Erzelis dėl „šešėlinės“ vyriausybės rodo valdančiųjų kapituliaciją

Neturime ko slėpti

Dauguma partijų alternatyvius Vyriausybių kabinetus nuo žiniasklaidos bei visuomenės akių uoliai slepia. Akivaizdu, kad tai vyksta dėl politinės kultūros stokos ir oponentų galimų išpuolių bei kritikos. Tačiau socialdemokratai visada buvo atvira ir skaidri partija, mes neturime ko bijoti ar slėpti. Esu įsitikinęs, kad viešumas yra naudingas tiek galimiems kandidatams į ministrus, tiek visai visuomenei.

Puikiai suprantame, kad Lietuva tai ne Didžioji Britanija, kurioje šešėlinės Vyriausybės sudėtis niekam ne paslaptis, o pasikeitus politinei situacijai „šešėlinis“ kabinetas tampa Vyriausybe. „Šešėlinės“ Vyriausybės Didžiojoje Britanijoje yra skelbiamos oficialiai, o „šešėliniai“ ministrai turi teisę gauti visą informaciją iš ministerijų bei žinybų, dalyvauti posėdžiuose, pasitarimuose, o taip pat jiems yra skiriamos lėšos šioms funkcijoms atlikti.

Tačiau Lietuvoje įsitvirtinusi daugiapartinė sistema, tad sudarytas tikrasis ministrų kabinetas nuo „skelbto“ „šešėlinio“ gali skirtis kaip diena ir naktis. Juo labiau, kad tai jokia ne „sensacija“, nes šis „šešėlinės vyriausybės“ sąrašas jau daugiau kaip metai laiko matomas partijos puslapyje internete. Lietuvoje paprastai yra sudaromos koalicijos, todėl ir žiniasklaidoje linksniuojami „kandidatai“ į ministrus yra tik partijos žmonės, kurie gilinasi į tam tikras sritis, teikia pasiūlymus partijos prezidiumui, vadovybei ir vadinasi partijos politinių komitetų vadovais.

Ar tikrai prastesni?

Nors ne kartą pabrėžiau, kad tai nėra galutinis socialdemokratų siūlytinų kandidatų sąrašas, kažkodėl niekas nesistengia pažvelgti plačiau ir atmerkus akis išvysti, jog socialdemokratų partija – tai kur kas daugiau nei keli paskelbti kandidatai. Atsakingos pareigos gali būti patikėtos bet kuriam iš mūsų partijos ekspertų, pavyzdžiui, finansų analitikui Stasiui Jakeliūnui, Faustui Latėnui, Evaldui Gustui, Rimantui Sinkevičiui ir kitiems. Turime  daug politinės ir profesinės  patirties turinčio jaunimo, pavyzdžiui Vilniaus savivaldybės socialinių reikalų komiteto vadovas Juras Požela, mero patarėjas Justas Pankauskas ir kiti. Taip pat kol kas nesame sulaukę ir galutinio europarlamentarų Vilijos Blinkevičiūtės, Povilo Balčyčio atsakymo, ar sutiktų kandidatuoti į LR Seimą.

Kitą vertus pasitikiu savo partijos bičiuliais ir tikrai nemanau, kad jų kandidatūros yra blogesnės nei tų, kurie dabar vadovauja Vyriausybei. Ar vienas iš galimų socialdemokratų kandidatų  Vilniaus universiteto prorektorius Rimantas Vaitkus tikrai būtų prastesnis už antikonstitucinę reformą sumąsčiusį Gintarą Steponavičių? Suprantu, kad jis gali būti neparankus esamai valdžiai, nes siūlo iš pagrindų persvarstyti aukštojo mokslo finansavimo modelį ir pereiti prie vakarietiško finansavimo principų vedančių prie studijų kokybės kėlimo. Žinodamas lietuviškus niuansus ir lietuvišką Konstituciją, R. Vaitkus ragina grįžti prie fiksuotos nedidelės studijų įmokos, o rotaciją vykdyti kas semestrą peržiūrėjus studijų rezultatus. Tad dauguma studentų galėtų studijuoti nemokamai, o likusieji mokėtų maždaug 500 litų dydžio įmoką.

Aiškią poziciją turime ir energetikos klausimais, tačiau galimų pretendentų vadovauti Energetikos ministerijai turėtume tikrai ne vieną. Svarbiausia, kad šiai itin reikšmingai ministerijai vadovautų specialistas. O kol kas kalbėti apie vieną konkrečią figūrą nematau prasmės. Galiu tik patikinti, kad mūsų Energetikos ministras negalėtų pasigirti tokiu neveiklumu, kokį šiandien demonstruoja esamas ministras Arvydas Sekmokas, seniai paskendęs skandalų, pažadų, slapukavimo ir nekompetencijos liūne. Kokiu pažymiu galima vertinti ministro darbą, kai vos kelerius metus veikianti Energetikos ministerija laikoma viena korumpuočiausių Lietuvoje, ministerijos darbuotojų skaičius plečiasi, iš biudžeto prašoma vis daugiau lėšų, elektros kaina vis dar žada augti, o apie šilumos kainų mažėjimą negali būti nė kalbos.

Tad noriu pabrėžti, kad esame atviri įvairiems svarstymams ir diskusijoms, nes tai yra demokratijos esmė. Tačiau, bet kokia diskusija turi būti argumentuota bei etiška. Dar kartą nuramindamas išsigandusius valdančiuosius pakartosiu, mums nėra ko slėpti ir viešas partijos politinių komitetų vadovų įvardijimas – tai normali demokratinė praktika, kurios mes prisilaikysim ir ateityje.