Kosmopolitinės grimasos Lietuvai netinka

Mūsų pernelyg mažai, kad galėtume išlikti, savo Tėvynę mylėdami per atstumą. Aišku, jeigu norime išlikti kaip tauta. Teritorija - ji niekur nedings. Visai neblogai sutvarkyta transporto infrastruktūra: jūrų uostas, oro uostai, geležinkeliai ir sausumos keliai, per kuriuos rieda ir ateityje riedės tranzitiniai kroviniai. Galbūt šią teritoriją ir toliau vadins Lietuva, o gal tiesiog „Rainland“, atsižvelgiant į lietingą orą ir vis labiau į paraštes lietuvių kalbą išstumiantį anglišką žargoną.

Į paraštes išstumiama ne tik kalba. Į paraštes išstumiama tai, kas leidžia mums išlikti tauta, valstybe, o ne tiesiog gyvenama teritorija. Valstybės nesirūpinimas piliečiais, dvigubų standartų taikymas „saviems“ ir „svetimiems“, nors Konstitucijos 29 straipsnis sako, kad visi mes prieš įstatymą esame lygūs. Mes netinkamai giname  Lietuvos interesus Europos Sąjungoje. Kopijuojame ir bandome integruoti pas mus tai, ko daugumai Lietuvos žmonių visiškai nereikia. Aklai sekdami madingomis pseudovertybėmis, mes prarandame savo tautinį identitetą, prarandame savo pamatinį ryšį su istorinėmis vertybėmis, prarandame savo šaknis, o kartu ir tikėjimą ateitimi.

Šalyje, kurioje nebeliko trijų milijonų gyventojų, kultūros ir švietimo prioritetu negalima laikyti seksualinių mažumų propagandos. Toleruoti mažumas mes privalome, tačiau savo ruožtu  turėtume skatinti gausesnių šeimų kūrimą, sudarydami tam palankias sąlygas. Privalome siekti, kad žmonės dirbdami galėtų ne tik išlaikyti, bet ir didžiuotis, turėdami daugiavaikes šeimas, kad galėtų būti ramūs nesibaimindami, jog sulaukus nedarbingo amžiaus bus apvogti valstybės, o jų vaikai ir anūkai neras darbo ir bus priversti išvykti svetur.

Australija, Ispanija, Prancūzija ir kitos valstybės, kurių gyventojų skaičius artėja ar net viršija 100 mln. gyventojų, gali sau leisti tos pačios lyties santuokas net ir su rūtų vainikais bažnyčioje, nesibaimindami, kad išnyks. Jos galėtų leisti santuokas ir žmogaus su gyvūnais, na ,gal ne dabar iš karto, o šiek tiek vėliau, kai visuomenė įgaus tolerancijos. O kodėl gi ne? Gyvūnai žmogaus draugai, jie taip pat turi teises, kaip ir tie, kurie juos myli. Sakysite skamba ciniškai? Bet taip pat ciniškai skambėjo kalbos apie seksualines mažumas vos prieš dvidešimt metų. Tuomet vienose šalyse jie (seksualinės mažumos) buvo laikomi ligoniais, kitose- nusikaltėliais. Kad toks  dvidešimt pirmojo amžiaus tolerancijos scenarijus nėra visiškas absurdas, įtikina pornografijos industrijoje egzistuojanti seksualinių santykių su gyvuliais paklausa ir kartas nuo karto mūsų kaimuose vis dar pasitaikantys gyvulių išprievartavimo atvejai. Šiandien tai vis dar laikoma nusikaltimu, bet tai galbūt tik laiko ir tos pačios visuomenės tolerancijos klausimas.

Vokietijos kaizeris apie revoliuciją Rusijoje sakė, kad Vokietijai tokie eksperimentai (revoliucijos) pernelyg pavojingi. Istorija parodė, kad jis buvo teisus. Po Spalio revoliucijos Rusija buvo nusviesta aštuoniasdešimt metų atgal. Neeksperimentuokime ir mes. Mūsų pernelyg mažai, mums tie eksperimentai bus per brangūs ir gali kainuoti išlikimą kaip tautai.

Mes turime savo vertybes, kurios susiformavo per šimtmečius. Esame darbštūs, tikime  Dievu, gerbiame tėvus, Lietuvą mylim labiau  nei visą pasaulį, vertiname vyro ir moters santuoką, kuri duoda mums  brangiausia – vaikus, garantuojančius tautos išlikimą. Tai kokių perkūnų mes turime maivytis ir vaikytis pseudovertybių, organizuodami gėjų ar lesbiečių paradus, ieškoti Viešpačio pas budistus Tibete, tuokti vyrus bažnyčioje ar legalizuoti žolės rūkymą?

Būkime tolerantiški, bet būkime savimi. Tokiais, kokias buvome šimtmečiais, neišduodami savo vertybių, savo tikėjimo, kuris padėjo mums išlikti kaip tautai pačiais sunkiausiais istorijos laikotarpiais.