I.Degutiene, padėkite man susigrąžinti dukrelę

Gerbiama Ponia Irena Degutiene,

Nesu įsitikinusi, kad atsakysite į Jums adresuotą mano atvirą laišką, tačiau jau ne vienerius metus vykstanti teisinė bakchanalija, sprendžiant mano dukrelės sugrąžinimo klausimą, verčia imtis ir tokio dialogo su valdžia būdo.

Manyčiau, kad Jums yra gerai žinoma vadinamoji „pedofilijos byla“. Nors greitai sukaks jau treji metai nuo Drąsiaus Kedžio pareiškimo apie „mažamečio asmens tvirkinimą“, tačiau joks teismas to tvirkinimo, seksualinio prievartavimo, tuo labiau pedofilijos niekur ir niekada neįrodė. Nemažiau aistringai tą bandė įrodyti fanatiško polėkio apimtos tam tikros visuomenės grupės, kai kuri žiniasklaida, net Seimo nariai. Deja, ir jiems nepavyko.

Viena aktyvesnių šio fronto kovotojų Kauno apygardos teismo teisėja Neringa Venckienė išleido  nemažą knygą apie tą niekieno neįrodytą pedofiliją, o žiniasklaidoje žėrė ir dabar žeria kalnus kaltinimų visai Lietuvai: „Tiesa, kad Lietuvos valdžia yra korumpuota“, „Tiesa, kad Lietuvoje egzistuoja pedofilų tinklas, kurį sudaro aukštas, įtakingas pareigas einantys asmenys“ („Laisvas laikraštis“ 2011-01-25). Jeigu teisėja(!) žino apie tokius nusikaltimus, bet  „nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą“ (BK 238 str.), ji pažeidė įstatymą, taigi pati tapo nusikaltėle.

Tarsi Stalino laikų prokuroras N.Venckienė iškilmingai skleidžia niekieno neįrodytas ir iš esmės paneigtas kitas „tiesas“: „Tiesa yra tai, ką mano brolio mažametė dukrelė pasakojo apie patirtą šlykščiausią seksualinę prievartą. Tiesa, kad ji pasakojo apie asmenis, nevertus žmogaus vardo. Tiesa, kad mano brolis, kovodamas dėl dukrelės ir siekdamas, kad iškrypėliai būtų nubausti, už tai buvo nužudytas“.

Pastebėsiu, kad 1. apie „seksualinę prievartą“ jokioje byloje nėra nė žodžio; 2. apie „asmenis, nevertus žmogaus vardo“ – aišku, čia ir apie mane -  mano dukrelė tokių žodžių negalėjo sakyti, nes net nežino, ką jie reiškia; 3. nė vienas „iškrypėlis“ ligi šiol nenustatytas, o kad D.Kedys buvo nužudytas taip pat nėra patvirtinimų.

Trumpai tariant, visos N.Venckienės „tiesos“ yra melas. Kaip gali teisėju dirbti asmuo, neskiriantis tiesos nuo melo? Kaip galima tokį nuolatinės melo isterikos apimtą žmogų pripažinti vaiko globėju, kokio auklėjimo tokioje šeimoje galima tikėtis? Turiu mintyje, aišku, savo dukrelę, kuri prieštaraujant visiems teisingumo ir paprasto žmoniškumo dėsniams, atiduota globoti šiai melagei.

2010 m. lapkričio 3 d. Panevėžio apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį, pagal kurią man panaikinti bet kokie kaltinimai ir nėra įžvelgta jokių mano ryšių su dukrelės tvirkinimu. Nereikia klausti jokių Strasburgo teisėjų nuomonės, nes aišku bet kuriam Lietuvos žmogui, tuo labiau teisininkui, kad mano dukrelė po tokios nutarties nedelsiant turi būti sugrąžinta į motinos glėbį.

Tačiau teisėja N.Venckienė ir jai pritariantys Kauno savivaldybės pareigūnai, priėmę sprendimą atimti iš manęs dukrelę, nė už nieką nesutinka su tokia elementaria bylos baigtimi. Taip pat ir vos ne visą Lietuvos geografiją apėmę Lietuvos teismai irgi spardosi iš paskutiniųjų, kad tik įtiktų savo kolegei.

Įdomiausia, kad man jokių simpatijų nejaučiantis advokatas Aidas Venckus – N. Venckienės oficialus vyras pernai teigė, kad „jei L.Stankūnaitė nebus pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, nukreiptos prieš mažametę dukrą, ji turės teisinį pagrindą reikalauti, kad mergaitė būtų grąžinta jai“.

Taip kaip čia gali būti: teisinėje Lietuvos valstybėje: mano prašymai, tiesiog maldavimai dangaus ir Lietuvos valdžiai grąžinti dukrelę kol kas yra bevaisiai, nors nei dangaus, nei žemės teisinės logikos prasme nėra jokių kliūčių niekuo nekaltinamai motinai ir dukrelei gyventi kartu nėra.

Ar aš būsiu laiminga, gyvendama su mylima dukrele? Galite paklausti bet kurios pasaulio motinos ir visos jos atsakys teigiamai. Mano gyvenimas irgi nušvis laimės spalva. Žinoma, jeigu baigsis nuolatiniai N.Venckienės grąsinimai. Kol kas jų prisiklausau iki valios. Ir ne vien aš – visa Lietuva šiurpsta nuo šios, taip sakant, teisėjos žodžių.

Štai N.Venckienės  viešai skelbiami pranašavimai apie Teisėjų garbės teismo narių ir kartu mano ateitį „Laisvame laikraštyje‘: „Aš nemanau, kad tokie jų sprendimai jiems atneš geresnį gyvenimą. Galiausiai, tai aš manau, kad likimas viską sudėlios į savo vietas. Pasižiūrėsime kuo baigsis „šventosios“ L,Stankūnaitės gyvenimas, kuo baigsis Teisėjų garbės teismo narių likimas“. Argi tai ne grasinimas liūdna mano ir aukščiausių teisėjų baigtimi?

Iš „Kauno dienos“: „Labai gaila, kad per išgamas, iškrypėlius teko palaidoti brolį, tačiau aš tikiu likimu ir tikiu, kad viskas sugrįš gyvenime. Sugrįš ir jiems kada nors“. Kas sugrįš, negi tokia kaip D.Kedžio mirtis prie Kauno marių?

Drasiauskelias.lt: „net jeigu visose bylose L.Stankūnaitė išvengs baudžiamosios atsakomybės, manau, ji neišvengs to, ką jai skirs likimas!..   Argi tai ne gąsdinimas tragiška mano gyvenimo  neišvengiamybe?

Neišneša protas, kaip apygardos teisėja, tarsi išgirdęs nuosprendį kerštingas kriminalinis  nusikaltėlis, gali svaidytis tokiais grąsinimais, juk turėtų būti bent minimali savigarba, neužmirštant, kad visiems teisėjams galioja teisėjų etikos kodeksas. Kur dingo jame surašyti N.Venckienei privalomi teisėjų elgesio principai: pagarba žmogui, pagarba ir lojalumas valstybei, teisingumas ir nešališkumas, sąžiningumas ir nesavanaudiškumas, padorumas?

Nemanau, kad N.Venckienė deramai rūpinasi mano dukrele, ji jos beveik net nemato. Teisėja važinėja po kaimus pristatydama savo knygą, šeštadienį ji lankėsi net Klaipėdoje. Kas tuo metu rūpinasi mano dukrele? Seneliai? Bet juk ne jiems suteikta globa, o N.Venckienei, kodėl mergaitė lyg niekam nereikalingas daiktas numetamas kažkam kitam, kas neturi teisės jos globoti?

Gerbiama Seimo Pirmininke,

Kreipiuosi į Jus ne tik kaip į valstybės veikėją, bet ir kaip motiną, suprantančią ką reiškia iš motinos atimti vaiką. Prašau – padėkite visomis Jums prieinamomis priemonėmis, kad būtų panaikinta didžioji pasaulio neteisybė: iš niekuo nekaltinamos motinos atimtas jos vaikas.

Pagarbiai,

Laimutė Stankūnaitė