Dvokiantis Vilniaus vandens liūnas

Ne, pats vanduo Vilniuje švarus, nors ir tebevyksta dumblo apdorojimo įrenginių statybos projektas. Jau ne vienerius metus dvokia šios bendrovės valdymas.

Ir tik žioplumu arba įsijautimu į karaliuko valdymą galima pavadinti jaunų UAB „Vilniaus vandenų" vadovų norą perpus didinti vilniečiams tiekiamo vandens kainą. Kainą didinti, aišku, reikia, bet gal ne perpus? Vyrai, matyt, naiviai tikėjosi, praslys... Kaip ne sykį praslydo ankstesnis bendrovės vadovas Bronius Miežutavičius.

Tačiau po tokio pareiškimo ūkio ministrui Dainiui Kreiviui kilo pagrįstas įtarimas - ar iš tiesų būtina didinti vandens kainą? Kodėl tas įtarimas kilo tik dabar, nors daug metų nenorėta pastebėti, kaip neūkiškai tvarkėsi senoji bendrovės administracija? Kalbant griežtai, jų buvęs neūkiškumas dvokia net kai kuriais vieno kodekso straipsniais.

Vilniečiai, prieš kelias savaites sužinoję krizės metu itin skaudžią naujieną apie galimą vandens branginimą, net neįtarė, su kokiu įtempto siužeto trileriu bus siejamas šios bendrovės pavadinimas. Specialiųjų tyrimų tarnybos agentų sulaikyti aukšti bendrovės vadovai, teismo leidimas kelis jų suimti... Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio tai panašu į trilerį. Iš tiesų - tai dėsninga daug metų šioje bendrovėje įteisinto piktnaudžiavimo, tikėkimės, pabaigos pradžia.

Pagalvokite patys - ateinate į solidžias pareigas valstybės įmonėje, kur jūsų pirmtakas tvarkėsi kaip savo tėvonijoje, mokėjo sau ir parankiems darbuotojams didžiulius atlyginimus, darbino kone ištisas gimines. Kodėl turėtumėte daryti kitaip? Juk tokios tradicijos buvo susiklosčiusios  „Vilniaus vandenyse". O tradicijas pakeisti ne tik sunku, bet ir nesinori. Nagai į save riesti.

Dabartinis „Vilniaus vandenų" vadovų galimo kyšininkavimo skandalas gal ir netikėtas. Bet neskaidri veikla ten jau taip įsisenėjusi, kad ją reikia mėžti kaip Augėjo arklides.

Istorija prasidėjo gerokai anksčiau, kai įmonei ne vienerius metus vadovavo B.Miežutavičius. Tas pats, kuris, sužinojęs, jog įmonės valdymo neūkiškumu pasibaisėjusi valdyba nusprendė jį atleisti iš šiltos, solidžiai apmokamos ir praktiškai niekieno nekontroliuojamos, bet nuostolingai dirbančios, įmonės vadovo kėdės, ilgus mėnesius sirgo.

Kas iš mūsų nebūtų apsirgęs, jeigu tektų trauktis iš posto, kur per mėnesį gauni daugiau kaip dešimt tūkstančių litų algą prieš mokesčius, o kur dar kelios dešimtys tūkstančių litų priedų?

Skaičiai rodo, kad kai kuriais metais vadovaujant B.Miežutavičiui, statybos direktoriaus alga buvo apie 10 tūkstančių litų neatskaičius mokesčių, o priedas - apie 48 tūkstančių per mėnesį. O vyriausioji  finansininkė? Alga apie 10 tūkstančių litų neatskaičius mokesčių, o priedas - apie 39 tūkstančių per mėnesį.

Čia vertėtų priminti, kad savivaldybės kuruojamoje įmonėje dispečerio alga tebuvo 965 litai, o priedas - kiek daugiau kaip 600 litų per mėnesį. Dar vertėtų nepamiršti, kad įmonės nuostoliai augo, o vadovų algos didėjo.

Kai įmonės valdyba pareikalavo atlikti nepriklausomą įmonės veiklos auditą, net žagtelta iš nuostabos. Pažeidimų buvo rasta tiek, kad civilizuotoje valstybėje tokios įmonės vadovas turėtų ilgai minti valdiškų namų slenksčius ir atsakinėti į nemalonius klausimus. Bet čia Lietuva. Čia daug draugų, giminių, pažįstamų, greitai galima susirasti užnugarį ne tik įmonę turėjusioje kontroliuoti Vilniaus miesto taryboje.

Nepriklausomo auditoriaus išvados buvo konkrečios - įtariamai neskaidrūs, šimtatūkstantinės vertės viešieji pirkimai, dominuojantys tie patys paslaugų tiekėjai, o ir greičiausiai žinomi iš anksto.

Pasak buvusio  „Vilniaus vandenų" valdybos pirmininko, dabartinio Seimo nario liberalcentristo Žilvino Šilgalio, buvo įtarimų, kad pirkimai galimai surežisuoti, o kai kurių tiekėjų apyvartas sudarydavo tik pajamos, gautos iš „Vilniaus vandenų" užsakymų.

Nesinori varginti skaitytojų skaičiais, tačiau be faktų neišsiversime. Tarkime, „Vilniaus vandenims" prireikė rekonstruoti vieną Nemenčinės magistralinio tinklo ruožą. Galimos kainos riba - 1 180 000 litų. Sutapimas, kad raštu apklausus kelias bendroves gauti tik keliais litais besiskiriantys rezultatai? UAB „Rosma ir Ko" pasiūlė atlikti darbus už 1 179 983, UAB  „Statovita" - už 1 179 988 litus, o UAB  „Požeminiai darbai" - už 1 179 999 litus.

2005-2006 metais, kaip pastebėjo tuometinis bendrovės valdybos pirmininkas Ž.Šilgalis, įmonėje iš 88 organizuotų paslaugų ir prekių pirkimų tik 2 atvejais buvo skelbti atvirieji konkursai ir tik 3 kartus buvo skelbti supaprastinti atvirieji konkursai, nors įvairiems pirkimams įmonė tuomet išleido 127 milijonus litų.

O kur dar garsus posakis, kad Lietuva - giminių kraštas... Atrodo,  „Vilniaus vandenyse" šis posakis buvo gajus kaip niekur kitur. 2006 metais vienu metu įmonėje iš beveik 900 darbuotojų dirbo 91 artimais ryšiais susiję žmonės: seserys, broliai, vyrai, žmonos, dukros, sūnūs. Tolimesnių giminaičių niekas net neskaičiavo.

Atliktą auditą ir pastabas tuometinis bendrovės valdybos pirmininkas Ž.Šilgalis išsiuntė Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriui.

Paaiškėjus, kad kėdė dreba vis labiau, B.Miežutavičius ilgus mėnesius sirgo, tačiau grįžęs į darbą už dvi darbo dienas išsimokėjo daugiau kaip 800 litų atlyginimą ir dar be valdybos žinios - 35 830 litų priedą neatskaičius mokesčių. B.Miežutavičius, nors ir skandalingai, valdybos, kuriai tuo metu vadovavo liberalcentristas Ž.Šilgalis, iniciatyva buvo atleistas.

2007 metais tuometinė  „Vilniaus vandenų" valdyba kreipėsi į prokuratūrą. Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį už įmonės turto grobstymą stambiu mastu. Tačiau tyrimui tebevykstant tuometinis Vilniaus meras, dabartinis europarlamentaras, partijos „Tvarka ir teisingumas" atstovas Juozas Imbrasas B.Miežutavičių į darbą grąžino. Paviešinus jo veiksmus, pinigus į bendrovės kasą jis sugrąžino, tačiau nuskriaustas neliko. „Tvarkiečiai", socialdemokratai ir Liberalų sąjūdžio atstovai suformavo naują įmonės valdybą, kuri prie nuolatinės algos jam vėl paskyrė 20 tūkstančių litų priedą.

Prokuratūra irgi nusiplovė rankas - pinigai grąžinti, tad ir tyrimas buvo nutrauktas.  Kitaip tariant, valstybės valdomos nuostolingos įmonės vadovas gali mokėtis sau nors ir penkiasdešimt tūkstančių litų be niekieno žinios, bet, jeigu tik šis faktas paaiškės, o jis susipras pinigėlius grąžinti, išlips iš balos sausas. Precedentas puikus. Jį turėtų įsidėmėti visi valstybės ar savivaldybių valdomų, ypač nuostolingų įmonių vadovai, kurie, ištikus bėdai, galėtų tokiu argumentu ir apsiginti.

2009 metų lapkritį auditoriai atskleidė, kad B.Miežutavičius nepasimokė - kaip tvarkėsi savo dvarelyje, taip tvarkėsi. Nustatyta, kad jis spekuliavo bendrovės išlaidomis - jos buvo tyčia mažinamos ir perkeliamos iš 2008-ųjų į 2009-uosius metus. Tuomet bendrovė jau buvo nustekenta iki paskutinio siūlo galo. Štai tada ir kilo gyvybiškai svarbus klausimas - reikia didinti vandens kainas. Tačiau kaip jas galima didinti artėjant Seimo rinkimams? Pasigirdo spėjimų, kad tuometinis Vilniaus meras J.Imbrasas patarė B.Miežutavičiui neskubėti, nes „tvarkiečiams" nepopuliarių sprendimų reikėjo mažiausiai.

Tuomet atkuto ir prokuratūra. Ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas. Tik kiek jis tęsis?

Čia būtų pats laikas paklausti: kas šildėsi  „Vilniaus vandenų" užuovėjoje ir globojo buvusį jų vadovą? Tiesioginis šeimininkas - Vilniaus savivaldybė? Kai kurie savivaldybės tarybos nariai tuomet, kai tęsėsi skandalinga B.Miežutavičiaus atleidimo istorija, aiškino, kad šis žmogus atnaujino visą sostinės vandens ūkį. Tačiau kodėl jie pamiršo pridurti, kad tai buvo jo darbas, už kurį jis gavo nemenką algą ir dar kelis kartus už algą didesnius priedus?

Politikai? „Tvarkiečių" idėjinis vadas, buvęs sostinės meras, nušalintasis prezidentas Rolandas Paksas, jo statytinis Vilniaus mero poste J.Imbrasas ar Algirdo Paleckio tuomet į savivaldybę atvesti socialdemokratai? Buvo kalbų, kad prie bendrovės užsakymų rankas pasišildė ne vienas politikams artimas verslininkas. Tačiau, artimų šaltinių teigimu, buvęs „Vilniaus vandenų" vadovas iš tų žmonių, kurie moka įtikti bet kokiai valdžiai. Čia tik vienintelis klausimas - kaip?

„Vanduo - amžino gamtos ciklo dalis: vandens garai pavirsta į debesis, debesys į lietų, kuris grąžinamas į ežerus ir upes, o jos išteka į jūrą...Tai unikalus elementas: ramus ir statiškas, besikeičiantis ir judrus, bespalvis, bet galintis atspindėti visas spalvas", - po tokiu tekstu pasirašė B.Miežutavičius, kai vadovavo Lietuvos vandens tiekėjų asociacijai, organizavusiai mokinių nuotraukų konkursą.

Pasaulyje yra ir kitas elementas, ramus ir statiškas, besikeičiantis ir judrus. Apie jį sakoma - nekvepia. Tai - pinigai.


Šiame straipsnyje: Vilniaus vandenys

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Maskva laukia Juozo
    Maskva laukia Juozo

    Savaitė baigiasi, o garsiai apie emigraciją pareiškęs dizaineris iš Kauno Juozas lagaminų dar nesusikrovė. O gaila. ...

    25
  • Netrukus pralenksime Latviją, bet iki Estijos toli
    Netrukus pralenksime Latviją, bet iki Estijos toli

    Atlyginimų augimas, praėjusiais metais Lietuvoje pasiekęs beveik 8 proc., muša pokrizinius rekordus. ...

    6
  • Britanija ir Baltijos šalių saugumas
    Britanija ir Baltijos šalių saugumas

    Praeitą savaitgalį Miuncheno saugumo konferencijoje tvyrojo Pax Americana pabaigos Europoje pojūtis. Trumpa nuvilianti gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso kalba ir neįtikinamas viceprezidento Mike' Pence'o pasisakymas nesugebėjo atitaisyti sumai&s...

    2
  • Atlyginimas pernai didėjo trečdaliui darbuotojų
    Atlyginimas pernai didėjo trečdaliui darbuotojų

    Panašu, kad vidutinis darbo užmokestis šalyje augo bent trečdaliui šalies gyventojų. Remiantis „Sodros“ duomenimis, minimalios mėnesio algos (MMA) didinimas ir, tikėtina, sumažėję vokeliuose mokamų atlyginimų mastai, ...

    3
  • Apšilimo šimtadienis
    Apšilimo šimtadienis

    Šimtas flirto dienų, kurias pagal politinės kultūros tradiciją tarsi iniciacijos dovaną iš visuomenės ir žiniasklaidos gauna kiekviena nauja Vyriausybė, – visiška atgyvena. Tuo save ir mus įtikino valstiečių ir žaliųjų ...

    2
  • Moterys – ateities bedarbės?
    Moterys – ateities bedarbės?

    Turbūt sunku būtų ginčytis, jog pastarųjų 50 metų technologinė pažanga buvo naudinga moterų emancipacijai. Gamybos procesų automatizacija ir sparti paslaugų sektoriaus plėtra reiškė sumenkusią fizinės jėgos ir išaugusią protinio...

    2
  • Kareivio Šveiko rauda
    Kareivio Šveiko rauda

    Čekai turi tokį tėvynainį, rašytoją ir raudonąjį komisarą (šis faktas ne itin malonus jo tautiečiams) Jaroslavą Hašeką, kuris po bolševikų revoliucijos pergalės Rusijoje pagarsėjo kaip ypač nuožmus kovotojas su "...

    14
  • Seimo apetitas taškytis mūsų pinigais
    Seimo apetitas taškytis mūsų pinigais

    Kaip diena, taip naujiena. Nors pinigų trūksta ir mokykloms, ir vaikų apsaugai nuo smurto, ir gynybai, o mokesčiai darbo jėgai žiauriausi Europoje, Seimo veikėjų apetitas taškytis mūsų pinigais – toks pat beribis kaip Visata ir kvailumas...

    21
  • Patyčios iš tautinio kostiumo
    Patyčios iš tautinio kostiumo

    Lietuvoje vyrauja patyčių "kultūra", o ją kuria ir palaiko ne kas kitas, o tie, kurie tarsi turėtų su šiuo ydingu reiškiniu kovoti – tai viešosios nuomonės formuotojai. ...

    17
  • Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa?
    Kuri daugiau kliba – Amerika ar Europa?

    „Europa iš esmės turi rimtesnių problemų negu Jungtinės Amerikos Valstijos“, – sakė Vokietijos krikščionių demokratų politikas Friedrichas Merzas po savaitgalį praėjusios saugumo konferencijos Miunchene. – JAV pr...

    2
Daugiau straipsnių