Kultūros politika Kaune: skiautinys iš skudurėlių

Skiautinys, prie kurio dirbdama tamsius žiemos vakarus trumpina našlė. Ji neturi nė menkiausios pretenzijos sukurti ką nors ypatinga, todėl ir investicijos – pačios minimaliausios. Pagrindinės medžiagos – seni nebenaudojami drabužiai.

Tokia asociacija kyla žvelgiant į kultūros politiką, kurią norima vykdyti Kaune.

Lopas kitas krimplino – lyg linkėjimai nuo miesto valstybių teatrų. Audinys amžinas visom prasmėm: juk vintažas dabar madinga. Kelios skiautės seno kandžių pagraužto milo – užuomina į muziejus. Milas reikalingas dėl ypatingos faktūros, kvapo, spalvos.

Tvirtesnės už laiką namie austo lino drobelės rėžiai primena didingus paveldo objektus. Nepastebėti jų paprasčiausiai neleidžia sąžinė ir Kultūros paveldo departamentas.

Atraižos spalvoto kartūno – lyg prieš dešimtmetį kitą spėjusių šoktelėti meno aukštumų link kūrėjų duoklė. Jo reikia dėl margumo, ryškesnių spalvų. Galiausiai – mažos skiautelės visų įmanomų mišinių, sintetinių, pusiau sintetinių, medvilnės su linu ir be jo – nuo Kaune dar gyvenančios meno jaunuomenės. Šių mišrūnių galima būtų ir atsisakyti, bet labai praverčia ten, kur durstant nesueina milas su linu.

Patekusios į profesionalaus dailininko rankas šios skiautės virstų kūriniu, pajėgiu nešti prasmingą žinią. Dabar vienintelė trumparegės rankų sudaigstyto siuvinio prasmė – žinia apie fizinį jo egzistavimą.

Šiuo daiktu galima užsikloti, jei labai šalta. Netikėtam svečiui atėjus, juo galima užkloti netvarkingą drabužių krūvą. Jį galima netgi bandyti parduoti: gerai išreklamavus, gal pavyktų įpiršti tiems, kas moka eurais, doleriais ar jenomis. Galbūt po dešimtmečio kito jis net sugrįžtų į Kauną antram gyvenimui, tik jau kaip padėvėtų drabužių parduotuvės objektas.

Tokiu skiautiniu savo kultūros mozaiką nuo šiol ketina pakeisti Kaunas. Tiksliau,  miesto vadovai, nes miesto bendruomenė apie tokį sprendimą sužino tik post factum.

Užuot darę viską, kad čia liktų bent tie jaunuoliai, kuriuos išugdo Pelėdų kalnas, VDA Kauno fakultetas ar kitos menininkų kalvės, kad neliktų Kaune apleistų erdvių, kurios taip masina kitų miestų politikus, sėkmingai spekuliuojančius „Fluxus“ judėjimo vardu, mūsų miesto ūkvedžiai bevelija kultūrą paversti turizmo tarnaite.

Šiaip jau kėdžių stumdymu valdžios koridoriais nesidominti Kauno meno bendruomenė šįkart neslepia, kad jaučiasi įžeista: toks radikalus sprendimas priimamas nepasitarus su ja, lyg ji būtų bebalsė ar neįgali mąstyti. Kūrėjams dvigubai skaudu, nes tuo pat metu tampa aišku, kad keliomis dešimtimis milijonų mažinamas ir taip varganas miesto kultūros biudžetas.

Menininkai klausia: kodėl?

Juk griūva imperijos, sąjungos, perdažomi geopolitiniai žemėlapiai, o menas – amžinas, nes kūrybingumas per amžių amžius užkoduotas žmogaus prigimtyje, sako jie.

Šie žodžiai nėra tik tuščios filosofų svajos, sako, ir mini iškalbingą pavyzdį. Kai pernai kovą Japoniją ištiko gamtos, o vėliau ir branduolinė katastrofa, buvo gerokai įsibėgėjęs vienas bendras lietuvių ir japonų meno fotografų projektas. Dėl nelaimės japonai ne tik nesumažino savo indėlio į projektą – jis buvo gerokai padidintas.

Lietuvius ši žinia pribloškė: jie negalėjo įsivaizduoti, kad tokią akimirką valdžia gali pridėti, o ne atimti.

Rašytojas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis cituoja maestro Saulių Sondeckį. Kadaise iš Japonijos šis atsivežė labai brangų suvenyrą – klestinčios valstybės devizą: „Žmogaus asmenybę reikia formuoti per aukščiausius kultūros pasiekimus, per dailę, muziką, literatūrą.“

Kažin mūsų politikai pajėgtų suprasti, kodėl taip mąsto ir daro jų kolegos iš samurajų šalies? Vargu. Antraip sunkmetį išgyvenantis Kaunas ne atimtų, bet pridėtų kultūrai, ir būtų klestinčios valstybės klestintis didmiestis.