Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio „okupacija“?

Sunku patikėti, kad šiandien pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie norėtume ir galėtume būti.

Neįtikėtina tyla

1940 m. birželio 15 d. nėra šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai skaudžiausia ir svarbiausia XX a. Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei vertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities perkainojimas, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio "okupacija"? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką.
Neišeina teisintis, kad viskas šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis ir jau visai apvalus – 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir Vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai įsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.

Būtina pasakyti, kodėl

Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai, armėnai visame pasaulyje nesiliauja, siekia, kad 1915–1917 m. įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis, lenkai spaudžia savo didžiuosius kaimynus – kad Katynės tragediją pavadintų tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politiko žaidimai (...).

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimo pavergėjams. Nuo pat 1940 m. birželio iki istorinės kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų, atvirai ir slapta kovodami su okupantais, per 5 nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupaciją ir išsaugoti nepriklausomybės viziją.

Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 m. birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvę laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe.

Garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Apsėdimo žymės

Lotynų kalbos žodyne tikrindamas žodžio "okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 m. birželį, galėjo būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl praėjus 70 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?

Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Nemažai savo gyvenimo sričių, ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei rodėsi tada, kai taip lengvai, kone per vieną naktį, krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė.

Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas. Sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktiką. Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė (...). Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi (...).

Sunku patikėti, kad šiandien pirmą kartą per atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį taip garsiai ir taip svariai minime okupacijos metines. Pirmą kartą pasiryžtame kalbėti iš esmės ir pasakyti tiesą, kodėl Lietuva prarado tūkstančius savo žmonių ir kodėl mes patys šiandien nesame tokie, kokie norėtume ir galėtume būti.

Neįtikėtina tyla

1940 m. birželio 15 d. nėra šiaip sau atmintina diena, pasimetusi tarp kitų vasaros švenčių bei minėjimų. Tai skaudžiausia ir svarbiausia XX a. Lietuvos istorijos data, nuo kurios suvokimo bei vertinimo priklauso ne tik nuoseklus, teisingas mūsų praeities perkainojimas, bet ir galimybė toliau kurti savo valstybingumą ir auginti laisvus žmones laisvoje valstybėje.

Kodėl iki šiol tylėjome apie 1940 m. birželį? Kodėl Nepriklausomoje Lietuvoje bijota žodžio "okupacija"? Kodėl reikėjo laukti tiek metų, kad šios datos prisiminimas pasiektų Seimo tribūną? Nedėliosiu čia sąmokslo teorijų, nors pamąstyti tikrai yra apie ką.
Neišeina teisintis, kad viskas šiemet lemia tie apvalūs skaičiai, juk buvo ir 60-metis ir jau visai apvalus – 50-metis, bet, rodos, lyg būtų galiojusi visuotinė komanda užsičiaupti ir negalvoti apie tai.

Jau neprisimenu motyvų, kodėl vietoj okupacijos minėjimo pasirinkta Gedulo ir Vilties diena. Taip, ji galėtų atrodyti ramesnė, taikingesnė, politiškai korektiškesnė, gal net dvasingesnė. Joje lengvai įsitenka visi atleidimo bei santarvės lozungai, tačiau jos vienos niekada nebus gana. Ir ne vien todėl, kad masinės 1941 m. birželio represijos buvo tik įvykusios krašto okupacijos logiška pasekmė. Dar svarbiau, kad be nuorodos į okupaciją mūsų tautos kančių keliai netenka teisingumo ir atsakomybės matmens.

Būtina pasakyti, kodėl

Labai svarbu suskaičiuoti aukas, jas apraudoti ir pagerbti, tačiau nei gedulas, nei viltis nėra tikri, kol nepasakome, kodėl keli šimtai tūkstančių žmonių neteko namų, buvo kankinami lageriuose ir žudomi. Antai, armėnai visame pasaulyje nesiliauja, siekia, kad 1915–1917 m. įvykiai pasaulio valstybių būtų pripažinti genocidu. Ukrainiečiai trokšta visos tiesos apie golodomoro priežastis, lenkai spaudžia savo didžiuosius kaimynus – kad Katynės tragediją pavadintų tikruoju vardu. Ir tai nėra vien propagandinės kampanijos ar politiko žaidimai (...).

Kita vertus, Lietuvos okupacijos faktas eina išvien su žinia apie herojišką tautos pasipriešinimo pavergėjams. Nuo pat 1940 m. birželio iki istorinės kovo 11-osios okupacinis režimas Lietuvoje neturėjo ramybės ir negalėjo jaustis teisėtas bei visuotinai priimtas. Daugybė vyrų ir moterų, atvirai ir slapta kovodami su okupantais, per 5 nelaisvės dešimtmečius išlaikė laisvos Lietuvos idėją. Tai provokavo vis naujas represijas ir didino aukų skaičių, bet kartu skelbė galimybę nesusitaikyti su okupaciją ir išsaugoti nepriklausomybės viziją.

Tik tada, kai be užuolankų ir išsisukinėjimų sakome, kas iš tiesų buvo 1940 m. birželis, galima tikėtis pasididžiavimo savo valstybe, patriotizmo ir pilietiškumo vertinimo, moralinių vertybių išryškinimų. Ne veltui buvę laisvės kovotojai ir disidentai šiandien su nerimu pastebi, kad peržengiama laisvės kovų prasmės riba, kad rezistencijai viešai keliami priekaištai, o kolaboravimas su okupantais ne tik teisinamas, bet ir paverčiamas dorybe.

Garsiai kalbame apie susitaikymą ir žaizdų gydymą, bet iš tikrųjų tik deformuojama tautos atmintis ir kuriamos prielaidos naujam neteisingumui tarpti. Kaip niekad anksčiau mūsų žmones apimantis jausmas, kad teisingumo Lietuvoje nėra, mano manymu, irgi liudija, koks pragaištingas yra kelias, nuvertinantis moralinio pasirinkimo svarbą, sąmoningai sumaišantis gėrio ir blogio teritorijas.

Apsėdimo žymės

Lotynų kalbos žodyne tikrindamas žodžio "okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940 m. birželį, galėjo būti papildomai aiškinama ir šiuo terminu. Kodėl praėjus 70 dešimtmečiams, iš kurių du pastarieji jau priklauso laisvei ir nepriklausomybei, per Lietuvą vis ritasi baimės, pykčio, neapykantos, melo bangos?

Išdardėjus paskutiniam tarybiniam tankui, turėjome bent jau dvasiškai atsitiesti, pakelti galvas, pradžiugti. Bet juo toliau, juo didesnis mūsų pasimetimas ir netikėjimas laisve bei demokratija. Nemažai savo gyvenimo sričių, ypač ten, kur susitinka širdis ir protas, sąžinė ir gera valia, mes negailestingai ritamės žemyn, užuot augę ir brendę, mokęsi meilės bei solidarumo, darniai siekę bendrojo gėrio. Tik dabar pradedu suprasti, kad komunistinė okupacija, pasiglemžusi dvi žmonių kartas, buvo daug baisesnis ir pavojingesnis dalykas, nei rodėsi tada, kai taip lengvai, kone per vieną naktį, krito žemyn raudonos vėliavos ir išsiskleidė mūsų brangioji laisvės trispalvė.

Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsakų lyg sapnas. Sovietinė okupacija iš tiesų veikė pagal visas klasikines piktosios dvasios apsėdimo taisykles bei taktiką. Žinoma, tai tik palyginimas, ne kokia nors ištarmė (...). Tačiau akivaizdu, kad kažin ką labai svarbaus turime pradėti iš naujo, tarsi pirmąją laisvės dieną. Išgryninę kai kurias sąvokas bei reiškinius, atsijoję melo grūdus, atlikę atgailą, be lozungų, be optimistinių šypsenų veikiau rūsčiomis minelėmis, kaip sakė Vaižgantas. Visi buvome parblokšti ir sužeisti 1940 m. birželį. Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji, deja, tebesinešioja ano apsėdimo žymes. Visi reikalingi išlaisvinimų ir išgydymų. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi (...).


Šiame straipsnyje: okupacijasssrSovietų sąjunga

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    3
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
  • Klimato išdaigų būta ir senovėje
    Klimato išdaigų būta ir senovėje

    Šią žiemą jau kartą atlaikėme išbandymą šalčiu, dabar rūpestis – kaip gripo atsiginti. Juk permainingi orai su atlydžiais labai padidina galimybę peršalti. Lietuvoje dažnas pokalbis prasideda nuo orų aptarimo, dėm...

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko būsto kainų lūkesčių rodiklis rodo, kad pernai gruodį padaugėjo gyventojų, laukiančių būsto kainos kilimo. Tikinčių, kad būstų kainos brangs buvo daugiau negu pernai rugsėjį ir daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. ...

    1
Daugiau straipsnių