Kas nugalėjo fašizmą?

Artinantis hitlerinio Trečiojo reicho kapituliacijos 65 metinėms, vėl ruošiamasi iškilmėms Maskvoje ir vėl kyla nauja diskusijų banga dėl nuopelnų triuškinant fašizmą.

Greičiausiai ir vėl nevienas komentatorius iškilmes Maskvoje vadins Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimu, nors tas karas 1945 metais baigėsi visai ne gegužės 9-ają Maskvos laiku ir netgi ne gegužės 8-ają Berlyno laiku, o rugsėjo 2-ają, bet ne tai svarbiausia.

Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad jau daugiau negu puse amžiaus viso pasaulio žmonėms yra atkakliai brukama nuomonė, jog didžiausi nuopelnai už fašizmo sutriuškinimą tenka komunistams ir „draugui“ Stalinui asmeniškai.

Tokios nuomonės formavimo tikslas aiškus - norima išrašyti amžiną indulgenciją už komunistų įvykdytus nusikaltimus. Labai dažnai, pabandžius kelti GULAGO, masinių žmonių trėmimų į Sibirą, dirbtinai sukelto bado Ukrainoje 1932-1933 metais bei kitų komunistų įvykdytų nusikaltimų klausimą, iš karto galima išgirsti isterišką atsakomąjį klausimą - Jūs remiate hitlerininkus? Ir prasideda tirados apie tai, kaip komunistai išgelbėjo žmoniją nuo fašizmo ir apie tai, jog tie nevidonai, kurie išdrįsta teigti ką nors negatyvaus komunistų atžvilgiu, yra ne kas kitas, o nepribaigti fašistai.

Bet padėkime visas emocijas į šalį ir pabandykime paanalizuoti, kaip iš tikro įvyko fašizmo sutriuškinimas. Galima nė kiek neabejoti, kad fašizmo ir jo atmainos - nacizmo - sutriuškinimas yra didi pergalė, kuria turime džiaugtis visi ir apie tai aiškinti savo vaikams. Apie šią pergalę turi prisiminti ateities kartos, kad neleistų pasikartoti fašistiniam siaubui. Tačiau norėtųsi aptarti šią temą kitu aspektu. Būtent - kokie nuopelnai triuškinant fašizmą Europoje priklauso komunistams ir asmeniškai „draugui“ Stalinui?

Siekiant išsiaiškinti kurio nors komponento įtaką proceso eigai, geriausias metodas yra pašalinti tiriamąjį komponentą ir stebėti kaip pasikeis pati proceso eiga. Trumpai sakant, pažvelkime, kaip atrodytų XX šimtmečio pagrindiniai istoriniai įvykiai be komunistų.

Taigi, mintimis nusikelkime į 1917 metus. Rusijoje vasario mėnesį įvyksta revoliucija, o caras Nikolajus II priverstas atsisakyti sosto. Kairiosios politinės jėgos sudaro laikinąją vyriausybę, paskelbia rinkimus į Visos Rusijos steigiamąjį susirinkimą, turėjusį nustatyti santvarką Rusijoje. Tačiau tų pačių 1917 metų spalio 25 (pagal naująjį kalendorių lapkričio 7 d.), V.Lenino vadovaujami komunistai (anuomet vadinti bolševikais) jėga pašalina laikinąją vyriausybę, o 1918 metų sausio mėnesį išvaiko visuotiniuose rinkimuose išrinktą Visos Rusijos steigiamąjį susirinkimą. Rusijoje įsigali komunistinis režimas. Dabar pažvelkime, kaip klostytųsi anuometinė padėtis Rusijoje be V. Lenino komunistų (bolševikų).

Tikimybė, jog Visos Rusijos steigiamasis susirinkimas būtų nusprendęs grąžinti absoliutinę monarchiją - lygi nuliui. Steigiamajame susirinkime absoliučią daugumą turėjo politinės jėgos, įvykdžiusios Vasario revoliuciją. Tačiau monarchistinės tradicijos taip pat turėjo nemažą įtaką visuomenėje. Labiausiai tikėtina, jog būtų prieita prie kompromiso - konstitucinės monarchijos, - pasukant Rusiją demokratijos keliu bei išlaikant carą kaip istorinę tradiciją.

Tokiu būdu vietoje stalinistinės Sovietų sąjungos viena iš Europos galingiausių valstybių būtų buvusi demokratijos keliu einanti Rusija. Beje, tokia įvykių eiga pačiai Rusijai, be visų kitų privalumų, būtų naudinga tuo, jog ši šalis po Pirmojo pasaulinio karo būtų buvusi tarp valstybių nugalėtojų.

Dabar pažvelkime į anuometinę Vokietiją. Pralaimėjusios Pirmąjį pasaulinį karą Vokietijos ekonominė būklė buvo labai sunki, šalis apkrauta reparacijomis, praradusi teritorijas, milžiniška bedarbystė, skurdas. Būtent dėl tokios padėties susidarė palankios sąlygos reikštis fašistuojantiems elementams. Pamažu populiarumą įgijo A. Hitleris su savo sėbrais ir galiausiai 1933 metais atėjo į valdžią demokratiniu keliu.

Tiesa, absoliučios daugumos rinkimuose hitlerininkai nebuvo gavę. Čia jiems labai pasitarnavo ta aplinkybė, kad Vokietijos kairiosios politinės jėgos buvo susiskaldžiusios. Komunistai buvo griežtai nusistatę prieš blokavimąsi su socialdemokratais (tokios buvo Kominterno direktyvos).

Taigi, jeigu nebūtų buvę komunistų Vokietijoje, akivaizdu, jog jų balsus būtų gavę socialdemokratai, ir taip naciams būtų atsiradę keblumų įsitvirtinti valdžioje. Tačiau tarkime, kad Hitleris su savo nacistine šutve, nepaisant jokių aplinkybių, ateina į valdžią Vokietijoje. Pažiūrėkime, kokie jo oponentai aplink? Demokratinės Europos galingosios valstybės, Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojos: demokratinė Rusija (darome prielaidą, jog komunistai neegzistuoja), jos sąjungininkės Prancūzija bei Didžioji Britanija, žodžiu, - senoji Antantė. Vargu, ar Hitleris būtų išdrįsęs siekti revanšo prieš tokią jėgą. Juk siautėti jis ryžosi tik laviruodamas tarp komunistinės Sovietų sąjungos ir Vakarų demokratijų, manipuliuodamas šių dviejų jėgų prieštaravimais ir galiausiai sudaręs Molotovo-Ribentropo paktą su sovietais. Tačiau jeigu nėra komunistų, tai ir tokių sąlygų nėra.

Gerai, tarkime, kad Hitleris su savo liguistomis ambicijomis ryžtasi avantiūrai ir pabando pulti vieną iš sąjungininkių. Tai tolygu savižudybei, nes užpuolus Prancūziją iškarto į karą įsijungia Rusija (kaip tai atsitiko per Pirmąjį pasaulinį karą). O demokratinė Rusija - tai ne Sovietų sąjunga. Rusija be komunistų, būtų nenukentėjusi nuo pilietinio karo, nusinešusio milijonus gyvybių, be to, būtų laimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, vadinasi būtų buvusi stipresnė ekonomiškai.

O Rusijos kariuomenė? Sovietų sąjungos maršalai ir generolai buvo Carinės Rusijos puskarininkiai ir jaunesnieji karininkai, bet ir tuos pačius Stalinas sušaudė 1937-38 metais. Prasidėjus karui su hitlerininkais, Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms nebuvo kam dorai vadovauti. Jeigu nebūtų buvę komunistų, Rusijos kariuomenei būtų vadovavę Pirmojo pasaulinio karo frontuose užgrūdinti generolai. Hitlerio karinės pajėgos per kelis mėnesius po įsiveržimo į Sovietų sąjungą nužygiavo iki Maskvos ir paėmė į nelaisvę daugiau raudonarmiečių negu patys turėjo karių Rytų fronte. Ar būtų taip atsitikę, jeigu hitlerininkai būtų kariavę su demokratinės Rusijos kariuomene? Vargu, nes Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenė kariaudama prieš Rusiją prasiveržė tik iki Rygos...

Akivaizdu, jog ūsuotasis jefreitorius Hitleris būtų gavęs tokį karinį smūgį, jau pirmomis karo savaitėmis, jog jo sukurtas fašistinis režimas būtų sunaikintas pačioje karo pradžioje. Tačiau tai pats sunkiausias scenarijus.

Didžiausia tikimybė yra tokia, kad jeigu komunistinis režimas nebūtų egzistavęs ir Antantės sąjunga būtų išlikusi po Pirmojo pasaulinio karo, tuomet ir fašizmui nebūtų buvę jokių šansų subujoti. Tiesiog Antantės valstybės Rusija, Prancūzija bei Didžioji Britanija jau 1933 metais būtų įsikišusios į Vokietijos vidaus reikalus ir pasmaugusios fašizmą dar vystykluose. Tokiu atveju šiandien apie Hitlerį žinotume tik tiek, jog buvo savo laiku Vokietijoje toks kvaištelėjęs tipelis, kuris Miuncheno alinėse pučus organizuodavo.

Tačiau istorija susiklostė kitaip. Buvo ilgas ir kruvinas Antrasis Pasaulinis karas, buvo siautėjanti žmogžudžių fašistų gauja, kuri, laimei, buvo sutriuškinta visų dorų žmonių pastangomis. Tam sutriuškinimui prireikė daug jėgų, paaukota daug gyvybių, didžiausia auką pergalei sudėjo Rusijos, Ukrainos, Lenkijos tautos. Prie pergalės prisidėjo daugelis pasaulio tautų, tačiau komunistų ir „draugo“ Stalino nuopelno čia nėra jokio. Atvirkščiai, jeigu nebūtų buvę komunistų, fašizmas sunkiai būtų prasiskynęs kelią, o jeigu ir būtų subujojęs, būtų buvęs sutriuškintas daug greičiau ir daug lengviau, su mažesnėmis aukomis.


Šiame straipsnyje: fašizmas

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Kiek Lietuvai reikia universitetų?
    Kiek Lietuvai reikia universitetų?

    Universitetai ir visas aukštasis mokslas neginčytinai yra savos tautos simboliniai kultūros centrai, nors kai kada jie ima susitraukti iki rinką ir valdžią aptarnaujančių baltakalnierių darbininkų treniruočių stovyklų. ...

  • D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu
    D. Trumpas bus „Twitter“ valdovu

    JAV prasidėjo unikalus eksperimentas – Donaldo Trumpo prezidentavimas. Niekas nežino, kuo jis baigsis. ...

    3
  • Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų
    Šviesos brėkšmas tarp pilkų politinių debesų

    Praėjusių metų politinės audros ir netikėtumai nesutrikdė daugelio pasaulio valstybių ekonomikų augimo. ...

  • Trukt už vadžių – vėl iš pradžių
    Trukt už vadžių – vėl iš pradžių

    Smagu stebėti, kaip iš užmaršties išnyra seniai matyti veidai. ...

  • Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?
    Kiek pelno mokesčio sumokės bankai?

    Rašant straipsnį, jo antraštėje norėjosi paminėti "Lietuvos". Tačiau iš "Snoro" ar Ūkio bankų likus tik bankroto administratorių lesyklomis, šis žodis būtų iš esmės klaidingas. O klausimo (peln...

    5
  • Šventasis naivumas
    Šventasis naivumas

    O sancta simplicitas! (O, šventasis naivume! lot.). Taip sušuko šviesaus atminimo čekų nacionalinis didvyris, teologas ir kultūros veikėjas Janas Husas (1369–1415), pamatęs senutę, metančią malkų į laužą, ant kurio jis bu...

    5
  • Slogus B. Obamos palikimas
    Slogus B. Obamos palikimas

    Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiauri...

    3
  • Viena bėda – ne bėda
    Viena bėda – ne bėda

    Nelikus nė savaitei iki Donaldo Trumpo prisaikdinimo sausio 20 d., jau seniai viręs ažiotažas dėl būsimojo Amerikos prezidento sąsajų su neva jam rinkimus laimėti padėjusia Maskva pasiekė naują viršūnę, „pasklidus priekaištams...

    2
  • Pykčio ironija
    Pykčio ironija

    Atrodo, su Leonidu Donskiu mirė ir mintis, kad geriau gyventi „be pykčio“. Socialiniuose tinkluose kasdien kyla pasipiktinimo bangos. ...

    3
  • Ne laisvė, o nepriklausomybė!
    Ne laisvė, o nepriklausomybė!

    Minint Sausio 13-ąją pro akis neprasprūdo vienas įdomus dalykas – magiškas žodis LAISVĖ, nuolat artikuliuotas ne tik hegemoninės žiniasklaidos atstovų, bet ir politinio elito narių, kuris pamažu išstumia sąvoką NEPRIKLAUSOMYB...

    3
Daugiau straipsnių