G.Padegimas: teatras - tai psichoanalitinė gydykla

Pasitaiko dienų, kad mano režisuoti spektakliai per vieną dieną parodomi keliuose Lietuvos miestuose, tačiau - ne Kaune.

Žinoma, keista: esu kaunietis, tačiau Kaune mano spektakliai neina. Mano „Meistriškumo pamokai“ šiomis dienomis sueina dešimt metų, tačiau Nijolė Narmontaitė Maria Callas vaidina nebe Kaune, o Vilniaus mažajame teatre. Nenoriu per daug susireikšminti. Esu eilinis režisierius, bet gal ir ne prasčiausias Kaune.

Man buvo patikėta režisuoti Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, šiemetines Kovo 11-osios eitynes Vilniuje. Eitynes režisavau visuomeniniais pagrindais, be jokio atlygio. O valstybės buvau labai įdomiai pasveikintas - man buvo paskambinta ir pasakyta, kad Kultūros rėmimo fondas prie Kultūros ministerijos mano spektakliui Šiaulių teatre neskyrė nė lito.

Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas jau treti metai iš eilės praneša, kad mano siūlomiems spektakliams pagal klasikinius autorius valstybė vėl neskyrė nė cento. Į šį teatrą atėjo jaunų aktorių dešimtukas.

Esu režisierius-pedagogas, dėstau Michailo Čechovo metodą visame pasaulyje. Kaune galėčiau dirbti su jaunimu, bet kaip aš juos mokysiu, jei nieko čia nestatau? Visokiems eksperimentams pinigų atsiranda, o mano motyvuotiems teatro projektams pinigų nėra. Galbūt panašus ir kitų Sąjūdžio žmonių likimas.

Tyliai dirbau Sąjūdžio Seimuose. Turbūt mane taip originaliai pasveikina valstybė, prie kurios laisvės kukliai esu prisidėjęs. Mane stabdo žmonės Kauno gatvėse ir klausia, kada mano spektakliai bus rodomi Kaune. Džiaugiuosi, kad tokia galimybė man buvo sudaryta nors Kauno menininkų namuose - su aktore Olita Dautartaite ten pristatėme monospektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas.“

Šiandien teatre vis dažniau galima pamatyti pateikiamą tiktai gyvenimo paviršių, blizgučius. Tačiau teatras turėtų būti visoks. Reikia ir intelektualaus, ir probleminio, aktorinio, režisūrinio teatro. Deja, visuomenė, norėdama iš teatro tik pasilinksminimo, hedonistinių poreikių tenkinimo, labai supaprastina teatro galimybes ir apvagia save. O teatras tam pasiduodamas praranda savigarbą.

Teatras - tai psichoanalitinė gydykla. Neigiamas emocijas galime sudeginti teatre ir iš jo išeiti praskaidrėję. Žiūrovas teatre patenka į tam tikrą oazę, kur jis bus saugus tarp savų, žmonių su panašiais kaip jis pomėgiais.

Dėl to teatras prisiima didžiulę atsakomybę spręsdamas, ar žiūrovo atsivėrimą paleisti vėjais per kvailus juokelius, blizgučius, ar šiame sudėtingame, nesaugiame, pilname iššūkių pasaulyje bandyti suteikti žmogui stiprybės, kad grįžęs į savo gyvenimą jis galėtų gyventi pilnavertiškiau, prasmingiau?

Geriausi režisieriai stengiasi nepasiduoti „blizgučių“ tendencijai. Aš neturiu nieko prieš „Domino“ teatrą, kur eina mano „Ugnies medžioklė su varovais“, puikūs Cezario Graužinio spektakliai ar „Urvinis žmogus“. Bet kai publika ima šaukti, kad štai, teatras turi būti toks ir tik toks, tendencija darosi pavojinga.


Šiame straipsnyje: padegimasteatrasteatralai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Trumpa Kalėdų eglutės istorija
    Trumpa Kalėdų eglutės istorija

    Tradiciniame mūsų kalendoriuje gruodžio 13-oji diena įvardyta kaip Šviesos, mat vakarai jau nebeilgės – saulė leisis vis tuo pat metu. Diena dar kiek trumpės iki saulėgrįžos, bet todėl, kad ryte saulutė „pramiegos“, patek...

  • Baudžiavos palikimas
    Baudžiavos palikimas

    Praėjusią savaitę Suomija minėjo 100-ąsias nepriklausomybės metines. Šios šalies istorija daug kuo primena Lietuvos, nors yra ir reikšmingų skirtumų. ...

    5
  • Gyvatės ir Žemininkai
    Gyvatės ir Žemininkai

    Lukiškių aikštė Vilniuje 1999 m. yra paskelbta reprezentacine valstybės aikšte. Statusas visada įpareigoja. Tačiau kiekviena vieta, kaip ir kiekvienas žmogus, turi savo biografiją. Ji gali būti nubraukiama ir slepiama arba ji gali ...

    5
  • Lunaparke – pamišėlių karuselė
    Lunaparke – pamišėlių karuselė

    Kad politikai žiūri į valstybės biudžetą kaip plėšikai į banką, jau tapo labiau nei akivaizdu. Pupyčių darbinimas Seime, siekis sumažinti mokesčius dvarponiams, dailios sumos niekam nereikalingiems projektams, tūkstančiai beprasmiš...

    8
  • Dėmesio centre – Jeruzalė
    Dėmesio centre – Jeruzalė

    Kaip pranešė „BBC“, palestiniečių savivaldos prezidentas Mahmoudas Abbasas pavadino Amerikos prezidento nutarimą „apgailėtinu“, Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu – „drąsiu ir teisingu“, o...

    3
  • Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis
    Aš feministė – myliu vyrus, skutuosi pažastis

    Pastaruoju metu žodis "feministė" apipintas tokiu kiekiu legendų, stereotipų ir išankstinių nuomonių, kad su juo galėtų konkuruoti nebent tokios sąvokos kaip "musulmonas" ar "tolerancija". Nemažai daliai žmonių,...

    18
  • Reikia Vyčio
    Reikia Vyčio

    Jeigu visuomenei reikia Vyčio, duoti jį yra kur kas svarbiau, nei paisyti kanonų – šiuolaikinio meno ar kartais absurdiškų paveldosaugininkų reikalavimų. Pats Kultūros paveldo departamento (KPD) įsikišimas, primenant, kad lyg...

    7
  • Karas ir taika
    Karas ir taika

    Donaldas Trumpas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. Prieštaringų sprendimų jo valdymo laikotarpiu dar bus ne vienas. Pavyzdžiui, galima įtampa dėl Irano. ...

    7
  • Gavo, ko norėjo
    Gavo, ko norėjo

    Apsiaustis baigėsi. Išorės priešų į kampą įspeista motušė Rusija nepasidavė: liko ištikima savo įsitikinimams ir stojiškai priėmė nuosprendį. O svarbiausia – iki paskutinio atodūsio neišdavė savo ta...

    1
  • Naujieji kultūros „reformatoriai“
    Naujieji kultūros „reformatoriai“

    Mindaugas Karbauskis vadovauja Maskvos Vladimiro Majakovskio teatrui ir repetuoja jo scenoje. Nuvykę į Naisius, sužinosite, kad čia veikia teartas. Ekskursijų vadovė rimtu veidu praneš, kad teatrui vadovauja jo mecenatas Ramūnas Karbauskis. Broli...

    5
Daugiau straipsnių