G.Padegimas: teatras - tai psichoanalitinė gydykla

Pasitaiko dienų, kad mano režisuoti spektakliai per vieną dieną parodomi keliuose Lietuvos miestuose, tačiau - ne Kaune.

Žinoma, keista: esu kaunietis, tačiau Kaune mano spektakliai neina. Mano „Meistriškumo pamokai“ šiomis dienomis sueina dešimt metų, tačiau Nijolė Narmontaitė Maria Callas vaidina nebe Kaune, o Vilniaus mažajame teatre. Nenoriu per daug susireikšminti. Esu eilinis režisierius, bet gal ir ne prasčiausias Kaune.

Man buvo patikėta režisuoti Lietuvos 1000-mečio Dainų šventę, šiemetines Kovo 11-osios eitynes Vilniuje. Eitynes režisavau visuomeniniais pagrindais, be jokio atlygio. O valstybės buvau labai įdomiai pasveikintas - man buvo paskambinta ir pasakyta, kad Kultūros rėmimo fondas prie Kultūros ministerijos mano spektakliui Šiaulių teatre neskyrė nė lito.

Kauno dramos teatro vadovas Egidijus Stancikas jau treti metai iš eilės praneša, kad mano siūlomiems spektakliams pagal klasikinius autorius valstybė vėl neskyrė nė cento. Į šį teatrą atėjo jaunų aktorių dešimtukas.

Esu režisierius-pedagogas, dėstau Michailo Čechovo metodą visame pasaulyje. Kaune galėčiau dirbti su jaunimu, bet kaip aš juos mokysiu, jei nieko čia nestatau? Visokiems eksperimentams pinigų atsiranda, o mano motyvuotiems teatro projektams pinigų nėra. Galbūt panašus ir kitų Sąjūdžio žmonių likimas.

Tyliai dirbau Sąjūdžio Seimuose. Turbūt mane taip originaliai pasveikina valstybė, prie kurios laisvės kukliai esu prisidėjęs. Mane stabdo žmonės Kauno gatvėse ir klausia, kada mano spektakliai bus rodomi Kaune. Džiaugiuosi, kad tokia galimybė man buvo sudaryta nors Kauno menininkų namuose - su aktore Olita Dautartaite ten pristatėme monospektaklį „Bona Sforca. Atsisveikinimas.“

Šiandien teatre vis dažniau galima pamatyti pateikiamą tiktai gyvenimo paviršių, blizgučius. Tačiau teatras turėtų būti visoks. Reikia ir intelektualaus, ir probleminio, aktorinio, režisūrinio teatro. Deja, visuomenė, norėdama iš teatro tik pasilinksminimo, hedonistinių poreikių tenkinimo, labai supaprastina teatro galimybes ir apvagia save. O teatras tam pasiduodamas praranda savigarbą.

Teatras - tai psichoanalitinė gydykla. Neigiamas emocijas galime sudeginti teatre ir iš jo išeiti praskaidrėję. Žiūrovas teatre patenka į tam tikrą oazę, kur jis bus saugus tarp savų, žmonių su panašiais kaip jis pomėgiais.

Dėl to teatras prisiima didžiulę atsakomybę spręsdamas, ar žiūrovo atsivėrimą paleisti vėjais per kvailus juokelius, blizgučius, ar šiame sudėtingame, nesaugiame, pilname iššūkių pasaulyje bandyti suteikti žmogui stiprybės, kad grįžęs į savo gyvenimą jis galėtų gyventi pilnavertiškiau, prasmingiau?

Geriausi režisieriai stengiasi nepasiduoti „blizgučių“ tendencijai. Aš neturiu nieko prieš „Domino“ teatrą, kur eina mano „Ugnies medžioklė su varovais“, puikūs Cezario Graužinio spektakliai ar „Urvinis žmogus“. Bet kai publika ima šaukti, kad štai, teatras turi būti toks ir tik toks, tendencija darosi pavojinga.


Šiame straipsnyje: padegimasteatrasteatralai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Tautos priešų akušerija
    Tautos priešų akušerija

    Premjeras galutinai įtvirtino atominį kriterijų, kuriuo pas mus žmonės skirstomi į dvi kategorijas: tautos priešų ir tų, kurie tikrai myli tėviškę. ...

    3
  • Čia priėjo Ona...
    Čia priėjo Ona...

    ir pasakė: Nors Liberalų sąjūdžiui daug kas norėtų įteikti „vilko bilietą“, bet medine dėžute su eurais liberalizmo sunaikinti nepavyks. Liberalų sąjūdyje dirba daug sąžiningų ir dorų žmonių, tvirtai žinančių, kad liberalus...

    13
  • Dar kartą nueita paprasčiausiu keliu
    Dar kartą nueita paprasčiausiu keliu

    Prieš kelias savaites viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija dėl svarstymų privatizuoti valstybės valdomas įmones buvo sutikta kritiškai naudojant vieną argumentą – tai gali kelti pavojų nacionaliniam saugumui. Tačiau p...

  • Lietuviški deimančiukai
    Lietuviški deimančiukai

    Lietuvos krepšinio daigų nenumarins jokie graikiški nitratai, sugerti tarptautiniuose arimuose. Šalies krepšinio lygos (LKL) jubiliejinio, 25-ojo sezono startas stebuklų neparodė, bet nuteikė maloniai. Ypač tuos, kurie vertina ...

  • Lietuvos pramonės rezultatai stebina
    Lietuvos pramonės rezultatai stebina

    Lietuvos pramonės rezultatai šiemet nepaliauja stebinti. Statistikos departamento duomenimis, šių metų rugpjūtį pramonės produkcijos apimtys buvo 13 proc. didesnės nei prieš metus, o per aštuonis mėnesius pagaminta produkcij...

    3
  • Kelios mintys apie rinkodarą
    Kelios mintys apie rinkodarą

    Šitą komentarą rašau kūrybininkams ir – be jokios abejonės – sau. Rinkodara – labai silpna mano pusė, ir jai tikrai reikėtų skirti savo laiko, dėmesio, minčių. ...

    1
  • Sostinės sindromo tvaikas
    Sostinės sindromo tvaikas

    Lygiai prieš metus Lietuvą sukrėtė netikėta filosofo, eseisto, humanisto bei intelektualo Leonido Donskio mirtis. Eruditų pasaulyje ir kitose mąstančio proto erdvėse atsivėrė tuštuma, kuri jaučiama lig šiol. Kaip ir po režisier...

    4
  • Sausainių apartheidas
    Sausainių apartheidas

    Teiginiai, kad mus pasiekiantys garsių prekės ženklų gaminiai – kitokie nei Vakaruose, pasitvirtino. Tai, ką iki šiol galėjome laikyti namų šeimininkių paskalomis, įrodė ir ekspertai. ...

  • Pažangos nėra
    Pažangos nėra

    Lietuvoje vyrauja suvokimas, kad ateityje šalis bus ne tik visateisė, bet ir visavertė Vakarų Europos dalis. Ar iš tiesų? ...

    8
  • Karalienė Laima Karaliaus Mindaugo centre
    Karalienė Laima Karaliaus Mindaugo centre

    Buvusi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorė Laimutė Anužienė galėtų tapti kokios nors animacinės pasakos arba žaidimo heroje. Nugalėta direktorės epizode ji atgimsta vizažistės amplua, galėtų būti nupieštas jos bandymas &...

    11
Daugiau straipsnių