Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“?

Sunku patikėti, kad šiandien pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie norėtume ir galėtume būti.

Neįtikėtina tyla

1940 m. birželio 15 d. nėra šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai skaudžiausia ir svarbiausia XX a. Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei vertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities perkainojimas, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio "okupacija"? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką.
Neišeina teisintis, kad viskas šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis ir jau visai apvalus – 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir Vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai įsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.

Būtina pasakyti, kodėl

Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai, armėnai visame pasaulyje nesiliauja, siekia, kad 1915–1917 m. įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis, lenkai spaudžia savo didžiuosius kaimynus – kad Katynės tragediją pavadintų tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politiko žaidimai (...).

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimo pavergėjams. Nuo pat 1940 m. birželio iki istorinės kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų, atvirai ir slapta kovodami su okupantais, per 5 nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupaciją ir išsaugoti nepriklausomybės viziją.

Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 m. birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvę laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe.

Garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Apsėdimo žymės

Lotynų kalbos žodyne tikrindamas žodžio "okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 m. birželį, galėjo būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl praėjus 70 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?

Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Nemažai savo gyvenimo sričių, ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei rodėsi tada, kai taip lengvai, kone per vieną naktį, krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė.

Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas. Sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktiką. Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė (...). Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi (...).


Šiame straipsnyje: okupacijasssrSovietų sąjunga

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Pasišokinėjimai ant liepto galo
    Pasišokinėjimai ant liepto galo

    Vakar daugiau kaip 40 000 medikų laukė Seimo sprendimo dėl Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Nuo šio balsavimo daug priklausė, ar bus visuotinis gydytojų ir slaugytojų streikas. Tuo pat metu iš visų pusių skambėjo rekviem m...

    1
  • Caras ir jo antikarjera
    Caras ir jo antikarjera

    Atsakydamas į tariamai paprasto darbininko (kaip dabar jau žinoma – šiam "paprasto piliečio" vaidmeniui specialiai pasamdyto Rusijos provincijos teatro aktoriaus) klausimą, Vladimiras Putinas pagaliau pranešė tikrai dalyvausi...

    9
  • Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?
    Lietuvos draugystė su Izraeliu: o kur vertybės?

    Lietuvos santykiai su Izraeliu yra išskirtinai geri, palyginus su daugeliu Europos Sąjungos (ES) šalių. Dėl to džiugu, prisiminus, kiek vietos kolaborantai prisidėjo prie Lietuvos žydų žudymo per Holokaustą. Bet vardan gerų santykių ne...

    6
  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    6
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    5
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
  • Reikia Vyčio
    Reikia Vyčio

    Jeigu visuomenei reikia Vyčio, duoti jį yra kur kas svarbiau, nei paisyti kanonų – šiuolaikinio meno ar kartais absurdiškų paveldosaugininkų reikalavimų. Pats Kultūros paveldo departamento (KPD) įsikišimas, primenant, kad lyg...

    7
Daugiau straipsnių