Kitoks žvilgsnis: apie kreideles ir piktžoles

Ne taip seniai buvo įsisteigęs visuomeninis judėjimas, ginantis piliečių teisę į varškę. Žinoma, humoristinis, tačiau atsirado jis po to, kai vienas viešosios tvarkos saugotojas tą varškę iš vienos pilietės atėmė. Dabar, atrodo, tenka ginti teisę į kreidą, potencialiai galinčią tapti nusikaltimo įrankiu. Dar daugiau, tenka įrodinėti, kad žodis „Tiesa“ niekaip nepažeidžia konstitucinių nuostatų ir visuomenei nekenkia. Kauno policijai ima ir pasirodo kitaip, ir paaugliai kreiduotais pirštais jau vežami aiškintis. Kituose miestuose ne taip nuožmu. Užrašas „Tie-SOS“ nuplaunamas komunalininkų žarnomis, bet paslapčia, naktį. Kaune paslapčia ir naktį tenka pabaigti pradėtą užrašą. Geniali mintis, žinoma, šį užrašą ne nupiešti, o išravėti. Juk ravėti neuždrausta. Bet jeigu uždrausta piešti, „Kaunas Jazz“ atidaryme dalyvaujantys Irenos Mikuličiūtės mokiniai su savo piešimo akcija turėtų visi iki vieno būti nuvežti į nuovadą. Gal kitąmet tegu būna apdairūs ir savo džiazą ne piešia, o ravi kokioj pievelėj.

Architektas Audrys Karalius, komentuodamas šią situaciją, prisiminė sovietmečiu ant daugybės namų sienų atsiradusius Gedimino stulpus, greitai saugumiečių perpieštus į vaikiškus namukus su iš kaminų rūkstančiais dūmais. Juokingiausia buvo tai, kad šie vaikiški namukai neretai puikavosi 1,80 m aukštyje, galėjai pagalvoti, jog Kaune gyvena aukščiausi pasaulio vaikai. Anuo atveju irgi buvo iš esmės reikalaujama tiesos. Istorinės, politinės, visuomeninės. Ir anuo, ir šiuo atveju manyta, kad Sistema ne užtikrina Tiesą, o ją pažeidžia. Ir anuo, ir šiuo atveju kovota piešimu, ir abiem atvejais tai buvo laikoma nusikalstama veikla. Kita vertus, gal dabar policija suvokia, jog reikalaujant „Tiesos“, reikalaujama ir objektyvaus jos veiksmų įvertinimo, pakeičiant vienos mergaitės statusą iš „neteisėto“ į „teisėtą“? Juk tai, šiaip ar taip, padaryta ne klavišo paspaudimu, kaip „Facebook'e“. O versija, kad vaikai, piešdami kreidelėmis, aprėkė kažkokią pro šalį einančią bobutę ir todėl buvo sudrausminti, jau kaip iš animacinių filmų.

Kaip iš animacinių filmų ir visi pasipiktinimo veiksmai prieš kai kuriuos „skandalinguosius“ muzikantus. Nenustebčiau Marilyn Mansono koncerte pamatęs kokias velnio išvarymo apeigas, atliekamas raštą savivaldybei nusiuntusių egzorcistų. Tai, kad dainininkas čia importuos tą velnią, tiek pat tikėtina, kaip ir grafiko Gintaro Slavinsko teiginys, jog jo protėvis buvo Ramzis II. Tačiau egzorcistai rašo raštą, o savivaldybė turi reaguoti. Panašiu metu bažnyčia pasisako ir prieš Lady Gagą, žadėdama melstis už tuos protingus žmones, kurie į jos koncertą neis. Kodėl nebus meldžiamasi už visus kvailius, kurie ten eis – nekomentuojama. O ten, kur bažnyčia tikrai galėtų tarti savo žodį, ji kažkodėl tyli. Štai Vilniuje kažkoks čigonas be jokių leidimų baigia statyti lauko kavinę, kurios baras remiasi tiesiai Šv.Kotrynos bažnyčios duris, o po šalia esančia poetės Juditos Vaičiūnaitės atminimo lenta pastatyti lauko tualetai. Gi užtektų vieno rašto smarkiajam Vilniaus merui ir šis, atlėkęs šarvuočiu, nušluotų visą tą girdyklą k čiortovoi materi. Bet ne, kažkodėl tyla.

Beje, pagalvojau, ar Baudžiamasis kodeksas leidžia šarvuočiais traiškyti automobilius Gedimino prospekte. Veikiausiai ne, tad Artūras Zuokas anąsyk turėjo būti išvežtas su antrankiais, o ne dalyti interviu užsienio žiniasklaidai. Tačiau jo veiksmą visuomenė priėmė kaip, nors ir neteisėtą, bet teisingą. Iš esmės atitinkantį garsųjį šūkį: „Tie-SOS“. Neaišku, kiek dar tą „Tiesą“ ravėsime. Piktžolių čia akivaizdžiai per daug.