Nuo Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos ir Lietuvos psichologų sąjungos ketvirtadienį išplatinome pranešimą, raginantį žiniasklaidą laikytis santūrumo, informuojant apie žymių žmonių savižudybes.
Nesupraskite klaidingai – mes nesiūlome tylėti. Tai neįmanoma, ypač, kai nusižudo toks žinomas žmogus kaip aktorius Vytautas Šapranauskas. Kiekviena savižudybė smarkiai sukrečia aplinkinius žmones, šiuo konkrečiu atveju paveikta didelė dalis visuomenės.
Per pastarąsias kelias dienas vedžiau dvi psichoterapines grupes – abiejose žmones dalinosi, kokius jausmus šis įvykis jiems sukėlė. Kalbėjome apie liūdesį, iškylantį ir dėl prisiminimų apie artimoje aplinkoje įvykusių savižudybių – dėl itin didelio savižudybių skaičiaus mūsų šalyje su šia patirtimi yra susidūręs praktiškai kiekvienas. Kalbėjome apie baimę – dėl savęs (kai žmogus pats turi minčių apie savižudybę) ar dėl artimųjų (kad gali nepastebėti ar nesugebėti padėti). Kalbėjome apie pyktį – dažnai ignoruojamą ir į pakraštę nustumiamą jausmą, ypač kai kalbama apie mirusiuosius. Visgi pyktis – labai natūralus jausmas šioje situacijoje, juk nusižudęs žmogus palieka daug skausmo aplinkiniams. Esu įsitikinęs, kad svarbu susivokti savo jausmuose tokiose situacijose – tai įneša aiškumo ir apsaugo nuo impulsyvių ir neapgalvotų veiksmų (pvz. iš baimės pradėti perdėtai globoti savo paauglį sūnų ar dukrą).
Kalbant apie įvykusią savižudybę visuomet svarbu atskirti žmogų nuo jo poelgio. Visi žinome posakį – „apie mirusį gerai arba nieko”. Išties taip ir norisi kalbėti apie žmogų, kurio netekome. Jeigu tai buvo labai mylimas arba visuomenėje gerai žinomas talentingas žmogus – gražių prisiminimų netrūksta. Tačiau, kai kalbame apie savižudybę, čia yra ir pavojų. Žmonės mokosi stebėdami vienas kitą. Jeigu aš kenčiu ir niekaip negaliu įveikti susikaupusių problemų, jeigu mano santykiai su aplinkiniais yra komplikuoti, jeigu man kyla minčių apie savižudybę, tai didžiulė lavina idealizuojančių pasisakymų apie nusižudžiusįjį žmogų man siunčia aiškią, tačiau labai klaidinančią žinią – mirtis gali išspręsti visas problemas. Todėl kalbant apie nusižudžiusį žmogų (ar kalbėtume viešai, ar savo artimųjų rate) svarbu labai aiškiai įvardinti, jog savižudybė ne sprendžia problemas, o jas kuria. Svarbu nenutylėti skausmo, pykčio ir kitų jausmų, kuriuos sukelia toks poelgis.
Žinoma, neduoda ramybės klausimas, kodėl žmogus nusižudė. Niekuomet netrūksta įvairiausių versijų, tačiau turime prisiminti, kad vienos savižudybės priežasties nėra – kiekvieną konkrečią savižudybę lemia daugybė skirtingų veiksnių, todėl klausimas kodėl iki galo ir negali būti atsakytas.
Nereikėtų bijoti šia tema kalbėti ir su paaugliais ar vaikais. Jeigu nebijosite su jais kalbėti apie įvykusią savižudybę tiesiai šviesiai, nepakenksite, o kaip tik labai padėsite. Taip parodystite, kad tai tema, apie kurią galima kalbėti – jeigu vaikui kyla arba kada nors kils minčių apie savižudybę, toks Jūsų leidimas gali padėti kreiptis pagalbos į Jus ar ką nors kitą. Taip pat tai yra proga įvardinti, jog savižudybė nėra tinkamas problemų sprendimo būdas. Kartu galėsite aptarti tinkamus sunkumų įveikimo būdus – pradedant nuo kalbėjimo su artimaisiais, baigiant profesionalia psichologine pagalba. Svarbu, kad kalbėtumėte ramiai (kiek tai įmanoma), nedramatizuodami, konstruktyviai ir parinkdami tinkamus žodžius, atsižvelgdami į jo amžių.
Ar yra kažkokia amžiaus riba, nuo kada galima pradėti kalbėti? Maždaug 5-9 metų vaikas pradeda suprasti, kad mirtis yra negrįžtamas procesas, tačiau tai nereiškia, kad mažesniems tai visai nerūpi, ar su jais negalima kalbėti. Galima – paprastais žodžiais, tačiau konkrečiai (ne miega, o mirė). Neturėkite iliuzijų, kad vaikas nesužinos apie tai, kad artimasis (ar visuomenėje žinomas žmogus) nusižudė. Vargu, ar tai įmanoma. Viena „Jaunimo linijos” savanorė man pasakojo, kad vakar jai skambino berniukas, kuris pokalbio pabaigoje lyg ir nerimtai metė: „einu pasikarsiu kaip Šapras”.
Kalbėdami su vaiku šia tema galite pasirūpinti, kad jo santykį su savižudybe formuosite Jūs, o ne interneto portalas raudonai juodame fone rašantis dramatiškas antraštes. Plačiau apie tai, kaip kalbėti su vaikais apie netektis, galite perskaityti Kristinos Onos Polukordienės knygoje „Netekčių psichologija" (psl. 69-81).
Taip pat turime akcentuoti pagalbos galimybes. Tą, kurio nebėra galime tik prisiminti, tačiau galime ir turime pasirūpinti tais, kurie gyvi. Artimaisiais, kurie po artimojo savižudybės išgyvena tikrą košmarą (žinau, ką kalbu, nes dešimt metų vedu paramos grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems), tiek tais, kurie šiuo metu patiria sunkumus ir turi minčių apie savižudybę.
Pastarosiomis dienomis „Jaunimo linija” sulaukia ženkliai daugiau skambučių ir laiškų. Todėl atidarome papildomas linijas – šalia nuolat veikiančių 2 linijų šį savaitgalį savanoriai į skambučius atsilieps dar 1-3 papildomomis linijomis (nemokamas numeris 8 800 28888, www.jaunimolinija.lt/laiskai). Visos pagalbos telefonu ir internetu galimybės išvardintos puslapyje www.klausau.lt. Psichologų konsultacijų kreiptis galima kiekviename psichikos sveikatos centre (dažniausiai – poliklinkose).
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Po Sibirą – be vadovo
Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...
-
Kur dingo rinkimų kampanija?9
Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...
-
Ugnis ir vanduo1
Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...
-
Žodžiais dvoko nepridengsi1
Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...
-
Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...
-
Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame2
Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...
-
Kai net ir galvai reikia renovacijos8
Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...
-
Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis1
Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...
-
Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...
-
Šašo krapštymas6
Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...