ispanų kalba, ir jų pokalbyje skambėjo mintys apie tai, kad pietų Europa turi vienytis ir puoselėti savo atskirą geopolitiką. Euro įvedimas buvo gražus ir pompastiškas įvykis, žymintis naujojo tūkstantmečio pradžią. Nepraėjo nė trylika metų, ir euras nepasitvirtino kaip svetimkūnis įvairiaspalvėse Europos kultūrose.

Nepavyko standartizuoti ekonomikos, nes ekonomika remiasi skirtinga vartojimo, taupymo, pagaliau - lietimo, jutimo, skonio, paveldo  kultūra. Apmaudu, kad krizė prasideda nuo seno paveldo kultūrų - Graikijos, Ispanijos, Portugalijos, Italijos, Kipro, ir staiga pasigręžia į vieną intelektualiausių Europos šalių—Slovėniją. Dabar, kai triukšmas apie Kiprą Europoje prityla, jis persikelia į Jungtines Valstijas, ir net Indianos provincijų laikraščiuose suskamba nauja auka—Slovėnija. Kipro arkivyskupas Chrisostomas, kurio kalbą užvakar verčiau iš graikų į rusų, buvo radikalus: aš neabejoju, kad Europos Sąjunga neišliks. Jeigu Italijos ekonomiką išdraskys kaip mūsų, Europos neliks, todėl siūlau, ilgai nemąsčius, judėti iš Europos sąjungos priešinga kryptimi. Tai irgi ciniška, bet ką daryti?

Klausiu savo paauglės dukters: o ką tu apie tai galvoji? O ji man sako, vokiečiai nori būti stipriausi. Sakau jai, vaikeli, tu kalbi nesąmones. Aš - nesąmones? Aš neisiu kasti bulvių, kaip jie mums siūlo, ir mirsiu, bet nepirksiu jų „mersedeso“ ir net nukvakusios kavos mašinos... Praeis daug laiko, kol jos galvelėje nusistovės kita linija. Mes užaugsime, pasikeisime, netrukus sunkmetis užklups ir vokiečius, kurie slapta pasvajoja apie savo markę, ir, kaip man sako bičiuliai rašytojai iš Hamburgo, jaučia nostalgiją Vokietijai, kuriai rūpėjo ne akcijos, o socialinė samdomų darbininkų gerovė, iš esmės ir pavertusi juos turtingais. Vokiečių jaunimas šito turto jau nematys. Man kažkodėl atrodo, kad niūriausias scenarijus brėžiasi ne kipriečiams, juolab  - ne vokiečiams, o lietuviams, kurie labai skuba vesti eurą. Neišvengiamai vyks mūsų maironių ir daukantų infliacija, kainos apvalės į viršų, atlyginimai - į apačią, prisidės tokie finansiniai triukai kaip indeksavimas ir panašūs, net finansininkui nesuprantami, euroreikalai, ir tada lietuviai iš tikro pamatys, kokie jie neturtingi...

Svarbiausia, nesinervinti, kad negalime būti vokiečiais, o geriausiu atveju esame tik Žečpospolitos, kurią rusai savo metraščiuose apvalina į Lenkiją, palikuonys. O dar svarbiau - visados turėti planą B, kurį dabar kuria kipriečiai, prisiminę kaip britų premjeras Dizraelis XIXa. norėjo juos paversti Pažadėtąja žeme izraelitams. O kas belieka, kai virš galvos - skrupulų neišpažįstanti Turkija ir eurokardas ant virvės, kuri bet kada gali trūkti.

Kaip tai liečia mane? Bijau, kad nebeliko sveiko baimės jausmo, pensijos ir kitų privilegijų laukimo, tik susitaikymas su nuolat banguojančiu nepritekliumi ir Žalgirio arena, kurioje širdį sudrebina minios vienybė. Tuo tarpu, bankai, galabydami vienas kitą, skęsta piniguose ir remia vienintelę kultūrą - politinių neūžaugų ir šiaip neūžaugų farsą.  O kur gražūs, pasiaukojantys, jautrūs ir sąžingi Machavelliški princai? Dabar supratau, kad pagrindinis principas, priimant žmogų į darbą: jis turi būti kūrybingas, jautrus ir sąžiningas, ir gal iš jo išauginsime pasiaukojančius „princus“ - atsvarą eurobiurokratams. Pagalvokite.



Komentarai 17 Rašyti komentarą

lietuvis

lietuvis portretas
arteja tautu kalejimo Jievrosojuzo griutis ir krachas

Alex

Alex portretas
Nelabai man aišku kas ką, bet kipriečiai čia aiškiai nekalti. Kalta yra situacija, kad nėra pinigų kaipo tokių, nes doleris - ne pinigas, o pasitikėjimo licencija, spausdinama FRB - federalinio rezervų banko JAV, kuris beje nei federalinis, nei bankas, o privati spaustuvė. Vėliau tas licencijas dalina kam nori arba kam reikia, dykai arba pigiai. Lietuva tas licencijas privalo pirkti už tikrus pinigus - iš čia ir valstybės skola... Vėliau tas licencijas staiga pareikalauja gražinti, o jei nesugebi - atsiskaityk tikru turtu... Be abejo, Kipro o ir kiti bankai yra "be dugno", nes finansai - susisiekiantys indai, jei vienoj vietoj tvanas - bėga visur, jei sausra - išbėga iš visur.

Jonas

Jonas portretas
Ačiū autorei už gerą straipsnį.

cxvz

cxvz portretas
mes ir nenorim to euro
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Populistiniai žaidimai
    Populistiniai žaidimai

    Prieš rinkimus daugėja atvirai parazitinių pasiūlymų, kuriais rinkėjai bandomi vilioti. Tai ir siūlymas sumažinti Seimo narių skaičių. Jei Seimas dirba valstybei, tegu jų bus nors 500, jei nedirba, mažesnį narių skaičių bus daug labiau ...

  • Pamiršta nacionalinė vertybė
    Pamiršta nacionalinė vertybė

    Spalio 4-ąją jau trečią kartą planetos baleto grandai – Australijos baleto kompanija, Maskvos Didysis teatras, Karališkasis baleto teatras, Nacionalinis Kanados baleto teatras ir San Fransisko baleto trupė – surengs tiesioginę transli...

  • Vidinės nuostatos ir žydai
    Vidinės nuostatos ir žydai

    Kartais atrodo, kad tarp dviejų ilgai šalia gyvenančių tautų – lietuvių ir žydų – vis dar praraja. Nepaisant abiejų pusių vieni kitų link žengiamų žingsnelių. ...

  • Dokumento reikalavimas iš kiekvieno alkoholio pirkėjo turi būti atšauktas
    Dokumento reikalavimas iš kiekvieno alkoholio pirkėjo turi būti atšauktas

    Esame įdomi valstybė daugeliu atžvilgiu ir kai jau pagalvoji, kad niekas Lietuvoje nebegali nustebinti – ima ir nustebina. Šį sykį pretekstu stebėtis tapo prekybininkų susigalvotas reikalavimas iš kiekvieno perkančio alkoholį reika...

  • „Amerikos taikos“ amžius baigiasi
    „Amerikos taikos“ amžius baigiasi

    Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. ...

    2
  • Naftos kainos „lubos“ jau netoli
    Naftos kainos „lubos“ jau netoli

    Alžyre susitikę naftą eksportuojančių šalių – OPEC – atstovai pirmą kartą per aštuonerius metus susitarė mažinti naftos gavybą ir smarkiai nustebino finansų rinkų dalyvius. Nors tikimasi, kad susitarimas padės kilstelėt...

  • Pro memoria Ramzis
    Pro memoria Ramzis

    Ramzis – tai ne koks Čečėnijos prezidentas Ramzanas Kadyrovas, o Lietuvos Respublikos pasienietis, pareigūnas, pėdsekys, tarnybinis belgų aviganis, niekšingai iš pasalų nukautas tarnybos metu Pasienio kunigaikštystėje vietini...

    32
  • Bėgliai, karas, bejėgiškumas
    Bėgliai, karas, bejėgiškumas

    Aną savaitgalį Vienoje įvyko Austrijos sukviestas 11-os Europos centro ir pietryčių valstybių vyriausybių vadovų  ir ministrų susitikimas dėl pabėgėlių į Europą. Apžvalgininkų nuomone, jis nepasiekė jokių reikšmingų rezultatų. ...

  • Apie partijas
    Apie partijas

    Sociologų teigimu, socialdemokratai šiuo metu yra seniausia partija pagal elektoratą ir jau pralenkė konservatorius. Tai yra faktorius, kuris turėtų priversti socialdemokratus rimtai susimąstyti apie savo ateitį. ...

  • Šaunioji Salaspilio pergalė
    Šaunioji Salaspilio pergalė

    Rugsėjo 27-oji mums yra įžymi savo istorine atmintimi. Tądien 1605 m. buvo laimėta šauni lietuvių pergalė, viena įspūdingiausių mūsų valstybės istorijoje. Lietuvos kariuomenė, vadovaujama didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus, sutri...

Daugiau straipsnių