Ko mus pamokė krizė: taupyti ar švaistyti?

Prasidėjus pasaulinei finansų krizei vėl išsiskyrė dvi politinės nuomonės, kaip valstybėms tvarkytis. Vieni politikai teigė, kad reikia nemažinti valstybės išlaidų, o jas dar labiau didinti, mažinti mokesčius - taip stimuliuojamas ūkis atsigaus, o krizė bus įveikta.

Lietuvoje šios strategijos gynėjai pirštais rodė į kitas Europos valstybes ir ragino sekti jų pavyzdžiu. Tačiau Lietuvos vairą tuo metu perėmė Permainų koalicija ir pradėjo įgyvendinti priešingą strategiją. Dešiniųjų koalicija valstybę įsivaizdavo kaip namų ūkį, todėl jeigu pajamos sumažėjo, vadinasi, reikia atitinkamai sumažinti ir išlaidas. Dabar, praėjus daugiau nei metams nuo krizės pradžios, galime įvertinti, kurie sprendimai buvo adekvatūs.

Išlaidautojai ir jų receptai

Buvęs premjeras Gediminas Kirkilas iki paskutinės darbo Vyriausybėje valandos slėpė krizę. Jis ir jo komanda manė, kad nieko nedarant finansų krizė Lietuvą aplenks, o blogiausiu atveju turėsime „kietąjį nusileidimą“ ir kelis procentus ūkio smukimo. Tokios pat  nuomonės buvo ir buvęs Graikijos premjeras Konstantinas Karamanlis. Jokių taupymo priemonių nesiėmė Ispanija, Italija ir kitos valstybės.

Panašiai elgėsi ir Vokietija bei  Didžioji Britanija. Taikydamos Johno Maynardo Keynes teoriją, šalys paskelbė apie planus didinti išlaidas. Jungtinė Karalystė sumažino PVM nuo 17,5 proc. iki 15 proc., įvedė kitų lengvatų. Šių veiksmų tikslas aiškus – padidinti mažėjančias gyventojų pajamas, taip skatinti vartojimą ir valstybės lėšomis kompensuoti privataus sektoriaus traukimąsi. Vokietija inicijavo masinę automobilių pirkimo akciją, kai perkant naują automobilį suteikiama lengvata biudžeto sąskaita. Tikslas tas pats – padidinti vartojimą žinant, kad automobilių gamyboje dirba labai daug žmonių, be to ši šaka yra Vokietijos ekonomikos stuburas.

Taupantys ir jų logika

Andrius Kubilius, tapęs premjeru, iškart paviešino valstybės finansų padėtį ir, nepaisydamas populiarumo reitingų, paskelbė apie taupymą. Lietuvoje buvo iššvaistyti visi įmanomi rezervai, išskyrus vieną – ES paramos lėšas. Kadangi G. Kirkilo vyriausybė nesugebėjo sukurti projektų ES pinigams panaudoti, todėl atsirado sąlygos juos įlieti į ekonomiką per krizę. Tai buvo ir yra dabar vykdomo „Skatinimo plano“ esmė.

Taupyti ėmėsi ne tik Lietuva, bet ir kaimynės Estija, Latvija, Airija. Iki šiol išlaidavusi galiausiai taupyti pradėjo ir Graikija, kai krizės neigėją K. Karamanlį pakeitė racionalusis George’as Papandreou. Taupymas, kurį įvykdė Lietuva, buvo vienas didžiausių pasaulyje. Nenuostabu, kad premjero reitingai pasiekė žemumas, o žmonės nepatenkinti valdžia. Tačiau tarptautiniuose finansų sluoksniuose yra visai priešingai: Lietuvos ir A. Kubiliaus sprendimai yra laikomi sektinu pavyzdžiu.

Kas buvo teisus?

Dabar jau galime pasakyti, kad taupieji politikai buvo teisūs. Valstybės išlaidūnės įliejo į ekonomiką kiek tik galėjo pinigų, sulaužydamos savo pačių nustatytus viešųjų finansų tvarumo kriterijus. Tačiau piniginės injekcijos baigėsi, valstybių skolos išaugo, o krizė tęsiasi toliau. Išlaidavimas leido problemas nukelti metams, tačiau nepanaikino jas sukėlusių priežasčių. Vokietijoje pavyko išsaugoti automobilių pramonę, tačiau šiemet pasibaigus lengvatų galiojimui, automobilių pardavimai šalyje krito 32 proc.

Dabar pasaulio valstybės atsigręžė į tas šalis, kurios iškart sugebėjo sumažinti išlaidas. Apie taupymo priemones šiomis dienomis jau paskelbė Vokietija, Ispanija, Italija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ir kitos. Šių šalių dar tik laukia panašios skaudžios priemonės, kurios buvo taikomos Lietuvoje: socialinių išmokų ir atlyginimų mažinimas, pensinio amžiaus ilginimas, nauji mokesčiai ir t.t. Stebuklingų receptų nėra ir negali būti, vakarykštis valstybės išlaidavimas užkelia skolos akmenį rytojui.

Europa taip pat pradėjo taupyti

Graikija, įgyvendindama griežtas taupymo priemones, paskelbė, kad sieks iki 2011 metų pabaigos ar pirmojo 2012 metų ketvirčio atnaujinti skolinimąsi finansų rinkose. Kitaip  tariant, stengiasi įrodyti, kad šalis pajėgi pasiskolinti, tuo tarpu Lietuva sugebėjo tai padaryti net juodžiausiu krizės laikotarpiu.

Vokietijos valstybės išlaidos bus mažinamos mažiausiai 10 mlrd. eurų per metus iki pat 2016 metų. Be to, Vokietijos valdžia planuoja mokesčių didinimą, nepaisydama ikirinkiminių koalicinės vyriausybės pažadų, kad jos programos ašimi taps mokesčių mažinimas. Taip pat planuojama apkarpyti daugelį valstybės subsidijų ir atsisakyti mokestinių lengvatų.

Ispanijos vyriausybė, vadovaujama socialisto Jose Luisas Rodriguezas Zapatero, jau šiais metais planuoja apkarpyti visų iš biudžeto atlyginimus gaunančių darbuotojų algas vidutiniškai 5 procentais bei planuoja biudžeto sektoriaus darbuotojų skaičių sumažinti 13 tūkstančių. Be to, mažinamas regionų finansavimas, atšaukiamos pašalpos, mokamos tėvams gimus naujagimiui, įšaldomas pensijų indeksavimas.

Taupyti nutarė ir Prancūzija. Jos prezidentas dešinysis Nicolas Sarkozy ragino netgi iš dalies pakeisti šalies Konstituciją, kad kova su biudžeto deficitu būtų veiksmingesnė, mažiau biurokratiška ir įpareigojanti. Prezidento nuomone, Konstitucijoje turi būti nurodyta, kad nuo 2012 metų kiekviena Prancūzijos vyriausybė privalės skelbti, koks bus valdžios sektoriaus biudžeto deficitas per penkerius jos darbo metus. Prancūzija planuoja padidinti pensinį amžių (šiuo metu šalyje į pensiją išeinama sulaukus 60-ies).

Dirbanti Vyriausybė

Peržvelgus tokius Europos valstybių taupymo planus tikriausiai nejučia iškyla analogijos su Lietuvos, Latvijos, Estijos situacija ir skaudžia patirtimi. Dabar aišku, kad kitokios galimybės neturėjome ne tik mes. Jų neturi ir turtingiausios Europos valstybės ir visai nesvarbu, ar valdo dešinieji, kaip Prancūzijoje, Vokietijoje, ar kairieji, kaip Graikijoje, Ispanijoje, tačiau taupymo priemonės panašios. Gyventi „rytojaus sąskaita“ galima tik trumpai, bet po to vis tiek tenka susidurti su realybe.

Lietuvoje dažnai girdžiu skundžiantis politikais, kurie „nieko nedirba“. Jie Lietuvą valdė paskutinį dešimtmetį, o dabar žarsto pamokymus ir iš valstybės problemų kraunasi populistinį kapitalą. Buvusių valdžių neveiklumas išryškėjo tik dabar: nepasiruošta Ignalinos atominės elektrinės uždarymui, ignoruota finansų krizė, nesukaupti rezervai, išaugusi biurokratija, neįgali teisėsauga. Visuomenei įkyrėjo šios atviros žaizdos ir dabar pagaliau turime Vyriausybę, kuri pajėgi dirbti. Būtent ši Vyriausybė ne tik kovoja su pasaulinės finansų krizės sukeltomis problemomis, bet dar ir sugeba imtis dešimtmečiais atidėliotų reformų. Kaip matyti iš pasaulinio konteksto, Lietuvos Vyriausybė priėmė teisingus sprendimus, kurie, neabejoju, pasitarnaus ne atskirų grupių interesams, bet Valstybės naudai ir žmonių gerovei.


Šiame straipsnyje: masiuliskrizė

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    3
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
  • Klimato išdaigų būta ir senovėje
    Klimato išdaigų būta ir senovėje

    Šią žiemą jau kartą atlaikėme išbandymą šalčiu, dabar rūpestis – kaip gripo atsiginti. Juk permainingi orai su atlydžiais labai padidina galimybę peršalti. Lietuvoje dažnas pokalbis prasideda nuo orų aptarimo, dėm...

  • Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs
    Daugiau gyventojų tikisi, kad būstas brangs

    SEB banko būsto kainų lūkesčių rodiklis rodo, kad pernai gruodį padaugėjo gyventojų, laukiančių būsto kainos kilimo. Tikinčių, kad būstų kainos brangs buvo daugiau negu pernai rugsėjį ir daugiau negu tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. ...

    1
Daugiau straipsnių