G.Padegimas: teatras - tai psichoanalitinė gydykla

Pasitaiko dienų, kad mano režisuoti spektakliai per vieną dieną parodomi keliuose Lietuvos miestuose, tačiau - ne Kaune.

Žinoma, keista: esu kaunietis, tačiau Kaune mano spektakliai neina. Mano „Meistriškumo pamokai“ šiomis dienomis sueina dešimt metų, tačiau Nijolė Narmontaitė Maria Callas vaidina nebe Kaune, o Vilniaus mažajame teatre. Nenoriu per daug susireikšminti. Esu eilinis režisierius, bet gal ir ne prasčiausias Kaune.

Man buvo patikėta režisuoti Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, šiemetines Kovo 11-osios eitynes Vilniuje. Eitynes režisavau visuomeniniais pagrindais, be jokio atlygio. O valstybės buvau labai įdomiai pasveikintas - man buvo paskambinta ir pasakyta, kad Kultūros rėmimo fondas prie Kultūros ministerijos mano spektakliui Šiaulių teatre neskyrė nė lito.

Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas jau treti metai iš eilės praneša, kad mano siūlomiems spektakliams pagal klasikinius autorius valstybė vėl neskyrė nė cento. Į šį teatrą atėjo jaunų aktorių dešimtukas.

Esu režisierius-pedagogas, dėstau Michailo Čechovo metodą visame pasaulyje. Kaune galėčiau dirbti su jaunimu, bet kaip aš juos mokysiu, jei nieko čia nestatau? Visokiems eksperimentams pinigų atsiranda, o mano motyvuotiems teatro projektams pinigų nėra. Galbūt panašus ir kitų Sąjūdžio žmonių likimas.

Tyliai dirbau Sąjūdžio Seimuose. Turbūt mane taip originaliai pasveikina valstybė, prie kurios laisvės kukliai esu prisidėjęs. Mane stabdo žmonės Kauno gatvėse ir klausia, kada mano spektakliai bus rodomi Kaune. Džiaugiuosi, kad tokia galimybė man buvo sudaryta nors Kauno menininkų namuose - su aktore Olita Dautartaite ten pristatėme monospektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas.“

Šiandien teatre vis dažniau galima pamatyti pateikiamą tiktai gyvenimo paviršių, blizgučius. Tačiau teatras turėtų būti visoks. Reikia ir intelektualaus, ir probleminio, aktorinio, režisūrinio teatro. Deja, visuomenė, norėdama iš teatro tik pasilinksminimo, hedonistinių poreikių tenkinimo, labai supaprastina teatro galimybes ir apvagia save. O teatras tam pasiduodamas praranda savigarbą.

Teatras - tai psichoanalitinė gydykla. Neigiamas emocijas galime sudeginti teatre ir iš jo išeiti praskaidrėję. Žiūrovas teatre patenka į tam tikrą oazę, kur jis bus saugus tarp savų, žmonių su panašiais kaip jis pomėgiais.

Dėl to teatras prisiima didžiulę atsakomybę spręsdamas, ar žiūrovo atsivėrimą paleisti vėjais per kvailus juokelius, blizgučius, ar šiame sudėtingame, nesaugiame, pilname iššūkių pasaulyje bandyti suteikti žmogui stiprybės, kad grįžęs į savo gyvenimą jis galėtų gyventi pilnavertiškiau, prasmingiau?

Geriausi režisieriai stengiasi nepasiduoti „blizgučių“ tendencijai. Aš neturiu nieko prieš „Domino“ teatrą, kur eina mano „Ugnies medžioklė su varovais“, puikūs Cezario Graužinio spektakliai ar „Urvinis žmogus“. Bet kai publika ima šaukti, kad štai, teatras turi būti toks ir tik toks, tendencija darosi pavojinga.