Sovietmečiu buvo toks anekdotas. Visuotinio deficito horizonte – eilė: kažką „padavė“ parduotuvėje. Tarp dviejų intelekto pernelyg nesužaloto veido asmenų – stovinčios eilėje moters ir praeivės – užsimezga dialogas. „Sakykite, ponia, ką čia duoda?“ – „Rembrandtą.“ – „O tai geriau negu krimplinas?“ – „Nežinau, bet aš imsiu tris metrus.“

Šis trumpas anekdotas pašiepė miesčioniškumą, iliustravo deficito įskiepytą iškreiptą požiūrį į materialines gėrybes („perku bet ką – gal kur pritaikysim“). Šiandien, kai tuščias kvadratinis centimetras parduotuvių lentynose yra laikomas didesne gėda nei pardavinėti pajuodusių bananų košę, šis anekdotas beveik neteko savo prasmės. Liko tik menka užuomina apie minios galią formuojant tūlo prasčioko vertybes.

Šiais laikais iš besvorio meno kūrinio nulipdęs gniūžtę, paleidęs ją per minią, gali sukelti vakarykščius favoritus nušluojančią laviną. Kuo didesnė garsių pavardžių koncentracija toje minioje, tuo greičiau „niekas“ pavirs madinguoju „viskuo“.

Šiuolaikiniame verstinių knygų leidybos pasaulyje šią gniūžtę atstoja burtažodžiai „bestseleris“ ir viršelyje atspausdinta panegirikos nuotrupa iš užsienio periodikos. Su tautiniais autoriais gerokai sunkiau. Pažvelgęs per kokio knygynų lankytojo petį supranti: dabar – naujo burtažodžio, atveriančio knygų pirkėjų pinigines, paieškų įkarštis.

Prieš kelerius metus tas stebuklingas žodis kvepėjo rozmarinais, varškės spurgomis ir šeimininkės, begaliniame ceitnote norinčios sukurti kulinarinį šedevrą, rankomis. Užsikrėtę Jamie Oliverio sėkmės virusu leidėjai vertė mūsų (ne)žvaigždes kepti blynus, lipdyti sušius, o sykiu – ir receptų knygas.

Galiausiai atsikandome: sušiai – brangu, o blynai tukina, todėl per šias Jonines dovanodamas Jonui ar Janinai kulinarinę knygą rizikuosi būti išjuoktas kaip neturintis fantazijos.

Dar greičiau apkarto žvaigždžių autobiografijos. Na ir kas, kad simpatiškos mūsų aktorės ar amžinai perspektyvios dainininkės gyvenimo patirties turi daugiau už Justiną Bieberį, – visas gyvenimo paslaptis jos seniai išpasakojo blizgiems žurnalams, o skeletų savo spintose neturi. Arba vis dar bijo rodyti. Arba tiesiog yra ne žvaigždės, bet kosmoso dulkės, todėl niekam neįdomios.

Naujo, perkamo knygų žanro paieškos tebevyksta. Net jei kosmoso dulkėms sunkiai sekasi materializuoti patrauklias idėjas, mūsų leidėjai išradingi, iki Kalėdų kuris nors iš jų tikrai sušuks: „Eureka!“ Nors nelabai net smalsu, koks tai bus žanras ir kieno pavardės puikuosis ant naujų bestselerių viršelių. Atvirai kalbant, svarbiausia – kad minia neišprustų ir joje būtų kuo daugiau nežinančių, kas tas Rubensas. Juk kuo daugiau krimplino knygynų lentynose, tuo daugiau rubensų nukainotų knygų skyrelyje!

O pastarajame – tikri lobynai. Antai Jurgos Ivanauskaitės „Odė džiaugsmui“ viename didiesiems tinklams nepriklausančiame knygyne tuoj po rašytojos mirties kainavo 20,4 lito, o šiandien ji įvertinta tik 7,2 lito. Švenčiant kūrėjos 50-metį nepadoriai maža kaina buvo grįžusi į ankstesnį lygį, tačiau lietuvių atmintis juk trumpa.

Nuo 25 litų iki 7,2 lito nuvertinta ir jos knyga „Kaip užsiauginti baimę“. Tos pačios mistinės 7,2 lito sumos prašoma ir už J.Ivanauskaitės amžininko Ernesto Parulskio „Kasdienybės kunstkamerą“. 7,2 lito – tai gerokai pigiau nei 10 augalinės kilmės raminamųjų kapsulių. Gaila, nežino to mūsų dvasios daktarai – išrašytų šią knygą savo pacientams.

Tačiau nepralenkiamas rekordas, atrodo, priklauso amžinajam maištautojui Ričardui Gaveliui. Atsiminimų apie jį, jo užrašų ir laiškų knyga įperkama net už 4,3 lito. Kaip puodelis kavos. Arba ketvirtis Arūno Valinsko biografinės knygos, brangiausios iš nupigintų žvaigždžių memuarų ir kainuojančios visus 16 litų.