Neseniai vasaros semestrą pradėję Tiubingeno universiteto studentai turi kuo džiaugtis: jiems, kaip ir visų Badeno-Viurtembergo žemės universitetų studentams, nereikia mokėti studijų mokesčio. Tas mokestis jau keletą metų siekė 500 eurų semestrui. Studentai, žinoma, dėl to mokesčio piktinosi.

Tačiau prieš metus įvyko rinkimai į Badeno-Viurtembergo žemės parlamentą. Po ilgų debatų politikai sutarė, kad universitetai gali apsieiti ir be šito mokesčio, – aukštosios mokyklos turės ieškoti sutarimo su rėmėjais.

Ar ši tvarka bus ilgalaikė, matysime, nes kiek laisvių piliečiams pavyksta išsikovoti iki rinkimų, tiek jie jų ir turi.

Ši tvarka yra ne visoje Vokietijoje, kadangi čia kiekviena federacinė žemė priima savus sprendimus.

Gal todėl neatsitiktinai naujasis Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas nuo Badeno-Viurtembergo žemės ir pradėjo savo vizitus. Jis lankėsi ir Tiubingene. Minučių tikslumu jo vizito dienotvarkė buvo išspausdinta miesto laikraštyje. Buvo organizuotas ir prezidento susitikimas su piliečiais. Norintieji dalyvauti tokiame susitikime galėjo užsiregistruoti internetu. 130 kvietimų buvo išdalyta piliečiams ir dar antra tiek skirta kviestiniams svečiams. Žurnalistų tame susitikime nebuvo. Man tai kėlė nuostabą, o vokiečiams – ne.

Ko gero, jie yra teisūs: kas, jeigu ne valstybės vadovas privalo iš pirmų lūpų išgirsti piliečių nuomonę, o ir patys piliečiai turi žinoti, kas dabar valstybėje yra svarbiausia.

Įdomiausia tai, kad vokiečiai nekalba apie pilietinę visuomenę. Jie tiesiog ją yra išsiugdę. Jie turi nuomonių įvairovę ir ją stengiasi puoselėti. Gal tai ir yra vienas svarbiausių demokratijos dalykų. Tačiau bepigu vokiečiams kalbėti apie demokratijos sampratą, kai turi tokį autoritetingą žmogų, kaip senasis kancleris Helmutas Schmidtas. Jie, beje, jį autoritetu ir viešai vadina.

Inteligentiškas socialdemokratų partijos narys yra kritiškas dabartinei vyriausybei, tačiau tai jam netrukdo geru pavadinti laikraštį, kuriame puoselėjamos krikščionių-demokratų vertybės. Jis geba ir tokį pat komplimentą pasakyti priešingos politinės stovyklos laikraščiui. Kiekvienas jo pasisakymas yra kaip gaivaus oro gurkšnis. Gal tai ir padeda Vokietijos piliečiams ieškoti ne tai, kas juos skiria, o kas artina.

Bet į 94-uosius įkopusiam H.Schmidtui, vienam iš trijų savito ir įdomaus savaitraščio „Die Zeit“ leidėjui, turbūt nebuvo lengva ieškoti takoskyros tarp žurnalistikos ir politikos. Bet, man regis, jog tarnystė savai valstybei, jos piliečiams išryškina geriausius žmogaus bruožus.

Ir gal todėl susidomėjusi viename pastarųjų „Die Zeit“ numerių perskaičiau interviu su Algirdu Šemeta, ES komisaru. Taip, tas pats lietuvis, kurį daugelis tautiečių keiksnoja dėl mokesčių politikos. Svarstau, kodėl tame interviu A.Šemeta drąsiai gina savo poziciją, neslepia, kad su kai kuriomis ES valstybėmis ieško sutarimo, kad ne visada pasiseka, bet ir vėl tariasi.

Bandau prisiminti, kada Lietuvoje girdėjau tokį atvirą A.Šemetos pokalbį? ES mokesčių politika yra labai svarbi ir Lietuvai, juk Lietuva yra tos sąjungos dalis. Netikiu, jog Lietuvos valdžia mano, kad mokesčių politika visiškai neįdomi piliečiams. Gal tiesiog praradome gebėjimą kalbėti, klausti, ginti savo nuomonę ir ieškoti išeities?

Šiuo požiūriu įspūdingas interviu buvo išspausdintas taip pat savaitraštyje „Die Zeit“. Paskutinio Libijos karaliaus vyriausias sūnėnas 79-erių Al-Subair al-Senussi, išsėdėjęs Kadafio kalėjime 31 metus (iš jų 18 – vienutėje) teigė, kad dar pernai jam pats didžiausias troškimas buvo laisvė. Pagaliau po tiek metų, praleistų kalėjime, jo buvo pasigailėta. Todėl buvusio karaliaus sūnėnas ir sako, kad intelektualai, kalbėdami tautai, turi nuolat priminti apie laisvę.

Kitaip sakant, jos sampratą būtina puoselėti ir saugoti, juk laisvės niekada nebūna per daug.