Kaip išsaugoti istoriją?

Diplomatų Lozoraičių šeimos atminimui VDU įkurtas memorialinis muziejus pakeitė adresą - iš kambario, kuris tarpukariu buvo užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio darbo kabinetas, eksponatai perkelti į naująją istorijos menę. Senosiose erdvėse dirbs VDU sekretorė Auksė Balčytienė.

Universiteto vadovai sprendimą perkelti Lozoraičių šeimos relikvijas į naujas patalpas aiškina noru priartinti istoriją prie visuomenės, tačiau ne visi kauniečiai ir VDU bendromenės atstovai mano taip pat.

Maištininkas žuvo

Beveik prieš ketverius metus, artėjant eiliniams VDU rektoriaus rinkimams, gerbiamas universiteto profesorius Leonidas Donskis taikliai apibendrino universiteto vidaus problemas: "VDU turime feodalinį modelį: rektoriai - dvarponiai, dėstytojai - baudžiauninkai." Kas pasikeitė per tą laiką? Rektorius naujas, prorektoriai nauji, sukurtas naujas demokratinis ir žmogiškas universiteto veidas, tačiau klausimas kyla, ar toks sureikšmintas dėmesys veidui ir jo plastinės operacijos pakeitė universiteto vidaus feodalinį susiskirstymą į dvarponius ir baudžiauninkus. Nors aktyviai deklaruojamos demokratinės vertybės, žodžio laisvė, visuomeniškumas ir tolerancija, tačiau gerbiamo Lozoraičio memorialinio kambario perkėlimas į kitas patalpas yra eilinis, nors ir gana smulkus pavyzdys, puikiai iliustruojantis, kad sprendimai ir toliau priimami už uždarų durų, neatsiklausiant ne tik plačiosios visuomenės, bet ir susijusių trečiųjų asmenų nuomonės. Žinoma, tai - ne tik VDU problema. Panašu, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų iš esmės matome nedaug pasikeitimų - keičiasi veidai, tačiau dominuojantis valdymo modelis - ne. "Maištininkas žuvo, šlovė drakonui", - apie vieną drakono bruožus pradedantį įgauti maištininką pasakė vieno seno multiplikacinio filmo herojus. Taigi turime tą patį drakoną, tik dabar jis modernesnis, labiau įgudęs mielai ir žmogiškai šypsotis viešumoje.

To VDU darbuotoja

Ar VDU darbuotojai jau tiek apkiauto, kad neskiria autentikos (turiu galvoje autentiškas patalpas, kuriose gyveno Lozoraičiai), nuo atsitiktinai parinktų kelių kambariukų? Ar jau VDU valdžia tiek nekenčia studentų ir visuomenės, kad jiems reikia įsikurti kuo toliau nuo jų, būti mažiau tiesiogiai prieinamiems?



Dar vienas įrodymas, kad mes istoriją suprantame kaip kažką, apie ką vieni rašo vadovėlius, o kiti iš jų mokosi. Neva perkelsime eksponatus į didesnę erdvę, apkaišysime juos rūtomis, ir bus viskas gerai. Sutinku, kad ekspozicija turėjo būti geriau prieinama studentams, mokiniams ar šiaip miestiečiams. Tačiau jei jau kelti į kitas patalpas - gal tada geriau į Prezidentūrą? Bent kontekstas būtų artimas istorijai ir tarpukariui. O kitoje erdvėje tie patys autentiški eksponatai nebebus tokie autentiški, kokie buvo senajame kabinete. Dabar jie nebesiskirs nuo tos gausybės N muziejaus eksponatų, į kuriuos žiūri prievarta į muziejų atvesti mokinukai. Galų gale juk net ir vaizdas pro langą, netgi jei ir smarkiai pasikeitęs, buvo senosios istorinės erdvės vertybė.

Absolventas

Ko čia stebėtis? Juk tai - VDU. Gražūs žodžiai ir lozungai, o priešingi darbai. Mokiausi universitete, nejuokaukite, kad rektorato pastate studentams mielai paskaitos dėstomos, o pirmame aukšte studentai galės labiau pamatyti eksponatus ir apie juos diskutuoti. Per stipriai užsimojote ir nerimtai atrodote. Būtų solidžiau, jeigu išsaugotumėte autentišką kabinetą ir sudarytumėte žmonėms galimybę jį aplankyti.

Kaunietis

Šiame pastate tarpukariu, 1919-1940 m. posėdžiavo Laikinojoje sostinėje dirbęs Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetas. Tik antro aukšto kai kuriuos kambariuose 1934-1939 m. (gal dėl šių metų nedaug tesuklydau) laikinai gyveno Lozoraičių šeima. Teisus rektorius, kad visas pastatas yra istorinis, kad jame ekspozicijas reikia plėsti, o ne vieną kambarį tam reikėjo tik skirti. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ėmėsi šios gražios iniciatyvos didinti ekspozicijų prieinamumą ir šio pastato žinomumą.

Kaunietė

Neteko man lankytis Lozoraičių muziejuje. Deja, jau ir neteks. Niekada anksčiau nepastebėjau jokių reklamų, kad toks muziejus buvo. Jeigu VDU būtų reklamavę muziejų, gal ir turistai būtų lankę. Perskaičiau visą straipsnį, nors ir labai ilgas. Bet buvo verta. Supratau ir vieną pusę, ir kitą. O kurią palaikau? Na... nežinau, taktiškiau gal būtų buvę universitetui palaukti, kol išmirs paskutiniai artimieji ir tada perkraustyti, nes dabar dar labai gyva atmintis ir tokie dalykai senesniems žmonėms atrodo kaip didelis nusikaltimas. Be to, jeigu, kaip rektorius čia sako, planuojama visą pastatą padaryti muziejumi, tai kodėl tą Lozoraičių muziejų iškėlė į kitą aukštą? Artimiesiems: neliūdėkite, atmintyje nešiokite prisiminimus. O laisvas patalpas reikia atiduoti gyviesiems. Gal ir sarkastiška, bet...

Diplomatų Lozoraičių šeimos atminimui VDU įkurtas memorialinis muziejus pakeitė adresą - iš kambario, kuris tarpukariu buvo užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio darbo kabinetas, eksponatai perkelti į naująją istorijos menę. Senosiose erdvėse dirbs VDU sekretorė Auksė Balčytienė.

Universiteto vadovai sprendimą perkelti Lozoraičių šeimos relikvijas į naujas patalpas aiškina noru priartinti istoriją prie visuomenės, tačiau ne visi kauniečiai ir VDU bendromenės atstovai mano taip pat.

Maištininkas žuvo

Beveik prieš ketverius metus, artėjant eiliniams VDU rektoriaus rinkimams, gerbiamas universiteto profesorius Leonidas Donskis taikliai apibendrino universiteto vidaus problemas: "VDU turime feodalinį modelį: rektoriai - dvarponiai, dėstytojai - baudžiauninkai." Kas pasikeitė per tą laiką? Rektorius naujas, prorektoriai nauji, sukurtas naujas demokratinis ir žmogiškas universiteto veidas, tačiau klausimas kyla, ar toks sureikšmintas dėmesys veidui ir jo plastinės operacijos pakeitė universiteto vidaus feodalinį susiskirstymą į dvarponius ir baudžiauninkus. Nors aktyviai deklaruojamos demokratinės vertybės, žodžio laisvė, visuomeniškumas ir tolerancija, tačiau gerbiamo Lozoraičio memorialinio kambario perkėlimas į kitas patalpas yra eilinis, nors ir gana smulkus pavyzdys, puikiai iliustruojantis, kad sprendimai ir toliau priimami už uždarų durų, neatsiklausiant ne tik plačiosios visuomenės, bet ir susijusių trečiųjų asmenų nuomonės. Žinoma, tai - ne tik VDU problema. Panašu, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų iš esmės matome nedaug pasikeitimų - keičiasi veidai, tačiau dominuojantis valdymo modelis - ne. "Maištininkas žuvo, šlovė drakonui", - apie vieną drakono bruožus pradedantį įgauti maištininką pasakė vieno seno multiplikacinio filmo herojus. Taigi turime tą patį drakoną, tik dabar jis modernesnis, labiau įgudęs mielai ir žmogiškai šypsotis viešumoje.

To VDU darbuotoja

Ar VDU darbuotojai jau tiek apkiauto, kad neskiria autentikos (turiu galvoje autentiškas patalpas, kuriose gyveno Lozoraičiai), nuo atsitiktinai parinktų kelių kambariukų? Ar jau VDU valdžia tiek nekenčia studentų ir visuomenės, kad jiems reikia įsikurti kuo toliau nuo jų, būti mažiau tiesiogiai prieinamiems?



Dar vienas įrodymas, kad mes istoriją suprantame kaip kažką, apie ką vieni rašo vadovėlius, o kiti iš jų mokosi. Neva perkelsime eksponatus į didesnę erdvę, apkaišysime juos rūtomis, ir bus viskas gerai. Sutinku, kad ekspozicija turėjo būti geriau prieinama studentams, mokiniams ar šiaip miestiečiams. Tačiau jei jau kelti į kitas patalpas - gal tada geriau į Prezidentūrą? Bent kontekstas būtų artimas istorijai ir tarpukariui. O kitoje erdvėje tie patys autentiški eksponatai nebebus tokie autentiški, kokie buvo senajame kabinete. Dabar jie nebesiskirs nuo tos gausybės N muziejaus eksponatų, į kuriuos žiūri prievarta į muziejų atvesti mokinukai. Galų gale juk net ir vaizdas pro langą, netgi jei ir smarkiai pasikeitęs, buvo senosios istorinės erdvės vertybė.

Absolventas

Ko čia stebėtis? Juk tai - VDU. Gražūs žodžiai ir lozungai, o priešingi darbai. Mokiausi universitete, nejuokaukite, kad rektorato pastate studentams mielai paskaitos dėstomos, o pirmame aukšte studentai galės labiau pamatyti eksponatus ir apie juos diskutuoti. Per stipriai užsimojote ir nerimtai atrodote. Būtų solidžiau, jeigu išsaugotumėte autentišką kabinetą ir sudarytumėte žmonėms galimybę jį aplankyti.

Kaunietis

Šiame pastate tarpukariu, 1919-1940 m. posėdžiavo Laikinojoje sostinėje dirbęs Lietuvos Respublikos Ministrų kabinetas. Tik antro aukšto kai kuriuos kambariuose 1934-1939 m. (gal dėl šių metų nedaug tesuklydau) laikinai gyveno Lozoraičių šeima. Teisus rektorius, kad visas pastatas yra istorinis, kad jame ekspozicijas reikia plėsti, o ne vieną kambarį tam reikėjo tik skirti. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ėmėsi šios gražios iniciatyvos didinti ekspozicijų prieinamumą ir šio pastato žinomumą.

Kaunietė

Neteko man lankytis Lozoraičių muziejuje. Deja, jau ir neteks. Niekada anksčiau nepastebėjau jokių reklamų, kad toks muziejus buvo. Jeigu VDU būtų reklamavę muziejų, gal ir turistai būtų lankę. Perskaičiau visą straipsnį, nors ir labai ilgas. Bet buvo verta. Supratau ir vieną pusę, ir kitą. O kurią palaikau? Na... nežinau, taktiškiau gal būtų buvę universitetui palaukti, kol išmirs paskutiniai artimieji ir tada perkraustyti, nes dabar dar labai gyva atmintis ir tokie dalykai senesniems žmonėms atrodo kaip didelis nusikaltimas. Be to, jeigu, kaip rektorius čia sako, planuojama visą pastatą padaryti muziejumi, tai kodėl tą Lozoraičių muziejų iškėlė į kitą aukštą? Artimiesiems: neliūdėkite, atmintyje nešiokite prisiminimus. O laisvas patalpas reikia atiduoti gyviesiems. Gal ir sarkastiška, bet...


Šiame straipsnyje: VDUbalčytienėLozoraičiai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • V. Matijošaičiui teks kasdien vykdyti pažadą
    V. Matijošaičiui teks kasdien vykdyti pažadą

    Kauno meras šią savaitę darbe atrodys sportiškiau nei įprastai. "Žalgirio" krepšininkams savaitgalį laimėjus Karaliaus Mindaugo taurę, Visvaldui Matijošaičiui teks vykdyti pažadą ir kasdien vilktis žaliuosius kl...

  • Grafičiai ir protestas
    Grafičiai ir protestas

    Mūsų namams tiekiamas šaltas ir karštas vanduo, naudojamės elektra ir kitokiais patogumais. Valgome skanius pusryčius, pietus ir vakarienę. Ar yra prieš ką protestuoti? Ar yra prasmės protestuoti? O gal vadovaujamės dėsniu, kad, j...

    1
  • Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai
    Urėdijų pertvarka – išmėginimas valdžiai

    Nors šiuo metu Seimo nariai neposėdžiauja, tačiau ir tarp sesijų vyksta diskusijos dėl planuojamų valdančiosios koalicijos Vyriausybės reformų. Ne tik diskusijos, bet ir interesų grupių susitikimai su Seimo nariais. Prieš keletą dien...

    1
  • Lemtingas pusmetis
    Lemtingas pusmetis

    Šių metų pirmas pusmetis lems, kokia Lietuvos politika bus 2020 metais ir vėliau. Idėjos taip pat vaidins daug reikšmingesnį vaidmenį nei iki šiol. ...

    1
  • Kliedintys pagonybės demonai
    Kliedintys pagonybės demonai

    Iš kur kyla tas atominis noras viską suvienodinti? Štai humanistinių idėjų nublokštas R.Karbauskis vis tiek nenumaldo įgeidžio vienodai aprėdyti pradinukus. Pagyvėjusios pedagogės, manančios, kad tai bus įprasti tautiniai rūbai...

    29
  • JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?
    JAV vyriausybės viršūnėje – chaosas?

    Straipsnyje „D. Trumpo Baltieji rūmai prisidirbo – fantastiškai“ savaitraščio „New Republic“ redaktorius Brianas Beutleris smulkia poslinkių analize bando pagrįsti teiginį, kad „Michaelo Flynno atsistatydi...

    4
  • Galvos skausmas Putinui
    Galvos skausmas Putinui

    Istorija gali atrodyti kaip puikus ginklas – kol jis neatsigręžia prieš jus pačius. Šia tiesa įsitikino Kremlius, artėjant 1917-aisiais Rusijoje įvykusių revoliucijų metinėms. ...

    2
  • Pagiežos apsuptyje
    Pagiežos apsuptyje

    Apie nepalūžusią, sustiprėjusią Lietuvą kalbantys mūsų politikai nesudomino Lenkijoje apsipirkti susirinkusių šimtų tautiečių. "Laisva diena, kodėl jos neišnaudojus prasmingai" – pažymėjo daugelis, pabuvojusių Suva...

    12
  • Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius
    Norime didesnių algų? Apmokestinkime pelningiausiuosius

    Šiomis dienomis vyko ekonomistų, pramonininkų, verslininkų diskusijos dėl Lietuvos darbuotojų atlyginimų didinimo. Nuomonių būta įvairių, tačiau pagaliau pačiame versle atsiranda žmonių, pripažįstančių, jog darbdavys turi pirmasis žen...

    9
  • Apie A. Adamkienę
    Apie A. Adamkienę

    Mykolo Drungos kalba, pasakyta konferencijoje „Gyvenimas greta didžiųjų vyrų: moteris emigracijoje“, vykusioje vasario 14 d., Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje. Renginį organizavo Daiva Dapkutė. ...

Daugiau straipsnių