Liepos 6-oji turėtų įgyti savitesnį „veidą“

Valstybinės nacionalinės, su konkrečios valstybės valstybingumo istorija siejamos šventės yra naujųjų laikų, nacionalizmo epochos, išradimas.

Jos skirtos tautinei politinei tapatybei, piliečių patriotizmo jausmui puoselėti.

Kol valstybės suverenitetas buvo siejamas su valdovu arba tik išskirtinio, privilegijuoto luomo teise valdyti, tokių švenčių nė nereikėjo.

Liepos 6-oji, kaip Lietuvos valstybinė šventė, oficialiai vadinama Valstybės arba Mindaugo karūnavimo diena, buvo įvesta po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. rudenį (pradėta švęsti nuo 1991 m.).

Ši naujai sumanyta valstybinė šventė pakeitė pirmojoje Lietuvos Respublikoje nuo 1930 m. švęstą rugsėjo 8-ąją, kaip „senosios Lietuvos didingai praeičiai minėti skirtą šventę“, susietą su numatytos, bet taip ir neįvykusios Vytauto Didžiojo karūnacijos 1430 m. data. Ši šventė greta Vasario 16-osios buvo įrašyta į 1938 m. LR Konstituciją.

Liepos 6-oji nėra dabar žinomų istorijos šaltinių paliudyta Mindaugo karūnavimo 1253 m. diena. Šventės data tėra nūdienos politikų pasirinkimas vienos iš trijų, į vieną 1253 m. birželio pabaigos – liepos vidurio laikotarpį telpančių, sekmadienių datų.

Šį laikotarpį, kaip labiausiai tikėtiną Mindaugo karūnavimo laiką, hipotetiškai apskaičiavo prof. Edvardas Gudavičius. Galima pridurti, kad ne visi istorikai, tyrinėjantys Mindaugo laikus, su tuo sutinka. Juolab kad nežinoma, ir kur vyko karūnavimo iškilmės.

Kad ir kaip ten bebūtų, valstybinei šventei, kurios pagrindinis tikslas būtų aktualizuoti dabarčiai senosios Lietuvos istoriją ir taip stiprinti piliečių patriotiškumą bei tautinę tapatybę, su Mindaugo karūnavimu siejama data šiandien laikytina tinkamesne nei neįvykusio Vytauto Didžiojo karūnavimo data. Bent jau psichologiškai ir ideologiškai.

Valstybinių švenčių, kurios siejamos su ikinacionalistinės epochos istorija, turi ir daugelis kitų valstybių: Italija, Šveicarija, Vengrija, Vokietija, Ispanija, Portugalija ir kai kurios kitos.

Jei Italijoje tarp tokių švenčių tėra Romos diena, siejama su „amžinuoju“ vadinamo miesto legendine įkūrimo istorija, tai, pavyzdžiui, mažytės ir Italijos apsuptyje esančios San Marino valstybės pagrindinė nacionalinė šventė – Respublikos diena – susieta su realiais 401 m. įvykiais, Ispanų nacijos diena – su data, kai Kolumbas atrado Ameriką, Vengrijos pagrindinė nacionalinė šventė – šv. Ištvano diena – su Vengriją apkrikštijusio šios šalies valdovo Ištvano karūnavimo karaliumi 1000 m. (ar metais vėliau) data. Beje, Vengrija turi panašiausią į Lietuvos valstybinių švenčių, siejamų su valstybingumo istorija, struktūrą.

Tiesa, bemaž visais šiais atvejais su senąja istorija siejamos valstybinės šventės turi organiškesnį, tų tautinių politinių bendruomenių raidoje niekada visai nenutrūkusį ryšį su pačia senąja istorija, nei Lietuvos atveju Liepos 6-oji.

Ir ne todėl, kad Liepos 6-oji – istoriografijos rekonstruota data, o Mindaugo krikštas ir karūnavimas tebuvo trumpalaikis epizodas, neturėjęs esminės reikšmės tolesnei senosios Lietuvos istorijai, o todėl, kad naujoji nuo 1918 m. pradėta kurti Lietuvos valstybė, nors ir deklaravo ryšį su senuoju valstybingumu (iš čia Vasario 16-osios Akte „valstybės atstatymo“ terminas), iš esmės atsiribojo nuo tuomet dar gyvų LDK tradicijų ir jas puoselėjusios bajoriškosios visuomenės dalies.

Tos tradicijos, objektyviai imant, trukdė siekiui sukurti savarankišką Lietuvos valstybę, kurioje būtų užtikrintos sąlygos lietuvių kalbos tapsmui atskiros savitos lietuvių aukštosios kultūros kalba ir sykiu valstybine, krašte dominuojančia kalba, juolab kad galingesnis lenkiškasis nacionalizmas kilnumo ir politinės išminties buvusios Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorijoje gimstančių naujų politinių tautų atžvilgiu, švelniai tariant, nedemonstravo.

Tad iš esmės naujosios Lietuvos ryšys su senąja valstybingumo istorija grindžiamas ne paveldėta, kad ir kaskart modifikuojama tradicija, o atitinkamai ideologizuojama istorijos rekonstrukcija. Socialinės politinės genezės tipu naujoji Lietuvos valstybė, skirtingai nuo Lenkijos ar Vengrijos, faktiškai nesiskiria nuo Latvijos ir Estijos valstybių genezės tipo.

Vis dėlto tai nereiškia, kad, laikantis istorinės tiesos principo, Liepos 6-osios šventimas praranda prasmę. Tik reikia, kad šventė ir ypač jos oficialioji dalis įgytų savitesnį veidą, ryškiau ją skiriantį nuo Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios švenčių.

Neužtenka iškilmingo valstybės istorinės vėliavos pakėlimo prie Prezidentūros ir Vyčio vėliavos prie Kauno Karo istorijos muziejaus bei kelių šūvių iš istorinių patrankų. Šventės misija galėtų būti labiau susijusi su rūpesčiu dėl istorijos ir kultūros palikimo bei paveldo, o ne tuščiažiedžio retorinio patriotizmo, apeliuojant į bemaž visada tokia proga išpučiamą praeities „didingumą“, propaganda.

Be kita ko, ir valstybės itorinė vėliava šia proga galėtų būti iškeliama ne tik išskirtinėse vietose, o bent jau prie visų valstybės ir savivaldybių įstaigų. Manau, verta pagalvoti, ir apie tai, kad centrinės valstybės iškilmės kas kartą vyktų vis kitame Lietuvos regione.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.


Šiame straipsnyje: Valstybės diena

NAUJAUSI KOMENTARAI

stanislovas96

stanislovas96 portretas
Svente gera, bet labai truksta organizuoto patrijotizmo , labai mazai dalyvauja jaunimo .Ka veikia pagrindines partijos , man atrodo , kad joms patrjotizmas antroje eileje o svarbiausia pinigai ir iilysti i svarbiausius politinius postus . Kada pabus partiju vadovu patrijotizmas , tada ir sventes bus iskilmingesnes , mokyklos ir institutai pabuskite is letargo miego to lauki tikri Lietuvos patrijotai. Kaunas Stanislovas . Geru svenciu biciulei.

Aldona

Aldona portretas
Lietuvą sunaikino užsienio karai.

E.

E. portretas
Dėl tikslios datos nėra prasmės ginčytis ir diskutuoti-koks skirtumas,keliom dienom vėliau ar anksčiau švęsti...O dėl turinio reikia sutikti-tikrai būtų prasminga tai dienai paruošti,patvarkyti istorinio paveldo paminklus ir juose organizuoti šventinius renginius,atgaivinti tų laikų dvasią,supažindinti žmones su istoriniais įvykiais...Tai leistų žmonėms pajusti savo istorines šaknis,didžiuotis šlovinga praeitimi /juo labiau,kad dabartyje didžiuotis ypatingai nėra kuo,išskyrus krepšinį ir dar kelis dalykus/...
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kiek Lietuvai reikia universitetų?
    Kiek Lietuvai reikia universitetų?

    Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. ...

  • D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu
    D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu

    JAV prasidėjo unikalus eksperimentas – Donaldo Trumpo prezidentavimas. Niekas nežino, kuo jis baigsis. ...

    3
  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    5
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
Daugiau straipsnių