Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“?

Sunku patikėti, kad šiandien pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie norėtume ir galėtume būti.

Neįtikėtina tyla

1940 m. birželio 15 d. nėra šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai skaudžiausia ir svarbiausia XX a. Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei vertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities perkainojimas, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio "okupacija"? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką.
Neišeina teisintis, kad viskas šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis ir jau visai apvalus – 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir Vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai įsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.

Būtina pasakyti, kodėl

Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai, armėnai visame pasaulyje nesiliauja, siekia, kad 1915–1917 m. įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis, lenkai spaudžia savo didžiuosius kaimynus – kad Katynės tragediją pavadintų tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politiko žaidimai (...).

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimo pavergėjams. Nuo pat 1940 m. birželio iki istorinės kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų, atvirai ir slapta kovodami su okupantais, per 5 nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupaciją ir išsaugoti nepriklausomybės viziją.

Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 m. birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvę laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe.

Garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Apsėdimo žymės

Lotynų kalbos žodyne tikrindamas žodžio "okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 m. birželį, galėjo būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl praėjus 70 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?

Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Nemažai savo gyvenimo sričių, ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei rodėsi tada, kai taip lengvai, kone per vieną naktį, krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė.

Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas. Sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktiką. Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė (...). Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi (...).


Šiame straipsnyje: okupacijasssrSovietų sąjunga

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Politinė trichineliozė
    Politinė trichineliozė

    Groteskas ir psichozės triumfuoja. Jei tokioje psichopatriotinėje įtampoje gyvensime ir toliau, medikai tikrai turės kam lašinti valerijonų. Arklinėmis dozėmis, aišku. Vieni bijo A.Maldeikienės, kiti – Rusijos šnipų, treti &...

    11
  • Lietuva – labiau Rusija nei Europa?
    Lietuva – labiau Rusija nei Europa?

    Kaune šiomis dienomis daugybė renginių, tačiau kalbėsime ne apie juos. Apie sugebėjimą atjausti, suprasti ir vadovautis vidine kultūra, ko mūsuose esama, tačiau, deja, ne pas visus. ...

    20
  • Didėjanti konkurencija skatina didinti algas
    Didėjanti konkurencija skatina didinti algas

    Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis pirmą ketvirtį augo sparčiausiai nuo 2008 metų. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių pirmą ketvirtį buvo 817,6 eurai arba 9,3 proc. didesnis negu prieš metu...

    3
  • Kada kils palūkanos?
    Kada kils palūkanos?

    Pastaruosius trejus metus gyvename itin žemų palūkanų normų aplinkoje. Tam įtakos turi ir Europos centrinio banko (ECB) politika – nustatytos nulinės bazinės palūkanos bei didelės apimties pinigų pasiūlos didinimas. Vis tik daugėja ženklų,...

    2
  • Ką po „valstiečių“ siūlymo darys mokytojai?
    Ką po „valstiečių“ siūlymo darys mokytojai?

    „Valstiečių“ pasiūlymai šokiruoja. Žiniasklaida publikavo naujieną, kad Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša su dar penkiais Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos kolegomis si...

    9
  • Premjeras žada naują cirką?
    Premjeras žada naują cirką?

    Ryte paskaičius portaluose apie premjero Sauliaus Skvernelio nuo birželio žadamus rimtus pokyčius mokesčių srityje, turėtum sunerimti – ką dar sugalvojo policinės valstybės propaguotojas. ...

    9
  • Kas bus kitas Rusijos taikinys?
    Kas bus kitas Rusijos taikinys?

    Lengva suprasti, kodėl Vladimiro Putino režimas patinka kai kuriems konservatyvių pažiūrų žmonėms. ...

    4
  • Užuojauta abiturientams
    Užuojauta abiturientams

    Kam didžiausią žalą daro diskusijos apie aukštojo mokslo reformą? Ne universitetams. Ir ne politikų reitingams. Su kiekviena pasirodžiusia nuomone ir komentaru, kelioms dešimtims tūkstančių jaunuolių tampa vis neaiškiau, ką jie...

  • Ridikėlių choras
    Ridikėlių choras

    Iki kalendorinės vasaros likus savaitei, pagaliau išsibudino ir besibaigiąs pavasaris. Šventasis žaliavalgių metas, kai jie gali rupšnoti žolę iki soties ir gerai atsiganyti, nes iš visų gamtos dovanojamų natūralių pagard...

    2
  • Lietuva – paradoksų šalis
    Lietuva – paradoksų šalis

    Daug žmonių yra linkę būti eksploatuojami ir manipuliuojami. Kol jie to nesuvoks, bus kvailiai. Tik ar jie pajėgūs suvokti? ...

    17
Daugiau straipsnių