Kokį Kauną pamatė portugalai?

Valstybinis turizmo departamentas tikisi, kad šiemet mus aplankys apie du milijonai užsieniečių. Nemažai jų bus ir Kaune, nes jau ir dabar Senamiesčio kavinėse jie pastebimi ne tik iš kitu akcentu šūktelėto: „Du alus!“ Neseniai teko bendrauti su dviem portugalais, pokalbį su kuriais atkursiu iš atminties, monologo forma. Tai kai ką sako ir apie svečius, ir apie mūsų miestą.

„Mes patys nežinom, ko čia atvykom, tai – kaip nuotykis. Buvo pigus skrydis per Barseloną, mums įdomu nepažinti kraštai. Jūsų oro uostas pasirodė truputį juokingas, nes labai mažas – mažai žmonių, mažai lėktuvų. Panašų matėm prieš dešimtį metų Liublianoje, bet jie dabar pasistatė naują.

Kaunas mums patinka, čia visai kitaip, nei mes matę. Mes matę tik tokių kavinių, kur dabar sėdime, jų ir pas mus yra. Patiko tie mediniai namai ant kalno – labai gražu, miestas kaip muziejus. Panašių matėm Suomijoj, bet pas jus jie kažkokie beveik indėniški (čia nusišypsojau – K.N.) ir tai gražu. Esam buvę Maskvoje, pas jus daug geriau, žmonės atrodo laisvesni, linksmesni, tai rodo, kad ir jūsų valdžia yra geresnė. Mums nelabai patiko Kauno pilis. Suprantam, kad ji svarbi jūsų miesto istorijai, bet ten reikėtų mokėti ir ją parodyti, ne tik ja girtis. Mums nepatiko mūsų gidė, todėl jos paslaugų atsisakėm ir dabar vaikštom vieni, sutikome daug malonių žmonių, kurie mums daug daugiau aprodė ir papasakojo.

Didžiausias atradimas buvo jūsų dailininkas Čiurlionis (šiaip gero lygio meno matėme netgi šalia esančiose galerijose, kur kai ką nusipirkome). Kodėl jis visiškai nežinomas pas mus? Čia mūsų kaltė ar jūsų? Mes gana smalsūs ir mokam vertinti gerus dalykus, tik jūs sugebėkit juos mums parodyti. Suprantam, kad Portugalija toli ir geografine, ir kitom prasmėm, bet galite labiau išnaudoti bent jau internetą ar asmeninius kontaktus.

Nežinom, ar dailininkas gali atspindėti tautos mentalitetą, bet Čiurlionio paveikslai mums šiek tiek paaiškino, kodėl pas jus taip ramu. Atvykus iš Porto (ten gyvenam), Kaunas atrodo labai ramus miestas. Jūs net linksminatės kažkaip ramiai. Gal tai jūsų kraujyje, gal tokios jūsų tradicijos, mes buvome nustebę, kad, vienoje kavinėje kilus nemažam konfliktui, barmenė pasakė vaikinams kelis žodžius ir jie nusiramino. Pas mus to nebūtų.

Apie krepšinį? Ne, mums tai nerūpi, jei jums rūpi – puiku, bet čia atvykom tikrai ne dėl krepšinio. Apie valgius? Na, nežinom, ką pasakyt. Mes čia girdėjom tik apie du: „zeppelinus“ ir... kaip ten ta spalvota šalta sriuba... Lithuanian gazpacho (juokiasi – K.N.)? Ta sriuba patiko, na, gal kai valgėm antrą kartą. Vasarą tikrai gerai. O ko jūs valgot tuos „zeppelinus“, taip ir nesupratom. O turit dar kokių nors valgių? Čia kai paklausdavom, pasakydavo tik apie tuos du. Neturit daugiau ar tie du jums kaip vėliava ir herbas?

Nežinom, ar čia dar atvyksim, gal jau ne. Jūsų miestas mažas, bet įdomus, pastebėjome, kad žmonės su mumis bendrauja taip, lyg būtume kokie svarbūs asmenys, bet labai šiltai. Ieškosim internete informacijos apie jūsų miestą, šalį, kultūrą. Draugams patarsim čia atvykti, nes jie jau visur buvo, o čia turbūt nebuvo niekas.

Ką, Lietuva XV a. buvo didžiausia Europos valstybė?!!! (Nejauki tyla – K.N.) Na, jūs ir humoristai.“

Štai taip laisva forma perteikiau pokalbį su mūsų miesto svečiais, rodantį, kad nesame žinomi, tačiau tampame žinomi vis labiau. Tačiau svarbiausia ne „tapti žinomiems“, o tiesiog būti. Taip, kaip mums gerai. Tada pas mus bus gerai ir kiekvienam svečiui.